Laikai, kai išgyvendavo tik stipriausieji, gardžiausia mokyklos duona ir kodėl skrebai buvo pikčiau vilkų

Netoli šiaurinio Alaušo kranto, tarp Alaušų ir Bi­kūnų, prie vieškelio įsikūręs Viešeikių kaimas. Anks­čiau čia buvo ir palivarkas su malūnu, tačiau pirmo­jo nebeatsimena ir seniausieji gyventojai, o antrasis, prieš kelis dešimtmečius virtęs Utenos melioracijos statybos valdybos poilsiaviete, jau kurį laiką riogso apleistas ir beieškantis laiko supratimą pamiršusio šeimininko.

Išgyveno tik pusė

Genovaitė Pernavienė (Miš­kinytė), kuri gimė 1940 metais, pasakojo, kad gimtuosiuose na­muose gyveno iki 24 metų, kol ištekėjo už vyro į gretimą Ra­mavydiškių kaimą. Į Viešei­kius grįžo po dviejų dešimtme­čių, tačiau jau ne į tėvų namus – įsigijo kaimynų Stepanonių namus, kuriuose su sutuoktiniu Rimantu gyvena bene 30 metų.

Pasak moters, „einant melio­racijai“ nemažai sodybų Viešei­kiuose buvo nugriauta – žmonės išsikėlė į miestą, Sudeikius… Ankstesnieji Pernavų namų šei­mininkai Stepanoniai buvo jau seni, negalėjo dirbti, jokių gy­vulių laikyti, tad jų melioraci­ja nelietė, paskui patys pardavė namus ir išsikėlė į Uteną. Nelie­pė išsikelti ir Miškiniams, nes jie skaitėsi gyveną gyvenvietės zonoje.

G. Pernavienė pasakojo kilusi iš aštuonių. Išgyveno tik pusė. Mama anksti mirė nuo vėžio (pašnekovė neturėjo ir dešimt metų), tačiau tėvas Juozapas Miškinis pamotės neparvedė. Gyveno kartu ir jo tėvai, bet se­nelė mirė, kai pašnekovei buvo gal treji metukai, o senelio, deja, ir nespėjo pamatyti. Miš­kinių sodybą statė senelis, kurio namai iš pat pradžių stovėjo ki­tapus gatvelės, tačiau, panaiki­nus rėžius, visus trobesius teko perkelti į dabartinę vietą. Val­dė daugiau nei 30 hektarų. Kai­me buvo ir daugiau didžiažemių (tarp jų ir Braukyla), kuriuos sovietai kaip buožes išvežė į Si­birą. Nors iš J. Miškinio atėmė žemę, bet neištrėmė – pagailėjo našlio su mažais vaikais.

Gardi duona, kurios nėra…

Mokytis viešeikiškė pradėjo Liepakalnyje (Sudeikių sen.), mokslo įstaiga buvo įkurta di­deliuose į Sibirą ištremtų stiprių ūkininkų Paškonių namuose. Viename gale mokėsi gal trisde­šimt pradinukų, kitame gyveno iš Užpalių krašto kilusi mokyto­ja Ona Gipiškytė (pirmoje kla­sėje mažąją Miškinytę mokė ir mokytojas Kildišius), vėliau iš­tekėjusi už Seibučio. Kai mo­kykla ten baigės, o savininkai grįžo iš tremties, jiems namai nebuvo grąžinti. Anot pašneko­vės, tik visai neseniai jie išsipir­ko savo namus, suremontavo ir pavertė vasarviete.

Pabaigusią du skyrius Liepa­kalnyje, į trečiąjį tėvai dukrą nusprendė leisti į artimesnį Sa­tarečių (Sudeikių sen.). Ten mo­kykla irgi buvo įkurta išvežtųjų, Malašauskų, namuose. Pašne­kovė atsiminė sodyboje buvus labai didelius klojimus, tvartus. Namuose tilpo ne tik mokykla, buvo ir kambarys mokytojai bei užteko vietoms kelioms šei­moms. Viešeikiškę mokė, anot jos, labai gera mokytoja Ona Garunkštytė.

Septynmetę G. Pernavienė lankė Dubuliškyje (kaimas tuo metu greičiausiai jau buvo iš­nykęs, mokykla priklausė Za­bičiūnams). Mokyklos pir­mame aukšte veikė septynios klasės, o antrame gyveno mo­kytojai. „Nebuva ko apsiaut. Nebuva iš ko nupirkt. Būdava, rudenį šalnas, tai kolai vieške­liu ainam, baika, kojam gi ne­šalta – basi. A paskui, kai raikia par pievas, par laukus, par dir­vonus – šalna! Ajajai, kaip šal­ta kojam būdava. Bet nei sirg­davam, nei nieka! Žiemų mes, kaip našlaičiai, jau būdavam, tai mum mokytajai nupirkdava kakius tai batukus, medžiagas kakį gabaliukų – pasisiūdavam. Baisiai sunki vaikystė buva. Kai dabar žiūriu, kaip augina vai­kus ir kaip mes augam, tai bai­su baisu… Nama einam iš ma­kyklas, katras jau turim duonas, tai dalinames visi – ajajai, kaip skanu! Negi duodava makyklaj ti kaip dabar duoda visokius priešpečius… Visa kuo aprū­pinti…“ – minė sunkius laikus viešeikiškė.

Pikčiau vilkų…

Į mokyklą pašnekovė eidavo ir šeštadieniais, atostogų tiek daug, kiek dabartiniai moki­niai, neturėjo. Nors į Dubuliš­kio mokyklą (Zarasų r.) takas vedė per Medenų mišką, nusi­driekusį nuo Bikūnų iki Zabi­čiūnų, niekada joks žvėris nėra vaikų nei užpuolęs, nei išgąsdi­nęs. Skrebai buvo pikčiau vil­kų. „Kai eidavam iš Liepakal­nia makyklas, mus, vaikus, ir paveja šitie skrebai važiuoda­mi, insodina vežt nama. Mes gi sėdam. „Ar ateina naktį in tė­vus kas? Gal su ginklais kas at­eina?“– ima kamantinėt. A te­vai prigrasindava: „Tik jau niekam neprastarkit, kad buva naktį banditai atajį!“ „Ne, ne­ateina!“ – sakydavam. Būdava, kad ir mes pamatam, kad kas su arkliu važiuoja, ir vejames – pavėžės. Pribėgam, gi žiūrim – čia šitie, skrebai…“ – pasakojo Viešeikių gyventoja. Jai parti­zanų savo kelyje neteko sutikti, o jos vyrui, dar 12–13 metų pa­augliui, kartą einant per miškelį iš mojaus Šikšniuose (Daugai­lių sen.), jau patamsyje teko su­sidurti su naktiniais… Laimei, atsipirko tik dideliu išgąsčiu.

Dubuliškyje kiekviena klasė buvo atskira. Mokytojavo Bro­nius Mitalas (direktorius), Re­gina Mitalienė (pašnekovės teigimu, ji dar gyva, jai – per devyniasdešimt), Izidorius Šu­minas (pašnekovės auklėtojas), Janina Šuminienė (mokė lietu­vių kalbą, chemiją), Nijolė Ku­zmaitė, Leitonaitė, Paunksnytė.

Kai mokyklą panaikino, pas­tatas buvo perkeltas į Alau­šus (Sudeikių sen.), jį su kitais meistrais kėlė ir pašnekovės vy­ras. Jame įsikūrė kultūros na­mai, kolūkio kontora ir gyven­tojų butai.

Gabios mokinės vargai

Nors mokslas Genovaitei se­kėsi gerai – baigė septynmetę beveik vienais penketais – ser­galingas tėvas nusprendė du­krą pasilikti prie savęs, nes vyresnįjį brolį paėmė į armi­ją, jaunesnysis išėjo mokytis į Salas (Rokiškio r.). Susitikę gabią mokinę, mokytojai ste­bėjosi, kodėl ši niekur nestoja, kam vargsta kolūkyje. Pašneko­vė pripažino, kad noro mokytis buvo, jos brolį technikume dės­tytojai irgi kalbino atvežti mo­kytis brolį ar seserį. Tėvas pa­siliko prie savęs ir antrą dukrą, bet ji, vienuolika metų vyres­nė už Genovaitę, greitai ištekė­jo. Brolis, grįžęs iš armijos, irgi dirbo kolūkyje, o jaunėlis tęsė mokslus Kaune.

Kaip sakė G. Pernavienė, ji visą gyvenimą praleido prie gy­vulių: melžė karves, šėrė kiau­les. Iš pradžių Viešeikiai pri­klausė kolūkiui „Pilnoji varpa“ (toks užrašas, anot moters, dar „puikavosi“ ant Miškinių suvi­suomenintos klėties, o kitame namo gale ilgą laiką veikė ko­lūkio kontora), paskui keitėsi ne tik kolūkių pavadinimai, bet ir ribos.

Kolūkio sunaikintas malūnas

Viešeikiuose stovėjusio dva­ro (palivarko) G. Pernavienė jau nebeatsimena, tačiau šiam priklausiusiame malūne dar maldavo grūdus. Jos tėvas pa­sakojo, kad prieš karą viešei­kiškiams už malimą mokėti ne­reikėjo, nes jie prisidėjo prie malūno statybos. Kai susikūrė kolūkiai, malūną perėmė kolū­kis, tačiau kai pastatas ėmė irti, nebesiėmė jo remontuoti, juo­lab kad tada jau turėjo elektrinį malūną. Vėlesniais laikais ma­lūnas buvo paverstas vila, ku­rią, anot pašnekovės, nupirko vienas vilnietis. Beje, malū­nas priklausė kai kuriems kai­mo gyventojams, tad nauja­sis savininkas išmokėjo jiems priklausančias dalis. Anot mo­ters, viduje buvo gana ištaigin­ga, vykdavo vestuvės (taip pat ir pašnekovės sesers sūnaus), be didelės salės, buvo ir virtu­vė, miegamųjų. Tačiau gal de­šimt metų viskas apleista, nie­kas nevyksta.

Į kalną nuo malūno, link vieškelio, yra didelis sodas, kuris priklauso Vyžintų sody­bai, niūksančiai šoniau. Vyžin­tai – didžiažemiai, neišvengę Sibiro.

Po kelis arus išsidalytas ežeriukas

Pasak G. Pernavienės, va­žiuojant link Bikūnų kairė­je kelio pusėje už pušynėlio telkšo gal trijų hektarų dydžio Raistinio ežeriukas, kuris da­bar „visiems išdalytas po kelis arus“. Dabar ežeriukas gerokai susitraukęs. Anksčiau, kai dar buvo galima prie jo prieiti, kai kas su valtimi ir pažvejodavo. Prie ežeriuko stovėjo Stepano­niams priklausiusi pirtis, nuo kurios į vandenį vesdavo ilgas lieptas.

Anot viešeikiškės, Viešei­kių tvenkinyje (prūde) ne tik maudydavosi, bet ir žvejodavo. Žvejybai naudojo žeberklus, o vaikai Alaušos upelio žolėse ar po akmenimis žuvį pagaudavo ir rankomis – tiek jos ten būda­vę! „Eidavo“ ir unguriai. Kas netingėdavo, tas jais „pasinau­dodavo“. O dabar, sako, ungu­rių nebelikę…

Tuščios kaimo kapinaitės

Prie Pernavų namų stovi ąžuolinis 2008 metais šeimi­ninko sumeistrautas kryžius. Moters tėviškėje irgi stovėjo medinis kryžius, kurį pagami­no ir pastatė jos tėvas. Vėliau jis nupuvo ir greičiausiai buvo sudegintas. Dar vienas medinis kryžius, lyg koks riboženklis, ilgai stovėjo Česonių sodybos galulaukėje.

Pasak G. Pernavienės, kapi­nėse anksčiau buvo daug kry­žių. Ji atsiminė tuos laikus, kai ten buvo laidojama. Amžinojo poilsio ten atgulė jos broliu­kas Kaziukas (mirė gal trejų metų nuo meningito), sesutės Onytė, Verutė ir Rožytė, par­tizanų nušauta vyro pussese­rės mama. Vėliau, kapinėms nykstant, minėtos moters du­kra gimdytoją perlaidojo Su­deikiuose, kiti kaimo gyvento­jai irgi savo artimuosius ėmė laidoti kitur. Tiek G. Pernavie­nės tėvai, tiek jų tėvai jau pa­laidoti Užpaliuose.

Pasižymėjęs kalvis

Pasak G. Pernavienės, Viešei­kiai turėjo savo kalvį – Joną Ka­zakevičių. Seniukas turėjo savo kalvę, kurioje kaldavo visa, ko tik žmonėms ūkyje reikėdavo, „buva pasižymėjįs, visi in jį va­žiuodava“. Kai jis mirė, kalvys­tę iš tėvo perėmė sūnus, tačiau vėliau melioracija nugriovė visą sodybą, kuri, anot pašnekovės, buvo labai gražioje vietoje. J. Ka­zanavičiaus anūkai dabar gyvena Sudeikiuose.

Mana tėvelis labai dirbdava – meistras anas labai jau buva. Roges gražias padirbdava vai­kam, grėblius moterim labai jau dailius padirbdava, pavalkus arkliam. Stalius buva, kų darė, viskų padare. Viskų sau pasida­rydava ir kitiems padarydava“, – apie tėvą kalbėjo dukra.

Senesniais laikais ausdavo vi­sos kaimo moterys, tačiau G. Per­navienei Viešeikiuose nė viena taip neįsiminė kaip Musteikiuo­se gyvenusi Bronė Zamauskienė.

Čia skaitykite apie Kimėnus

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas