Kimėnuose, palei Uteną

Kaune gyvenančio Romualdo Veteikio iš Kimėnų ki­lęs tėvas Povilas Veteikis (1901–1983 m.), anot sūnaus, buvo tas jaunas Lietuvos pilietis, kuris atsiliepė į naujai susikūrusios valstybės prašymą gimnazistams griebtis taip reikalingo (tuo metu mokytojų ypač trūko) moky­tojo darbo. Dvejų metų mokytojų kursus pabaigęs per dvigubai trumpesnį laiką su pagyrimu, P. Veteikis mo­kytojavo Anykščiuose, Vaikutėnuose (Utenos sen.), Pa­nevėžyje, Šešuolėliuose (Širvintų r.), Gateliuose (Dau­gailių sen.), Plaučiškiuose (Pakruojo r.), Šiškiniuose (Ignalinos r.), Utenos berniukų gimnazijoje ir galiau­siai Kuktiškėse. Kaip ne vienas kaimo inteligentas, taip ir P. Veteikis nepasibodėjo imtis plunksnos ir aprašy­ti ne tik savo laikmetį, bet ir tai, ką išgirdo iš aplinkinių žmonių, užrašė, ką tėvams pasakojo senelis Kazimieras Veteikis (1831–1900 m.), matęs dar baudžiavos laikus. Naudodamiesi archyvine R. Veteikio medžiaga, patei­kiame sutrumpintus P. Veteikio atsiminimus.

Senelis dar baudžiavą minė

Niūrūs buvo baudžiavos lai­kai. Žmonės ėjo baudžiavą – kaip tada sakydavo, „darbus“ – į neto­li esantį Šnieriškių dvarą. Dvaro savininkas buvo ponas Skrickas (tikra pavardė Krzycki).

Senelis Kazimieras buvo dvaro sodininku. Labai greitas, energin­gas žmogus. Jau ką darydavo – viskas, visas darbas jo rankose žaibo greitumu tirpdavo. O jau kai eidavo, tai paskui jo žingsnį kitas turėdavo bėgte bėgti, vie­nu žodžiu, švilpdavo kaip vėjas… Dėl to kaimynai senelį praminė Vėjeliu ir dažnai ne pavarde, bet pramanyta pravarde šaukdavo.

Senelis yra daug pripasakojęs apie ponų gyvenimą, apie bau­džiavą ir baudžiauninkų buitį. Šnieriškių ponas valdė devynis valakus žemės. Ją suarti, suakė­ti, javus pasėti, nupjauti, iškulti turėdavo baudžiauninkai. Kul­davo spragilais.

Dvare dirbti reikėdavo ne kas­dien, bet tris keturias dienas per savaitę. Na ir prasidėdavo! Kū­limo darbai tęsdavosi nuo pat rudens per visą žiemą veik iki pavasario. Kulti pradėdavo vi­durnaktį, nuo pirmųjų gaidžių, ir kūlė iki auštant, kol dvaro prie­vaizdas (urėdas) liepdavo baigti. Tuo dienos darbas nesibaigdavo. Dieną atsirasdavo daug kitokių darbų. Vyrai būdavo siunčiami į mišką malkų ar rąstų kirsti, kiti, prisikrovę vežimus grūdų, va­žiuodavo į malūną arba į turgų. Seni žmonės iš linų arba kana­pių virves, pančius, vadeles vijo. Moterys linus mynė, bruko, šu­kavo, verpė, audė trinytines, pa­šukines drobes. Jei linų nebūda­vo sėta, tai ir moteris siųsdavo prie vyriškų darbų.

Už visą tą vergišką darbą bau­džiauninkai gaudavo grūdų, su­maišytų beveik pusiau su pelais. Žmonės juokaudami sakydavo, kad iš tokių grūdų iškeptai duo­nai atriekti nereikia nė peilio. Pa­ėmei pantį, drožei skersai kepa­lą, ir tas – per pusę. O jau paskui gali iš tos pusės atsilaužti tiek, kiek tau reikia. Girdi, tokia bėra­linė duona esanti dar sveikesnė, nes gerai iššveičianti skrandį…

Baudžiauninkų apranga – kaip vyrų, taip ir moterų – buvo veik vienoda. Vasarą – trinyčiai iš storos pakulinės lininės namie austos medžiagos. Tam tikslui linus išmindavo, išbrukdavo ir geležiniais šepečiais nušukuo­davo. Pašukas moterys žiemos vakarais suverpdavo, o pavasa­rio sulaukusios – ausdavo va­dinamąją trinytinę (trijų nyčių) medžiagą, kurią paskui ranki­niais mintuvais išbrūžkuoda­vo, kad iškristų užsilikę spaliai ir audinys suminkštėtų. Paskui kūdroje pamirkydavo, paglam­žydavo rankomis ir galop išties­davo pievoje. Saulės atokaitoje medžiaga per savaitę išbaldavo. Tada jau siūdavo trinyčius.

Per šienapjūtę ar rugiapjūtę, kai labai šilta, kaip vyrai, taip ir moterys dirbdavo vienmarš­kiniai, trinyčius pasidėję čia pat kur nors ant akmens ar ant ša­kos pakabinę. Marškiniai buvo iš namie austos lininės drobės.

Kasdieninė avalynė buvo dau­giausia vyžos. Vyžas pindavo iš liepos, karklo ar kitokio medžio karnų, tai yra žievės. Pavasa­rį, kai medžiai pradeda sprogti, žievė lengvai nusilupa. Žmonės prisipindavo vyžų visiems me­tams. Audamiesi vyžomis, kojas apvyniodavo pakuliniais autais, vyžas perrišdavo apivaromis, kurias apsukdavo apie blauzdas kartu su autais. Vyžomis avėjo pjaudami rugius, vasarojų, arda­mi ar akėdami lauką. Šiaip vasa­rą daugiausia vaikščiodavo basi, ypač moterys ir vaikai.

Moterys iš pakulinių knatų mokėjo vąšu pinti paputes. Jos panašios į vyžas. Avėdavo se­nesnės moterys, prižiūrėjusios namus.

Vėliau atėjo į madą odinės naginės. Jos ilgai neišėjo iš ma­dos ir baudžiavą panaikinus. Odiniais batais baudžiaunin­kai galėjo avėti tik išeiginėmis dienomis – sekmadieniais ir per metines šventes. Ir tai ne visada. Priklausydavo nuo ponų užgai­dų ir norų. Pamatęs baudžiau­ninką su odiniais batais, ponas sakydavo:

– Tai ką, nori susilyginti su ponija?

Įsitaisęs odinius batus, žmo­gus juos taupydavo veik visą gyvenimą. Yra žmonėse net toks posakis:

– Tėvas nesunešiojo batų per dvidešimt metų, o sūnus tuos pačius kaip griausmu papylė per penkerius…

Mano Kimėnai

Gimtajame Kimėnų kai­me, kiek atsimenu iš vaikys­tės, buvo keturiolika ūkių. Viso kaimo žemė sudarė septynis valakus (126 dešimtinės). Tris su puse dešimtinės užėmė Ga­lašniūrių miškelis, kur augo eglės, ąžuolai, uosiai, drebulės.

Kaimo gyventojai – daugiau­sia smulkūs ūkininkai. Bet buvo ir du valakiniai – Juozapas Kve­daras ir Kasčius (Konstantinas) Žulys. Po pusę valako turėjo ke­turi Žuliai – Juzokas, Stasius, Antanas ir Pranasius, taip pat Juozapas Šapoka, Antanas Ve­teikis ir Katinas (vardas jau iš­nyko iš atminties). Kaime gyve­no dar penki Veteikiai: Adomas, Cipras ir Jonas valdė po ketvirtį valako, o Petras ir Feliksas – po tris aštuntadalius.

Didžiažemiai į kitus žiūrėjo iš aukšto, netgi pravardžiuodavo. Pamatę kurį smulkųjį ūkininką tvirčiau tvarkantis, sakydavo:

– Matai, matai – ir šitie jau pradeda atkusti.

Dažnas žemdirbys stengė­si pralenkti savo kaimyną, lai­kydavo daugiau gyvulių, negu pajėgia, ir šerdavo juos pras­tai. Geras šienas atitekdavo ar­kliams, avims, na, ir teliukams. Karvės gaudavo daugiausia ru­ginių šiaudų, o geriausiu atveju – raisto ar balos viksvų.

Taip šeriamos karvės duodavo labai mažai pieno. Pavasarį jos būdavo tokios nusilpusios, kad papūtus stipresniam vėjui par­griūdavo ir sunkiai galėjo atsi­kelti. Tokias vadino keltavomis (nuo žodžių „kelti“, „pakelti“).

Artėjant metinėms šventėms – Velykoms arba Sekminėms – ūkininkas primindavo šeiminin­kei, kad „susitaupytų“ grietinės sviestui mušti. Rūgusį pieną irgi kaupdavo didesniame inde – reikės sūrį spausti.

Pas daraktorių

Vaikystėje visąlaik svajojau įgyti bent šiek tiek mokslo.

Kimėnų kaimas vaikams pa­mokyti pasamdė daraktorių – tokį Raslaną iš Užulankio vien­kiemio. Jis, surinkęs vaikus, mokė skaityti iš elementoriaus ABC. Rašydavo su grifeliais ant tam skirtų lentelių, kurias tada vadino doskomis.

Žiūrėjau į tuos vaikus, pavy­dėdamas jiems mokslo. Vaikai Raslaną vadino dėde. Jis moky­davo ne vienoj gryčioj, bet kas savaitę vis pas kitą ūkininką. Tų namų šeinininkė jį ir mai­tindavo, ir nakvynę duodavo. Maistas mokytojui, žinoma, būdavo pagerintas. Laukdami daraktoriaus, pasirūpindavo cukraus, neparduodavo kiau­šinių. Šeštadienį jį veždavo į Užulankį, o pirmadienį vėl par­sigabendavo – tas ūkininkas, kuriam eilė atėjo. Už visą vai­ko mokymą mokėjo du su puse rublio. Pamokos truko nuo lapkričio pradžios iki balan­džio vidurio.

Per pusšešto mėnesio gabes­ni vaikai pramokdavo šiek tiek skaityti ir truputį rašyti. Buvo ir tokių, kurie nieko neišmokda­vo. Tik tėvams nuostolis – nu­plėšė drabužius, naują avalynę papylė. Berniukui ar mergaitei pramokus maldaknygę paskai­tyti ar šiaip taip pavardę pasira­šyti, tėvai sakydavo:

– Ką gi, jau tu, vaikeli, gramatnas (raštingas). Užteks to mokslo.

Daugelis pasitenkindavo ma­mos pamokomis. Sėdėdama prie ratelio, verpdama linų kuo­delį, slebizuodavo su vaiku ko­kią maldelę ar giesmę iš malda­knygės ar kantičkos (giesmyno).

Kaimo daraktorių mokyklos būdavo slaptos. Į valsčiaus ru­sišką mokyklą vaikų leisti ne­norėdavo, kad rusas mokytojas jų nesurusintų.

Iš pradžių kartojama abėcė­lė – nors ir šimtą kartų, kol iš­moksi mintinai ir galėsi pažin­ti raidę spausdintoje knygoje. Tada prasideda žodžių slebiza­vimas – nuobodžiausias moks­las: jas-a-sa, jal-a-la, sala; jam-a-ma, jal-a-la, mala ir t. t. Tai atsibosdavo ir besimokančiam, ir mokytojui. Slaptųjų moky­klų mokytojai buvo daugiausia savamoksliai. Samdydavo ne­maža rusų kolonistų, mokančių lietuviškai. Į juos caro valdžia kitaip žiūrėjo, buvo saugiau.

Spaudos draudimo metais lie­tuviams bruko ir graždanką – knygas, rašytas lietuviškai, bet rusiškomis raidėmis. Bet lietu­viai tokias naikindavo, dažniau­siai sudegindavo pakūrę krosnį.

Piemenukas

Mano gimtasis kaimas buvo padalytas į vienkiemius dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Lietuvą valdant carui Nikalo­jui II. Žmonės dar gyveno kai­me, nespėję išsikelti trobesių į savo sklypus.

Tą pavasarį pirmą kartą su ki­tais piemenukais išginiau bandą.

