Mirė garsus iš Utenos kilęs kardiologas Bernardas Lounas

Antradienį užgeso žymaus kardiologo Bernardo Louno gyvybė. Medikas buvo vienas tarptautinės gydytojų grupės, kuri 1985 m. laimėjo Nobelio Taikos premiją, įkūrėjų. Apdovanojimas paskirtas už pastangas sustabdyti branduolinį ginklavimąsi. B. Lounas mirė savo namuose, Masačusetso valstijoje (JAV). Birželį jis būtų šventęs 100 metų jubiliejų.

2018 metais B. Lounui Utenos rajono savivaldybės taryba suteikė krašto garbės piliečio vardą už aukštus pasiekimus profesinėje veikloje, gyvybiškai svarbius išradimus kardiologijoje, visuomeninę, aktyvią, ilgametę veiklą pasaulinėje federacijoje „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ bei Utenos krašto vardo garsinimą užsienyje.

B. Lounas turėjo stazinį širdies nepakankamumą, sakė anūkė Ariel Lown Lewiton ir pridūrė, kad jos senelis pats rūpinosi savo gydymu. Žydų imigrantas iš Lietuvos, B. Lounas prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui atvyko į JAV. Jo tėvas Utenoje turėjo lentpjūvę. B. Lounas mokėsi Utenoje, o 1935 m. keturiolikmetis jaunuolis su šeima išvyko į JAV. Anglų kalbos jis mokėsi savarankiškai, įsimindamas ištisus žodyno puslapius.
Pramokęs kalbos ir pasirinkęs mediko kelią, padarė puikią karjerą – tapo Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos profesoriumi, vyriausiuoju gydytoju Bostono ligoninėje, įkūrė savo vardo kliniką.
Gydytojas vertinamas už indėlį taikant širdies ir kraujagyslių ligų gydymo naujoves. 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis prisidėjo prie to, kad buvo imti naudoti nuolatinės elektros srovės defibriliatoriai. Šie labai greitai išgelbėjo ne vieną gyvybę. Be to, daktaras Lounas padėjo parodyti vaisto lidokaino naudingumą širdies ligomis sergantiems pacientams ir parodė, kad azoto oksidas, žinomas kaip juoko dujos, gali būti naudojamas širdies priepuolių sukeliamam skausmui malšinti ir rezultatams gerinti mažinant paciento nerimą.
Mintį jam pakišo mokslinės mainų programos metu aplankyta ligoninė Maskvoje 1968 m. „Kai įėjau į ligoninės koronarinės priežiūros skyrių, negalėjau nepastebėti, kad šalia kiekvieno paciento lovos buvo pastatytos mažos azoto oksido talpos“, – „New York Times“ pasakojo B. Lounas. Gydytojas dėmesio nesutelkė į siaurą medicinos lauką. Jį ypač jaudino Šaltojo karo grėsmės. Dėl branduolinės ginkluotės sunerimusiam medikui pravertė ir Sovietų Sąjungoje užmegztos pažintys. Jam kilo mintis, kad ginklavimuisi galėtų pasipriešinti už abiejų geležinės uždangos pusių esantys gydytojai.
„Turime bendrą problemą“, – laišku į rusų kardiologą Jevgenijų Chazovą kreipėsi B. Lounas. Jame jis priminė bendrą susirūpinimą dėl staigių mirčių, kurias sukelia širdies sveikatos problemos. Tačiau, anot jo, viso pasaulio žmonių gyvybei kilo kitas pavojus. „Branduolinė mirtis yra grėsmė prieš kurią turime susivienyti“, – kolegą tuomet paragino B. Lounas. 1980 m. B. Lounas ir J. Chazovas kartu su kolegomis pradėjo judėjimą „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“. Gydytojų iniciatyva greitai sulaukė ir tarptautinio dėmesio, o penkerių metų buvo apdovanota Nobelio Taikos premija.

Šaltinis: lrytas.lt

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas