Egidija Lee (Makuškaitė) gimė ir užaugo Vygėliuose (Užpalių sen.), mokėsi Vilučių ir Užpalių mokyklose, vėliau studijavo Vilniuje. Dabar moteris gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau vasaras leidžia Lietuvoje, dažniausiai mamos tėviškėje Rokiškio rajone. Atvažiuoja ji ir į gimtuosius Vygėlius, tik, deja, gimtosios sodybos jau nebelikę, o per kraštą praūžusi melioracija neatpažįstamai pakeitė kraštovaizdį. Gal todėl, sakė E. Lee, ir didelių sentimentų nėra, liko tik žinojimas, kad toje vietoje stovėjo gimtieji namai.

Į Vygėlius – dėl dvigubai didesnio ūkio

E. Lee pasakojo, kad Makuškai nėra tie Vygėlių gyventojai, kaime gyvenę, kaip kiti, ne vieną šimtmetį. Jos tėvo giminė yra kilusi nuo Jūžintų krašto. Zanapolio palivarke (buvusioje Grumbinų kaimo dalyje) gyveno jos tėvo tėvai, seneliai… Čia gimė ir jos tėvas, o šio tėvas Alfonsas Makuška apie 1937-uosius nusprendė ieškotis didesnio ūkio, nes teturėjo tris žemės desincinas, arba dešimtines, kas sudarė kiek daugiau nei tris hektarus. Vyras buvo labai darbštus, o su tiek mažai žemės niekaip negalėjo iššerti arklio, be kurio gyvenimas kaime buvo neįsivaizduojamas. Taip A. Makuška, iš paskutiniųjų besikabinantis į gyvenimą, su žmona Terese ir keturiais vaikais, išmainęs savo ūkį su Antanu Maluiška, atsikėlė į Vygėlius. Nors naujasis ūkis buvo dvigubai didesnis, namai buvo labai vargani: maža, vieno galo trobelytė, kurioje ir apsisukti buvo sunku, su tvarteliu kitame gale. Naujakurys daug apvažiavo, ieškodamas tinkamos naujos trobos. Jam siūlė naujus, ką tik suręstus, naujoviškesnės keturkampės formos namus, tačiau pašnekovės senelis buvo „seno raugo žmogus“ ir jam reikėjo senoviškos dviejų galų gryčios su seklyčia. Norimą namą A. Makuška rado kažkur už Duokiškio (Rokiškio r.), pasistatė jį savo žemėje apie 1939 m. Tvartą rentė iš naujos medienos, mišką kirto jau vokiečiams šeimininkaujant Lietuvoje.

A. Makuškos vaikai greitai išsiskirstė: vyresnysis Jonas po tarnybos lietuviškoje kariuomenėje vedė ir apsigyveno Kaimynuose (Užpalių sen.), jauniausioji Adelė ištekėjo už ūkininko Jono Stuko į Tarvydžių (anuomet – Tervydžių) kaimą (Užpalių sen.), vyresnioji Stasė ištekėjo už Domijono Juodelės į Vilučius. Namuose liko tik Juozas, pašnekovės tėvas, tačiau neilgai – iš Juodonių (Rokiškio r.) į žmonas paėmė Liuciją Niauraitę.