Reikėjo būti budriems, nes kiaulės, kur buvę, kur nebuvę, žiūrėk, jau ir šliaužia į vasarojų, rugius arba tiesiai namo. Visi bu­vome apsiginklavę ilgais bota­gais. Ilgiausias buvo ustovo (ker­džiaus), kuris „pašventindavo“ ne tik karves ar kiaules, bet ir ne­klaužadą piemenį. Dėl to niekas nesiskųsdavo, bijodami, kad na­muose dar priedo diržu negautų.

Pirmą kartą galvijus varyti panamėn, už kaimo, padėjo tėtė. Paliko mane su kaimyno Juo­zapuku, o pats nuskubėjo dar­žo arti. Juozapukas pažiūrėjo į mano botagą, nagines ir pagyrė. Botkotis buvo truputį pamar­gintas. Paėmė, papliaukšėjo: botagas šmaikštus, užteksią vi­sai vasarai.

Priėjo kita piemenė, Agota, vyresnė už mus abu.

– Nesigirk, – sako ji man, – savo botagu. Va mano tai bent! Pažiūrėk, kaip kietai nuvytas. Kai sudrožiu kiaulei per šlaunis, tuoj raudonas rumbas iššoksta!

Vienas piemuo – iš visų di­džiausias, turbūt ir vyriausias – mokėjo iš medžio sukti dūde­les (zaleikas). Kai jis grodavo, visi jaunesnieji klausydavo ir sei­lę varvindavo – taip jiems atrodė gražu.

Jeigu man atsibosdavo gany­ti, tai tėtė arba mama, keldami mano nuotaiką, sakė paprašysią tą piemenį, kad ir man padary­tų zaleiką ir dar gražiai numar­gintų. Kiek jau reikės už darbą – užmokėsią. Taip visą vasarą žadėjo, žadėjo, bet viskas paža­dais ir nuėjo…

Kitais metais jau nebeteko ganyti, nes kiekvienas ūkinin­kas ėmė rišti gyvulius savajame sklype.

Į vienkiemius

Ūkininkai pradėjo kelti tro­besius į savo sklypus, į vienkie­mius. Mums teko žemė, kur nuo seno buvo kaimo sodybos, sodai, daržai. Tėtė ėmė derėtis su išsike­liančiaisiais, kad sodus parduo­tų. Reikia pasakyti, kad Kimė­nų sodai buvo turtingi – obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos, visokie vaiskrūmiai. Dauguma ūkininkų ir nekirto sodų – vyravo nuomo­nė, kad kirsti vaisinius medžius yra negerai, nuodėmė. Taip pasi­elgė tik vienas didžiažemis.

Sodybvietėse liko pilna plytų, kelmų, tvorų liekanų, kuolų, žemėje supuvusių medgalių, akmenų, kuriais per ilgus metus buvo grindžiami takai. Kur tik noragą kyšt – vis kas nors už­klius. Visas tas liekanas reikėjo kastuvais išvalyti.

Dauguma ūkininkų plūgais arti ėmė tik žemę padalijus sklypais, o iki tol rėžius įdirb­davo mediniais arklais (tik su geležiniu noragu).

Keldamiesi į vienkiemius, kiekvienas numatė, kur bus sta­tomos trobos, žinoma, parink­dami patogiausią ir gražiau­sią vietą, pasirūpino medžių, vaiskrūmių. Kai kurie pirmiau­sia išsikasė šulinius su medi­niais rentiniais ir svirtimis, kad naujoje sodyboje arti būtų van­duo. Išsivežė ir trobesių pama­tinius akmenis, nes akmenų Kimėnuose nedaug. Kiti jų ieš­kodavo net už kelių kilometrų.

Daug privargo žmonės, kol įsikūrė. Paskui, žinoma, dar rei­kėjo dirvas išlyginti, kad neliktų ežių, šlaitų, griovių, kurie skyrė vieną rėžį nuo kito.

Kimėnų žemė iki reformos buvo padalyta į tris laukus: ru­gių, vasarojaus ir pūdymo. Pū­dyme iš pat pavasario ganydavo gyvulius. Birželio mėnesį, sua­rus dirvas, gyvuliams pasidary­davo striuka. Tuomet moterys išraudavo visas patvorių piktžo­les – kad tik karvutė nebadautų.

Išsikėlus į vienkiemius, gy­vulių vasaros pasidarė sotesnės. Kiekvienas ūkininkas pasisė­davo dobilų, mišinio. Atsirado daugiau laisvo laiko – nereikė­jo toli trankytis, visi lauko dar­bai buvo čia pat, prie namų. Ir vaikams lengviau – jau nesekio­jo paskui gyvulių bandą nuo pa­vasario iki rudens.

Trobesius keliant, daugiausia rūpesčio ir darbo turėjo šeimos galva – tėtė. Pirmiausia perkėlė klojimą, paskui tvartą, o galop – gyvenamąjį namą.

Pasitaikė labai nederlingi me­tai. Nauji sklypai buvo blogai įdirbti. Javai neužderėjo. Prisime­nu tokį pavasarį, kai nebuvo nei duonos, nei pinigų. Būdavo to­kių dienų, kad, išsivirę rūgštynių, turėdavome be duonos srėbti, tik sūrio gabalu užsikąsdami.

Bet mama, lyg žinodama tokią krizę artėjant, dar anksti pavasarį pasėjo daug rasodos – kopūstų, burokų, griežčių. Daigams kiek paaugus, prirovėme ir, sukro­vę į luobines aukšles, vežėme į turgų. Kiek buvo džiaugsmo, kai už gautus pinigus galėjome nu­sipirkti grūdų. Tuoj pat – į ma­lūną, tuoj pat prasimanyta švie­žios, kvepiančios duonos.

Teko išgyventi ir daugiau sun­kių pavasarių, bet vis dėlto pa­vykdavo su sava duona šiaip taip sulaukti rugiapjūtės. Kas jau pri­stigo duonos, tuoj skuba kur nors kalnely pjauti, o naktį parsivežę pusvežimį nubloškia… Kodėl naktį? Ogi negarbė prieš kaimy­nus, kad jau duonos pristigai.

Tėtė su mama buvo darbštūs ir pajėgūs, bet ir mes, vaikai – aš ir dvi jaunesnės seserys – dir­bome kiek jėgos leido. Kas su kastuvu, kas su laužtuvu arba kapone ardėme gal šimtą metų mintus takus, pamatų liekanas, užgriuvusius šulinius, kad ga­lima būtų arti. Žemę gerai įdir­bus, duonos jau nepritrūkdavo.

Liaudies mokyklos „studentai“

Vasara. Mokiniai paleisti atosto­gų, „ant atpusko“, kaip tada kaime sakydavo. Žuvavome su Kaziu. Palankės upė buvo labai žuvinga. Buvo čia vėgėlių, lydekų, kuojų, ešerių, šapalų. Draugas labai mo­kėjo rankomis iš urvo ar iš po me­džio šaknų ištraukti vėgėlę ar vėžį. Aš turėjau mažą tinklelį.

Kartą į tinklą pakliuvo kaž­kas stambus. Taip spurdėjo, taip daužėsi, kad net pabėgėjau to­lyn. Dėl visa ko išsilaužiau krū­me lazdą, kad galėčiau gintis, jei pabaisa pultų. Ir ką gi pamatėm? Ogi į tinklą įkliuvęs didžiausias šapalas! Žuvis dalijomės burtais. Šapalas atiteko man.

Jau buvo prasidėjęs carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos karas. Mobilizavo ir kelis Ki­mėnų vyrus. Tik Jonas Šapoka dar spėjo pasprukti į Ameriką. Vokiečius kaime vadino prūsais arba germanais. Sakydavo, kad kariauja rusai su prūsais. Jau ir anksčiau kaimynai kalbėjo, kad kils vainos, mušis karaliai, šauks vyrus „ant vainos“, duos strielbas, šobles, varys vajevo­ti. O vaikai vaizdavosi, kad ka­raliai galėtų muštis kitaip. Atsi­stoja vienas vienoj pusėj ežero, kitas – kitoj ir šaudosi. Nušau­tasis, aišku, pralaimi karą. Kam tada šaukti į karą vyrus? Juk nei prūsai, nei rusai nėra susipykę, tai kam juos versti vienas kitą mušti? Jeigu susipyko kara­liai, tegu jie tarp savęs ir muša­si. Tokia buvo kaimo paauglių „filosofija“.

Karas sutrukdė man pradėti mokslą.

Daugiau apie Kimėnus skaitykite čia

Parengė Visvaldas KULAKAUSKAS

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas