Kimėnuose, palei Uteną

Šiame numeryje tęsiame (pradžia Nr. 36) kimėniš­kio mokytojo Povilo Veteikio (1901–1983 m.) atsimi­nimus, kuriuose užfiksuoti kaimo gyventojų pasa­kojimai, užrašyta, kaip Kimėnai išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą.

Vakaro pasakojimai

Būdavo, rudens ir žiemos va­karais, susėdę prie žibalinės lempos, o ir prie rūkstančios ba­lanos (karo metais žibalo trū­ko), kaimiečiai pripasakodavo ilgų baisių, kartais ir juokin­gų istorijų. Kaip kažkada naktį kažką velniai „vedžiojo“, kaip arkliavagiai arklius vogė, kaip kaimynų pirtyse nuogos raga­nos vanojosi… O tokių istorijų žmonės labai daug mokėjo. Ką nors iš savo gyvenimo, ką nors tikro, o ir išgalvoto.

Mūsų namuose pirmasis pa­sakoti pradėdavo tėtė:

– Kažin kur už Tauragnų buvo susitvėrusi ruskių arkliavagių šaika. Reikėjo labai saugoti ar­klius, ypač gerus. Sakydavo, kad vagys išvarą arklius net už granyčios, Rosijon ar dar kur.

Kas jau turėjo geresnį arklį, tai laikė tvarte, pristatytame kryžmai prie pirkaitės. Tvarto durys iš vidaus užspaudžiamos stora kartimi. Vagiui jau reikė­tų arba duris išlaužti, arba sieną išgriauti. Be to, prie tvarto priri­šamas piktas šuo. Turtingesnieji gaspadoriai prie klėties rišo dar vieną šunį. Mat pasitaikydavo, kad ir grūdus iš klėties išplėšia.

Atbėga kartą toks Lauras patį vidunaktį pas kaimyną Edvardą ir barbena į duris:

– Advertai, tik nenusigųsk. Mūsų ūlyčioj yra razbainykai. Plėšia mūs tvartų, kad net sie­nos braška. Paimk strielbų ir šauk tan šonan.

Edvardas buvo medžiotojas, turėjo dubelką (dvivamzdį šau­tuvą). Išėjęs laukan, pasiklausė ir dėl visa ko iššovė. Net visa ūly­čia sudrebėjusi. Kaimas pabudo. Vieni šoko iš lovos ir bėgo laukan net neapsivilkę kaip reikiant, kiti tikrino, ar gerai užbrauktos prie­menės durys. O tėtė, pasiėmęs kirvį, ėjo nuo vieno lango prie kito – ar kartais tik nelenda vagis.

Artimesnių kaimynų šunys – Mopsikas, Kliučikas ir Rozbelis – tik sukaukė ir pasislėpė būdose. Kitur, tolėliau šunys tebeskalijo…

Įsidrąsino Edvardas su Lau­ru ir eina žiūrėti. Vienas su strielba, kitas – su šermukšnine lazda, kurią visada su savim ne­šiodavosi nuo visokių raganų ir biesų apsiginti. Apžiūrėjo tvar­to duris ir sienas. Niekur nie­ko… Tylu.

Tik staiga kažkas kad ėmė tvarto duris braškinti!

– Kas čia yr? – sušuko Edvar­das. – Dabar tai neištrūksi! Pa­siduok geruoju!

Laurui net blusos apmirė. At­sitokėjęs tyliai sako:

– Adverčiuk, nešauk, dar gali arklį nušaut.

Taip jie pusę nakties išsto­vėjo, laukdami pasirodant razbainykų. Prikišę ausį, įsi­klausė. Tik arklys atsiduso, o paskui sužvingo. Įėję jokių va­gių nerado, tik duryse išpeštą arklio uodegos ašutų pluoštą. Tai arklys, kasydamasis užpa­kalį į tvarto duris, ir sukėlė tokį triukšmą…

Kitą vakarą pas mus vėl susi­renka kaimynai. Atėjo eilė pasa­koti dėdei Petrui, tėtės broliui. Jis, siuvėjas, dažnai išvažiuo­davo „į žmones“, buvo daug ko prisiklausęs, daug ko girdėjęs.

– Triūbakalnio miško pakraš­ty stovėjo pakrypusi pirkelė, ku­rioje gyveno vargšas žmogelis, visų vadinamas Raminka, nors jo tikras vardas buvo Jeronimas. Kam reikėdavo kokį darbą padė­ti dirbti, jis visada būdavo prisi­šaukiamas – malkų kapoti, šakų kirsti. Dėl užmokesčio neside­rėdavo: kas kiek duoda, tiek ir gana. Pinigų nepažinojo. Šeimi­ninkės duodavo padėvėtų apati­nių baltinių, klumpių, kokį ap­driskusį švarką ar kailiniokus, kurie vos laikydavosi ant pečių. Vienintelis jo darbo įrankis buvo kirvelis. Kam žagarų kūlalį su­kapos, kam eketę kūdroje iškirs ir, žinoma, vandens virtuvėn pri­neš, karves pagirdys.

Žiemai prasidedant ūkininkai imdavo penimius bei puskiau­lius skersti. Tai vienur, tai ki­tur sklido sviltų kvapas. Varg­šui žmogeliui, neturinčiam peniukšlio, net seilė varvėdavo. Žiūrėk, ir siūlo savo paslaugas, nes nori gauti skerstuvių:

– Tai man kad ir kokio nors sukruvinto dūrimo arba šiaip prastesnį šmotelį, – prašydavo.

Šeimininkai jam pasukdavo ir ką geresnio: skerstuves „švenčiant“ nedera šykščiam būti. Šviežienos paragauti ir artimiausius kaimy­nus pasikviesdavo.

Vieną rudenį kaimynė Uli­jona, įėjusi į trobelę, rado Ra­minką jau be žado: guli aukš­tielninkas, žiūri nemirksėdamas į lubas ir nieko nesako. Bandė dar bėgti žvakės, bet buvo jau per vėlu. Šarvojo artimesnie­ji kaimynai jo paties trobelė­je. Apvilko rasta senų laikų ei­lute. Gale galvos uždegė žvakę. Vyrai sukalė ir nudažė karstą. Pavakariais ėmė rinktis vyrai, moterys, vaikai. Jie atidavė pa­garbą žmogui, neturėjusiam šei­mos, artimųjų. Vyresnieji pagie­dojo keletą šventų giesmių…

Pasakotojas baigdamas pats susijaudino ir apsiverkė.

Kitą vakarą kalbą pradėjo dėdė Jonas:

– Tai, ką dabar paseksiu, gir­dėjau iš savo senelio Andrie­jaus. Jeigu jis melavo – nepy­kit, jei ir aš pameluosiu. Mūsų kaime, Narkūnuose, gyveno du kaimynai: Justinas Marčiukas ir Kazys Lukošėnas. Buvo la­bai susidraugavę. Parduoda tur­guje pundelį linų ar maišelį grū­dų – ir abu traukia par Iršienę, į karčiamą. Daug negerdavę. Pusbutelio užtekdavo.

Važiuoja kartą abu namo, jau linksmi. Naktis šviesi. Mėnesie­na. Pati pilnatis. Šąla. Tylu. Pri­važiavę Šilinę, prisiminė, kad prie pat tilto, kur stovi seno žil­vičio stuobrys, labai dažnai vai­denasi. Neva šunys pjaunasi, gandras kalena, jautis subau­bia… Pasitaiko, kad ir žmogų „vedžioja“ – taip, kad jis neran­da savo namų. Ėjusi iš kaimy­nų senutė. Vos užėjo ant tilto – stuobry subaubęs jautis, viršum galvos lyg ir paukščio sparnai suplasnoję… Senutė eina, eina ir vis neprieina namų, net pa­vargo. Pasirodo, visą laiką suko apie savo pirtį… Prisiminus tokį įvykį, bičiulius apėmė baimė. Tuo labiau kad toji senutė nuo išgąsčio tuoj susirgusi ir mirusi.

Justinas su Kaziu užvažiavo ant tilto. Staiga žilvičio stuobry ėmė pjautis šunys. Pasigirdo lyg ir paukščių sparnų ūžesys. Ka­zys, pajutęs, kad kažkas užsėdo jam ant sprando, arklio kama­nomis pažabojo, švilpdamas nu­tempė jį į upę ir keletą kartų iš­murkdė eketėje. Justinas visa tai matęs. Staiga žilvičio stuobry ėmę skambinti varpai… Netru­kus netoli gyvenančio ūkininko diendaržy užgiedojo gaidys, ir abu bičiuliai atsitokėjo.

– Kaip tu neperšalai, murk­domas šaltam vandeny? – ste­bėjosi Justinas, bet pamatė visiškai sausą Kazį, ir abu su­prato kad tai buvo tik baisus abiejų sapnas.

Karo negandos

Ėjo 1915 metų vasara. Žmo­nės vaikščiojo nusiminę, apsi­blausę. Frontas slinko vis ar­tyn. Patrankų gausmas stiprėjo. Senesni žmonės, ypač moterys, sakė, jog artinasi pasaulio pa­baiga, ir liepdavo visiems at­siklaupus poterius kalbėti, kad Dievas apsaugotų nuo tokios nelaimės.

– Slėpkim arklius ir galvijus! – nusprendė vyrai. – Jeigu ne ruskis, tai germanas gali paim­ti. Vyrai, užsėdę ant arklių, nu­jojo Galašniūrių miškan, mo­terys karves išsivedė į Girelę ir Viešintų miškus. Įsidėjo dar po maišą šieno – „gerklėms užkišti“, kad nemaurotų.

Iki pusdienio buvo taip tylu, kad, rodos, jokio karo niekur nėra. Vyrai, apsidairę aplinkui, pasikinkė arklius ir ėmė arti pū­dymą. Arkliai net sukaito. Pa­leido juos pietums pasiganyti, pagirdė, davė avižų. Kas avižų neturėjo, suraikė po puskepa­lį duonos, kad po pietų sparčiau plūgą trauktų.

Tik staiga iš gretimo Pačkėnų kaimo atbėga Emilė Šapokie­nė ir praneša: nuo Triūbakalnio miško atjoja pulkas vaisko!

Sujudo, sukruto visi: bėga, slepia, kas ką turi, neša į dar­žus, tarp žolių, dilgynėn, užkasa į žemę.

Įjojo į kaimą vokiečių karei­viai. Nulipo nuo arklių, įėjo į pirmą pasitaikiusią trobą, bet nieko nerado. Gyventojai pul­kavosi aplink Stasiaus Žu­lio trobą. Vienas kareivis ban­dė „susikalbėti“ pirštais, bet iš tokios „kalbos“ nieko neišėjo. Kitas prabilo pusiau lenkiškai, pusiau vokiškai. Stasiuvienė, išgirdusi žodį „pan“, išsigando:

– Matai, girdi, ką jie sako. Sako – čia ponai gyvena. O gal germanai nekenčia ponų? Ims ir iššaudys arba su štikais išbadys!

Jaunas kareivis pradėjo kaž­ko prašyti:

– Milch! Milch!

Moterims pasirodė, kad miltų prašo. Ir atnešė – rupių, ruginių. Tada kareivis sumaurojo kaip karvė. Kaimietės suprato: pie­no nori. Atnešė iš indaujos pil­ną puodynę. O tie vėl:

– Brot! Brot!

– Ak, tai jiems mūsų pienas yra brudas! Negaus nieko!

Pagaliau duonos vis dėl­to gavo. O vienas kareivis ėmė kaimo vyrams dalyti cigarus, bet ne visi dovaną priėmė.