„Visa širdies atgaiva“

Anot E. Lee, jos mama buvo paprasta kaimo moteris, tačiau šviesus žmogus. Ji ne tik giedojo Duokiškio bažnyčios chore (vėliau, gyvendama Vilučiuose, vykdavo giedoti į Užpalių bažnyčią, nes po Duokiškio klebono Liongino Nėniškio mirties keitėsi kunigai, nebeliko ne tik pastovaus pamaldų laiko, bet ilgainiui ir giedotojų, vargonininko), bet ir mokėjo groti kanklėmis. Pasak dukters, kanklės mamai buvo „visa širdies atgaiva“, su Aldona Vanagiene jos grodavo įvairiuose kolūkių ataskaitiniuose susirinkimuose, keletą kartų buvo patekusios ir į televiziją. O viskas prasidėjo nuo to, kad Juodonyse G. Niauraitės kaimynas Paršonis vakarais išėjęs grodavo šiuo instrumentu. Mamai taip patiko, kad išprašė „tėveliuko“ ir jai nupirkti kankles. Nupirko jas iš tame krašte, Savičiūnuose (Anykščių r.), gyvenusio garsaus kanklių meistro Juozo Lašo. 1955 m. atitekėjusi į Vygėlius, atsivežė ir kankles, o po kelerių metų „susiuostė“ su iš Svėdasų krašto kilusia ir gretimuose Kišūnuose gyvenančia taip pat kanklėms neabejinga A. Vanagiene, dukters klasiokės mama. A. Vanagienė dainavo soprano balsu, L. Makuškienė – alto, tad moterys savaime sudarė darnų duetą. Dukra atsimena, kaip mama, pasikišusi po pažastimi kankles, lėkdavo pas draugę parepetuoti, o savaitgalį dalyvaudavo kokiame susiėjime.

Mama ir dukrą pramokė kanklėmis groti. Ji atsiminė, kaip Bėkinčių kultūros namuose (Užpalių sen.) koncertavo mamoms Kovo 8-osios proga. E. Lee šį mažą koncertėlį vadina savo bene vieninteliu koncertu, nes daugiau niekur kaip ir nėra koncertavusi. Vis dėlto kartais su mama susėdusios be jokių repeticijų kažką pagrodavo, o kai jos buvusi mokytoja Irena Dabriagienė organizavo Vygėlių kaimo susitikimą Janulionių sodyboje, ji su gimdytoja savanoriškai paėmė kankles į rankas. Beje, pašnekovės vyras taip susižavėjo kanklių garsais, kad vestuvių pirmųjų metinių proga sutuoktinei padovanojo iš kažkur perpirktas J. Lašo kankles. Tad dabar moteris turi dvejas šio meistro kankles: išsaugotas mamos ir padovanotas vyro.

Anot E. Lee, jos mama žinojo labai daug dainų, kaip pati yra sakiusi, „mokėjo šimtais“. Kai kurias pati buvo užsirašiusi, kai kurias užrašė rajono tautosakos rinkėjai.

Linksmos giminių pakermašės

Pasak E. Lee, jos mama eidavo giedoti į visas laidotuves. Tai buvo neatlygintina veikla, bet garbingas reikalas. „Ašprašė pagraban, ir viskas – eina viską palikus“, – sakė dukra.

Tėvai, anot dukters, buvo „tikrai tikintys, giliai, neapsimestinai, jų gyvenime Dievas buvo visada šalia“. Į Duokišlio bažnyčią takais pro Uosinto ežerą vesdavosi ir savo atžalas. „O Šv. Onos atlaidai tai šventas reikalas buvo! Ne tik eidavome į atlaidus – pas mus visada būdavo pakermašė, labai didelė. Giminės suvažiavimas, kaip dabar sakytų. Juokdavomės, kad niekas net neklausdavo, ar gali atvažiuoti, ar bus pakermašė – tai buvo tiesiog savaime suprantamas dalykas. Ir kaimynai, ir artimiausi giminės suvažiuoja, visi baliavoja. Buvo labai linksmi, dainingi. Mano mama buvo iš trijų seserų šeimos. Ir visos jos buvo labai dainingos. Ūždavo, dainuodavo ir fotografuodavosi, nes giminaitis iš mamos pusės Julius Leika buvo fotografas. Todėl pas mus iš tų suėjimų yra likę nemažai nuotraukų“, – pasakojo pakermašių dalyvė nuo mažumės.

Iš ankstyvos vaikystės pašnekovei įsiminė gėlėmis iškaišytos, saldainiais apdalintos mojavos pas Gūras Kišūnuose. Į jas mergaitė traukdavo iš pradžių su mama, paskui gal ir su vyresniu broliu. O gerąjį Duokiškio kleboną L. Nėniškį E. Lee vadino antruoju Strazdeliu (poetas, kunigas Antanas Strazdas – aut. past.), atsimena jį važinėjus motociklu „Jawa“, dalyvavus kai kuriose Makuškų šventėse.

Neišskiriamas drauges skyrė tik obelis

Anot E. Lee, Pranciškus ir Grasilda Saladžiai buvo Makuškų kaimynai, su kuriais artimai bendrauta. Gal todėl pašnekovę mama, kai eidavo į bažnyčią, palikdavo paganyti G. Saladžiuvienei. Vėliau, kai Egidija jau buvo gal septintoje klasėje, pas Saladžius atsirado dar visai mažas anūkas Gintaras Karosas. Jį ir jo brolį Liną tada jau ganydavo E. Makuškaitė, dažnai nubėgdavusi pas Saladžius.

Artimiausi Makuškų kaimynai buvo Čepėnai. Vidmantas Čepėnas – pašnekovės brolio Donato bendraamžis.

Pasak E. Lee, bendrauta su visomis trimis kaimo Tursų šeimomis, tačiau artimiausiai – su Vladu ir Aniele (Anele), o Egidija su jų dukra Dalia buvo neišskiriamos draugės, viena su kita išsiskirdavusios tik prie pusiaukelėje tarp jų namų augusia sena obelimi. Jos ir mokyklą pabaigė sėdėdamos viename suole.

Prie senųjų gyventojų pašnekovė priskyrė ir Balį ir Uršulę Sakalauskus, kuriuos atsiminė jau vyresnio amžiaus, jų vaikai buvo gerokai vyresni už Makuškų atžalas. Prie Sakalauskų telkšojo kūdra su pasvirusiu dideliu gluosniu, nuo kurio Makuškai eidavo pasilaužti raudonžievio medžio šakelių verbai.

Mažiuko ir milžino akistata languotame kovos lauke

P. Saladžių E. Lee įvardijo kaip labai savotišką žmogų. Tvarų, neimantį iš gamtos daugiau, nei jam reikia. „Ilgai nepripažino net autobusų – eidavo pėsčiom. Prisimenu, mes autobusu važiuojam ir jį kažkur pralenkiam einantį pėsčią. Iš Užpalių, o gal net ir iš Utenos. Ne todėl, kad jis neturėtų pinigų ar jų gailėtų. Jis tiesiog taip gyveno. Susijuosia tokiu odiniu dirželiu savo pufaiką ne pufaiką ir eina. Labai išskirtinis. Mažakalbis buvo“, – pasakojo moteris. Anot jos, visiška priešingybė buvo jo šneki ir atvira žmona Grasilda, kuri labai mylėjo jos mamą. Kai G. Saladžiuvienė persikraustė į Vilnių pas vaikus, anūkas Gintaras surašydavo jos vardu laišką ir siųsdavo L. Makuškienei. Ši taip pat pranešdavo kaimo naujienas sostinei. G. Saladžiuvienė buvo kilusi iš Kuprių (Užpalių sen.), pašnekovė su broliu, kai dar mokėsi Užpaliuose, aktyvios mokytojos Vandos Kuliešienės prisakymu yra užrašę nemažai kraštotyrinės medžiagos iš kaimynės.

Kitas įdomus žmogus – Liucijus (Lucius) Prievelis. „Jis buvo toks… visiškas šviesuolis, bet greičiausiai – visiškas introvertas. Jis niekur prakalbų nesakė, dirbo traktorininku. Buvo toks didelėm rankom, labai didelis žmogus. Kaimo žmogus, bet tiek turėjo laikraščių komplektų, knygų!.. Šachmatais žaidė nerealiai! Mano brolis Donatas, mažasis, nuo pat mažens irgi labai mėgsta šachmatus (mano tėtė su broliais žaisdavo ir šachmatais, ir šaškėmis), bėgdavo pas jį dar būdamas priešmokyklinukas, ir abu žaisdavo šachmatais. Aš taip ir įsivaizduoju: tas mažiukas ir tas didelis žmogus sėdi ir žaidžia šachmatais!“ – juokėsi E. Lee. Ji prisimena ir Liucijaus žmoną, į kurios gimtuosius Kaimynus sutuoktiniai persikėlė, kai melioracijai atiteko jų sodyba. Šios vietoje pastatytas kryžius (pasak pašnekovės, prieš dešimt metų jis dar ten stovėjo). L. Prievelio sesuo Genovaitė Žilinskienė, gyvenanti Dusetose (Zarasų r.), irgi šviesi moteris, domėjusis savo giminės istorija, išleidusi poezijos rinkinių.

Didelis ryšys tarp žmonių

E. Lee pasakojo, kad tiek motinos, tiek tėvo giminė mėgo bendrauti, todėl pas Makuškus Vygėliuose svečių netrūko niekada. Anot pašnekovės, kažkuriam giminaičiui ilgesnį laiką nesimačius su giminėmis, buvo įprasta, kad jis važiuoja ir jas lanko. Taip, pavyzdžiui, buvo, kai moters pusbrolis Jonas Makuška iš Kaimynų, tarnavęs armijoje, atvažiavo „prilankyti giminių“. Jo tėvas, taip pat Jonas, net ir būdamas jau nebe jauno amžiaus, kas sekmadienį atmindavo pas brolį ir sūnėną į Vygėlius.

Pašnekovė pasakojo apie šiltus santykius ne tik tarp giminių, bet ir tarp kaimynų. Pavyzdžiui, Lackai išsikraustė (E. Lee iš vaikystės atsimena jų sodybvietės tik griuvėsius), tačiau senoji Lackuvienė su vaikais atvažiuodavo aplankyti vygėliškių. „Buvo toks didelis ryšys tarp žmonių, trauka prie gimtųjų vietų“, – teigė E. Lee. Beje, kai tie vaikai suaugo, po 20 ar 30 metų jie kartu su motina vėl atvažiavo pas tada jau į Vilučius persikrausčiusius kaimynus Makuškus.

„Iš viso mūsų šeimoje – aš ir su giminėm pakalbu – buvo kažkoks gerumo genas. Niekada vienas kito neįskaudins, niekada nepasakys piktesnio žodžio. Dori, teisingi, labai daug dirbo“, – teigė E. Lee. Anot jos, nors vaikai ir turėjo savo darbų, nebuvo kažkokių griežtų taisyklių, niekas vaikų nespaudė prie darbo, o šiems nerūpestingą vaikystę iki šiol primena daugybė jų prisigalvotų žaidimų, kurie vasaros metu tęsdavosi iki išnaktų.

Viso kaimo laidotuvės

E. Lee senelė mirė anksti, tad anūkė jos jau nebespėjo pamatyti, liko tik viena jos nuotrauka. O senelis gyveno kartu, pašnekovė jį gerai atsimena. Atsimena ir kaip jam skaitydavo vaikiškas knygutes, parsineštas iš Vilučių mokyklos bibliotekos, kai negaluodamas jau gulėjo lovoje. Atsimena ir kaip jis dusdamas išeidavo į lauką. Žilagalvis senelis užgeso sekmadienio rytą. Mirties dieną devynmetė anūkė buvo pasiųsta sukviesti kaimynų atsisveikinti su senoliu. Moteris ryškiai atsimena ir senelio laidotuves: dalyvavo visas kaimas, išrikiuoti vaikai nešė gėles, kaimo vyrai eisenos priekyje nuo Duokiškio bažnyčios iki kapinių iškilmingai nešė bažnytines vėliavas ir kryžių.

Pasak E. Lee, Vygėlių kaime gyveno daug ilgaamžių: jos tėvas sulaukė 96-erių (jo seserys Adelė Stukienė ir Stasė Juodelienė mirė 92-ejų ), mama – 90-ies, senelis A. Makuška – 84-erių, G. Saladžiuvienė – 90-ies, Salomėja Paunksnienė – 99-erių, jos dukra Bronė Čepėnienė bei Stefanija Šeržintienė – gerokai per 90, Bronė Tursienė – 100-o, o P. Saladžius perkopė 100-ą. Moteris svarstė, kad tokią ilgaamžystę gal lėmė grynas kaimo oras, o gal tai, kad žmonės buvo ramūs, gyveno gražų, ramų gyvenimą.