Anykščiuose gyvenanti Vaida Prusakova – tekstilinių žaislų kūrėja. Ji į kūrybą visa galva paniro prieš kelerius metus. Anksčiau dirbusi vienoje siuvykloje, paskui save išbandžiusi kepdama ir puošdama konditerinius gaminius, moteris nusprendė į rankas imti adatą ir pradėti siūti tekstilinius žaislus.
Papasakokite apie save: ar esate tikra anykštietė, ar Jūsų gyvenimas ir anksčiau buvo susijęs su kūryba.
Esu kilusi iš Vilniaus, bet kartu su savo tėveliais esu atvykusi į Rokiškį, kur baigiau mokyklą. O į Anykščius atitekėjau, todėl ilgiausiai gyvendama šiame krašte šiandien galiu drąsiai vadinti save anykštėne. Čia gyvenu jau 25 metus. Mano gyvenimas anksčiau buvo išties mažai susijęs su kūryba. Prisipažinsiu, vaikystėje nemėgau žaisti su lėlėmis. Man jas padovanodavo, o aš apipiešdavau tušinuku, kartais ir akeles išbadydavau (juokėsi). Paprasčiausiai nemėgau jų. Turėjau vyresnį brolį, tad man jo mašinėlės labiau patiko. Štai ir dabar brolis yra motociklininkas, vyras taip pat, todėl vis pasvajoju pati sėsti ant motociklo. Mokykloje dailės pamokose gaudavau vos teigiamą pažymį, o neigiamas pažymys neišeidavo vien dėl to, kad gelbėjo dailės istorija.
O kurti pradėjau nuo tortų… Pirmasis tortas buvo iškeptas tėvelių 70-mečio proga – jie abu kartu šventė šį jubiliejų ir paminėjo savo vedybų 50-metį. Tąkart labai rūpėjo pabandyti iškepti pačiai, o šventės metu, aišku, sulaukiau giminaičių vertinimų.
Kuo Jūsų kūryba išskirtinė?
Daugiau nei 20 metų dirbau siuvykloje lygintoja, galbūt todėl vis akies kampučiu stebėdavau, kas ką daro. Tai buvo pagrindinis dalykas, kuris pastūmėjo imtis dabartinės veiklos, t. y. kurti lėles. Kadangi apie siuvimą nieko neišmaniau, viduje kirbėjo noras pabandyti pačiai. Pirmasis mano darbas buvo kosmetinė, nes labai patinka rankų darbo dėžutės, indeliai ar siūti maišiukai – į juos dedu įvairiausias smulkmenėles. Turiu labai šaunią anytą, kuri prijaučia menui ir mano kūrybai. Kai dirbinių prisisiuvau per daug, reikėjo sukti galvą, kur viską dėti. Tačiau noras siūti buvo daug didesnis nei realizavimo galimybės. Turėjau į muges važinėjančią draugę, kuri paragino mane važiuoti kartu: ėmiau sėkmingai parduoti kosmetines, paskui nusprendžiau plėsti asortimentą, idėjų ieškojau internete. Mane labai užkabino emocinės lėlytės su dviem akutėmis. Jos vadinamos Tilda lėlytėmis: neturi nosytės, burnytės, o tik dvi akis. Jei ryte vaikas atsikelia ir jam liūdna, pasižiūrėjęs į linksmą ir besijuokiančią lėlę gali labai supykti. O pažvelgęs į Tilda lėlytę, neturinčią emocijos, gali suprasti ir tai, kad ši lėlė lyg ir pritaria jo esamai nuotaikai. Vienąkart man pirkėja prasitarė, kad niekuomet gyvenime nesusimąstė, jog turėsianti tokį stiprų ryšį su lėle. Grįžusi po sunkaus ir atsakingo darbo ji paprasčiausiai išsikalba, todėl moteriai palengvėja. Tokia lėlė – tarsi popierius sugertukas, kuris sugeria visas neigiamas emocijas.
Siūdama žaisliukus į juos įsiuvu po flanelinę širdelę, todėl kiekvienas mano sukurtas dirbinys turi širdį. Nuo vaikystės labai mėgau skaityti, tad pamenu vaikišką knygelę, kurioje buvo aprašytas metalinis medkirtys, kuris ieškojo širdies. Esu įsitikinusi, kad toks tekstilinis žaislas namuose sugeria pačias blogiausias emocijas.
Kodėl Jums patinka kurti žaislus?
Kuriant žaislus reikalinga gyva emocija. Gal todėl ir nemėgstu elektroninės prekybos – man visuomet mieliau bendrauti gyvai. Niekas neatperka to momento, kai ateina vaikas ir blizga jo akelės. Kartais mugėje mama tempia savo vaiką prie kitokių žaislų, o jo akys krypsta būtent į šiuos tekstilinius žaisliukus. Būna visokių situacijų – kartais juos pati padovanoju. Atsakyti į klausimą, kodėl aš juos mėgstu kurti, vienareikšmiškai negaliu. Tiesiog man taip patinka, gera…
Į tokią kūrybą pasinėriau prieš 2,5 metų. Viskas išsirutuliojo savaime, iš pradžių galbūt kažkiek buvo nerimo dėl finansinio stabilumo, socialinių garantijų, dėl to, kad viską reikia apgalvoti pačiai.
Mano pradžia buvo namuose. Kai visa šeima suguldavo miegoti, miegamajame atidarydavau siuvyklą. Atskiro kambario tam neturėjau, tad radau erdvę pačiame miegamajame.
Kokia Jūsų šio mažo versliuko sėkmės formulė?
Mano gyvenime viskas vyksta tarsi lipant laiptukais. Pradėti veiklą lemia vienokios ar kitokios aplinkybės. Tikrai nebuvo taip, kad vieną dieną atsikėliau, sugalvojau ir padariau. Prasidėjus karantinui buvo milžiniška veido kaukių paklausa, todėl pasinėriau į kaukių siuvimą, talkino ir mano dukra Marina. Siūdavau iki 2 valandos nakties, o ryte 6 valandą vėl keldavausi prie darbo. Užsakymų turėjau išties labai daug. Nuo praėjusių metų kovo pradėjau darbuotis Anykščių menų inkubatoriuje, kur turiu savo erdvę. Čia išties galimybės yra kitokios: vyksta įvairūs mokymai, konsultacijos… Prisipažinsiu, kad kartais jaučiuosi pakilusi virš debesų, tačiau dažnai ant žemės mane nuleidžia vyras (juokėsi). Žinoma, reikia, kad kažkas man talkintų, juk reikia ne tik pačiai sukurti produktą, bet ir jį parduoti, reklamuoti ir pan. Viską sudėjus kūrybai lieka galbūt tik 10 procentų. Didžiausią pagalbą man teikia tiek Anykščių menų inkubatorius, tiek mano šeima.
Kaip vyksta tekstilinio žaisliuko kūrimas?
Aš kuriu įvairius tekstilinius žaislus, bet dažniausiai lėles ir ilgaausius zuikučius. Pastarieji – kaip blynai iš keptuvės: kiek jų prisiūsi, tiek išperka. O dažniausiai prisireikia būtent tokios spalvos zuikio, kurį paskutinį pardaviau vakar (juokėsi). Sintetikos vengiu, nes noriu, jog vaikai gautų kuo natūralesnį gaminį.
Vedu lėlyčių gaminimo edukaciją. Pirmąkart pamačiusi lėlę buvau šiek tiek išsigandusi, nes man anuomet atrodė, kad pasisiūti labai sudėtinga. Tačiau pabandžiusi nenusivyliau. Esu sukūrusi balzakiškų formų lėlę–pirties angelą, kurį dažniausiai perka pirties įkurtuvių proga. Iš pradžių mano lėlės buvo primityvesnės nei dabar: šiandien jos lanksčios, sukioja galvytes. Pati siuvu ir odinius batelius, puošiu, o jeigu užsakovas yra alergiškas, į vidų kemšu vilną. Šiuo metu, kuomet lėlyčių pasiuvu daugiau, iš anksto pasidarau ruošinukų. Esu pastebėjusi, kad žmonėms visko reikia labai greitai – čia ir dabar. Norint pilnai pasiūti lėlytę, reikia skirti vieną dieną.
Ar dalijatės savo patirtimi ir žiniomis?
Niekuomet neslėpiau to ir neslėpsiu. Tikrai sulaukiu besidominčiųjų, esu ir iškarpą išsiuntusi. Nemanau, kad konkurencijos reikia bijoti. Mano manymu, kuo pasaulyje bus daugiau gražių dalykų, tuo geriau. Yra anykštėnų, kurie perka tekstilinius žaisliukus, tačiau jų nėra daug. Galbūt kai kurie net nėra lankęsi Menų inkubatoriuje (šypsojosi). Dažniausiai jos iškeliauja į kitus rajonus ar užsienio šalis. Tolimiausia žaislo kelionė – į Australiją.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
