Šiame straipsnyje tęsiame Angelės Ilčiukaitės pa­sakojimą apie jos šeimos likimą: tremtį tolimajame Irkutsko krašte (Rusija), šeimos susivienijimą, grįži­mą į tėvynę, kurioje tremtinių niekas nelaukė… Pa­pasakojo moteris ir apie kaimo kapinaites, priglau­dusias partizanų, vaikų kūnus.

Načelnikui pjaunamas miškas

Pasak A. Ilčiukaitės, juos iš­vežė todėl, kad banditų šeima. Į gyvulinį vagoną pateko pašne­kovė, jos sesuo ir mama. Brolis Vytautas tuo metu turbūt buvo išėjęs „pas mergiotes“ į Verbū­nų dvarą, jo neieškojo.

Ilčiukus išvežė anksti ryte. Su­virtę į gryčią ginkluoti vyrai (grei­čiausiai skrebai) pasakė ruoš­tis važiuoti. Atidardėję jie buvo dviem vežimais, tik tremiamie­ji neturėjo ką pasiimti, net duo­nos nebuvo prisidžiovinę, nes ir jos namuose trūko… „Buvo duo­na užminkyta, buvo miltų kiek likę, tai tų miltų maišelį pasiė­mėm…“ – sakė moteris. Anot jos, Ilčiukai jautė, kad juos gali išvež­ti, pašnekovės sesers draugas Sta­ponas (Steponas) Kecorius kalbi­no šią eiti pas jį, tačiau ji nenorėjo likimo valiai palikti paauglės se­sers ir senos motinos.

A. Ilčiukaitė pasakojo, kad iki Vyžuonų tremtines vežė vežimu, paskui sunkvežimiu į Kupiškį, o iš ten traukiniu į Irkutsko sri­tį. Kelionė tęsėsi nuo gegužės 22 iki birželio 16 d. Visi tremtiniai pateko į Bolšaja Rečkos miestą prie Angaros upės, netoli Baika­lo ežero. Vaikus, senolius paliko šiame mieste, o visus galinčius dirbti išvežė į Charkatajaus vie­tovę kirsti miško.

Pašnekovė po šešis žmones su­formuotose brigadose nuo ryto iki vakaro versdavo iš vadinamų­jų štabelių rąstus į Angarą. Gal po dviejų, o gal po keturių sa­vaičių stipresnius paauglius iš­vežė pjauti miško į Charkatajų. „Tenai buvo barakai. Du bara­kai. Vienam barake vyrai, kitam – moterys. Buvom 33 gaspadinės prie vieno pečiaus. Prižiūrėtojas buvo tik darbui, o barake gyve­nom, kaip norėjom. Turėjom va­lytoją, kuri viską tvarkydavo, di­delį geležinį pečių pakūrendavo. Vidury barako stovėjo ilgas sta­las, iš šonų – narai. Per dieną tremtinys gaudavo 700 g duonos, tai – visas maistas…“ – pasakojo A. Ilčiukaitė ir pridūrė, kad tie, kurie kažką atsivežė iš namų, gyveno šiek tiek geriau. Mote­rys dirbo lygiai su vyrais, dviran­kiais pjūklais pjaudavo rankomis neapkabinamas pušis, o ritmin­gai pjaunant atsirado ir posakis: „Тебе, мне и начальнику“ (liet. „Tau, man ir viršininkui“). Rąs­tus žiemą pakraudavo į vikšri­nių traktorių traukiamas didžiu­les kaip vagonai roges ir veždavo į Bolšaja Rečka, kur jie būdavo štabeliuojami, o, nuo Angaros pasitraukus ledui, plukdomi že­myn upe. Iškirtus visą aplinkinį mišką, darbininkus veždavo to­liau, su jais keliaudavo ir barakai. Vėliau atsirado traktoriai, kuriais žmones į darbo vietą nuveždavo, o ir pjauti buvo lengviau – atsira­do elektriniai pjūklai.

Pasak A. Ilčiukaitės, tiems, kurie dirbo prie miško darbų, po dešimties metų leido išvažiuoti, bet „vietoje“. Ilčiukų šeima apsi­gyveno Irkutske ir tik po ketve­rių metų, kai leido grįžti į Lietu­vą, parvyko tėviškėn. Tiesa, nors pirma leidimą grįžti į Lietuvą gavo Angelė, nes buvo ištrem­ta nepilnametė (1958 m. gavo „laisvą pasą“), į Palangą su su­tuoktiniu pirma išskubėjo sesuo.

Kankinys brolis ir namų saugotojos špyga

„Tikras kankinys: bunke­riuos valgyt nešė, saugojo, glo­bojo brolius…“ – apie savo jau­niausiąjį brolį Vytautą atsiliepė A. Ilčiukaitė. Kai ištrėmė šeimą, jis prisiglaudė pas mamos sese­rį Uršulę Kazanavičienę Verbū­nų dvare. Tačiau ilgai Lietuvoje vyras neišsilaikė – po metų, pri­paišius žmogžudystę, jis buvo nuteistas ir išsiųstas kalėti į Ma­gadaną (Rusija). „Pripaišė, – įsi­tikinusi moteris. – Grynai pripai­šė. Buvo banditų šeimos narys. Vienas likęs…“ Kalėjime vieto­je skirtų dešimties išbuvo septy­nerius metus, tačiau nepaleido – skyrė tremtį ir atvežė į Charkatajų. Netrukus vyras va­dovybės išprašė, kad leistų iš Lietuvos atvykti jo žmonai su sūnumi (vaiko dar nebuvo ma­tęs, nes gimė jam būnant kalė­jime), o tada greitai visa šeima persikėlė į Irkutską. Gyveno kar­tu su seserimi ir mama. Kai grįžo į Lietuvą, Vytautas su šeima pri­siglaudė pas uošvius Kirkliuose (Sudeikių sen.).

Vis dėlto ištrėmus Ilčiukus, jų namai kurį laiką nebuvo tuš­ti – liko Rozalija Januškevičienė, pašnekovės močiutė iš motinos pusės. Jai valgyti atnešdavo kita (dvare gyvenanti) dukra. Namiš­kių vadinama saniute, priešpa­skutinioji (paskutiniai buvo Za­buliai) Ilčiukų namų gyventoja Verbūnuose po šeimininkų trem­ties namų frontą laikė dar trejus metus. Rado ją mirusią po nak­ties. Tiesa, norėjo namus nuversti gerokai anksčiau. Suvarė kaimie­čius, bet R. Januškevičienė gonką užrakino raktu, namelio duris už­kabino kabliu, atsistojo prie lango ir griovėjams špygą rodė. Vyrai ir nesiryžo lipti ant stogo, griauti namų ant gyvo žmogaus.

Nelaukiami gimtojoje žemėje

Pasak A. Ilčiukaitės, grįžusių tremtinių niekas išskėstomis rankomis nelaukė, anaiptol – sakė važiuoti atgal… Nebeliko ir Ilčiukų namų – gryčią išve­žė į Jotaučius (Utenos sen.), iš klėties Jotaučių tarybinio ūkio direktorius tame pačiame kai­me pasistatė sau tvartą, tvar­to akmenis panaudojo Jotaučių tarybinio ūkio fermos pama­tams. Sugrįžėlius Jaurelio kai­me (Utenos sen.) priglaudė ma­mos brolienė Januškevičienė. A. Ilčiukaitei pavyko įsidarbin­ti Jotaučių tarybiniame ūkyje, tad po metų ji iš santaupų neto­liese nusipirko Mitalų trobelę, kurią nugriovus pasistatė nedi­delį baltų plytų mūrinuką. Čia 1979 m. mirė pašnekovės moti­na, čia tebegyvena ir ji pati.

Moteris sakė ištekėjusi Sibi­re, du iš jos keturių vaikų gimė ten. Nors pašnekovės santuoka ir buvo registruota, tremtiniams ne­buvo leidžiama keisti pavardės – taip siekta, kad pradinis tremtinių sąrašas išliktų nepakitęs ir val­džiai būtų lengviau susigaudyti. Tik grįžę į Lietuvą galėjo pavardę keisti. A. Ilčiukaitės vyras Alek­sas Lukauskas mirė Sibire, todėl tiek jos dukters, tiek sūnaus pa­vardės liko „pagal motiną“.

Ir šventa, ir niekinama žemė

Verbūnų kapinėse palaidoti abu A. Ilčiukaitės broliai parti­zanai, šalia – ir Aleksas Grauži­nis. Anot pašnekovės, jis nebu­vo partizanas, tačiau, eidamas iš dvaro, buvo nušautas tą pačią naktį kaip ir jos broliai beveik šalia Ilčiukų sodybos. Nužudy­tųjų kūnai buvo nuvežti į Uteną, prie skrebyno. Pasak A. Ilčiu­kaitės, ji kasdien eidavo į Ute­ną žiūrėti, ar broliai tebeguli ant grindinio. Dvi savaites nužudy­tuosius pralaikė kieme, o paskui pakasė sniege prie Kraujaupelio (sunaikintas upelis). Naktį juos su A. Graužinio tėvu Juozapu iš­vogė ir Verbūnų kapinėse palai­dojo pašnekovės motina.

A. Ilčiukaitė sakė ėmusis ini­ciatyvos, kad atsirastų dabar­tiniai paminklai partizanams. Gavo leidimą prakirsti krūmus kapinėse, tada ieškojo palaido­tųjų kaulų, nes niekas tiksliai nebeatsiminė, kur jie palaido­ti. Kai rado kaulus, užsakė pa­minklus, o medinį kryžių pada­rė pašnekovės brolio sūnus.

Pasak moters, kapinaitėse yra palaidoti du tarnaitės, tarnavu­sios pas Bernotus, maži vai­kai. „Dar atsimenu, kaip, vai­ku būdama, nešiau vieno iš jų grabelį. Girdėjau, kad mirė nuo škarlatinos. Vienas mirė, o pas­kui ir kitas. Kai ieškojom, kur palaidoti mano broliai, pirma at­kasė tų vaikų kapą. Kad ir kaip būtų keista, rado vieno iš kars­telių dar nesupuvusias lentas“, – pasakojo A. Ilčiukaitė.

Anot jos, kapinaitėse buvo palaidoti dar du partizanai. Jų kaulų taip pat ieškojo. Ir rado, išvežė perlaidoti kitur, tačiau, anot A. Ilčiukaitės, vietinis Ber­notas, kuris gyveno visai netoli kapelių, buvo įsitikinęs, kad iš­kastieji kaulai nepriklausė miš­kiniams – pasak jo, žuvusieji buvo palaidoti visai kitur.

Partizanų žūties akimirką matė ir A. Ilčiukaitė. Tuo metu ji už Rašės upės krūmuose savo žemėje ganė karves: „Girdė­jau, kai šaudė, ir mačiau, kaip jie krito. Tada aš pasitraukiau toliau, kad man nekliūtų“, – sakė moteris apie Uliūtės (Ju­lijonos?) Bernotaitės kieme žu­vusius nuo Garnelių (Sudeikių sen.) atvytus partizanus.

Anot pašnekovės, pro kapi­nes anksčiau vedė pagrindinis kelias iš Verbūnų į Uteną. Juo skrebai eidavo per dieną po ke­lis rozus. Jie nuolat niokojo ka­pus: vartė gėles, laužė kryžius…