Po valandos pasigirdo muzi­ka. Nuo Degulių dvaro žygiavo pėstininkai. Priešaky – didelis dūdų orkestras. Trenkė maršą, kad net žemė po kojomis lin­ko. Pirkių langai ėmė drebėti. Arkliai, ausis pastatę, prunkštė. Karvės, uodegas kaip lazdas iš­kėlusios, bėgo ratu, nelyginant jas pultų gyliai…

Kitą dieną ėmė važiuoti gur­guolės. Gurguolininkai jau blo­giau elgėsi. Išjojo „medžioti“, ir kiekvienas parsinešė po naminę žąsį. Lauko virtuvė pakvipo švie­žia žąsiena. Kaimo vaikams, ku­rie čia pat slampinėjo, net seilė ėmė varvėti. Išvažiavo net sudie nepasakę. Tikri kiaulės, anot Sta­siuvienės. Ir kokį šiukšlyną pali­ko! Tiesa, vaikai rado tai peiliuką, tai šaukštą, tai visą cigarą.

Vėl atjojo raiteliai. Vienas šviesiaplaukis sumanė pagąs­dinti vaikus. Atkišo pikę su smailiu durtuvu:

– Ruski, ruski, heraus!

Vaikams patiko žirgai – visi bėri, trakėnų veislės. Balnai naujutėlaičiai, gurgžda. Batai nublizginti, pentinai žiba.

Kaimas patyrė ne vieną atė­jūnų piktadarybę. Pasipila, bū­davo, kaime raitininkai, nusėda nuo arklių – ir po pirkias. Kad įbaugintų gyventojus, išsitrau­kę brauningą, nušauna pasimai­šiusį vieną kitą šunį. Ir vis vie­ną ir tą patį burba: duok jiems kiaušinių, lašinių, dešros, svies­to, sūrio, pieno. Tokie dideli jų norai. Bjauriausi buvo vadina­mieji juodasermėgiai – gurguo­lininkai, nebejauni vyrai. Grob­davo kas tik jiems pakliūdavo po ranka – ir šieną, ir šiaudus, ir maisto produktus, net gyvu­lius ir paukščius. Žmonės gy­vulius paslėpę šėrė. Peniukšlius rūsiuose penėjo. Papjovę svilin­ti vežė į mišką.

Priešintis ir nebandyk. Prisi­dengdami „rekvizicija karo rei­kalams“, kareiviai darė ką no­rėjo. Dažnai „rekvizuodavo“ ir rankšluostį, laikrodį, batus ar šiaip kokį vertingesnį daik­tą. Ilgai kaimą vargino įvairios duoklės. Žemdirbiai patys turė­jo pristatyti į kreisą vilnų, linų, kailių ir net kiaulių odų. Atsira­do pieninės, kurių vedėjais dir­bo fronte sužeisti vokiečių ka­reiviai. Ūkininkams už pieną neva mokėjo, bet tik vieną kitą markę dėl akių.

Kad turėtų maisto vietoje, oku­pantai Utenos dvaro žemę apso­dino daržovėmis ir kaimiečius varė jų ravėti, kaupti. Prie dirban­čių nuolatos stovėdavo prievaiz­das vokietis. Kai jis patraukda­vo pavėsin, žmonės irgi leisdavo sau truputį atsikvėpti. Pamatęs tai, prižiūrėtojas lėkdavo kaip vėjas prie darbininkų, net dulkės kilo stulpu. Ne vienam tada kliūdavo bizūnu. Prižiūrėtoją žmonės va­dino pasiutėliu. Sakydavo: „Sau­gokitės pasiutėlio!“ Vienas jaunas vyras bandė gintis, tai pasiutėlis įpykęs norėjo jį raitas sutrypti, tik, laimė, arklys ant žmogaus nėjo.

Parengė Visvaldas KULAKAUSKAS

Daugiau apie Kimėnus skaitykite čia

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas