Auksinės širdies saniutė, nenusisekusios dvigubos ženybos ir kaip gera, kai tėtė moka numegzti šiltą šaliką…

Kimėnų kaime gyveno bent keturios Žulių šeimos. Viena jų – Elenos ir Kazimiero, kurie užaugino tris dukras ir tris sūnus. Visi jie jau iškeliavę į amžinybę, tačiau pavyko rasti jų palikuonių, kurie papasakojo apie savo tėvus, kai ką atsiminė ir apie senelius.

Auksinės širdies žmogus

Pavardės nenorėjusi skelbti pašnekovė, kilusi iš Labanoro krašto (Švenčionių r.), apie savo močiutę Eleną Žulienę atsiliepė labai šiltai: „Mano saniutė buvo auksinės širdies žmogus. Skurdžiai gyvenom, mus nuo jos skyrė 40 kilometrų, transporto nebuvo, bet saniutė prikepdavo maišą sausainių ir nešdavo pėsčia iki mūsų, į Labanorą. Kelias buvo ilgas, su nakvyne pasirinktoje vietoje pusiaukelėje. Mūsų, vaikų, atsiminimuose seneliai – labai geri žmonės, ypač senelė.“

Pasak moters, jos tėvas buvo pavasarininku, priklausė Labanoro kuopelei, todėl dažnai su reikalais atvykdavo į Uteną. Užsukdavo ir pas uošvius, atveždavo pas senelius anūkus.

Pašnekovė paminėjo ir keistą sutapimą, kad tiek jos seneliai, tiek tėvai mirė sulaukę septyniasdešimties metų.

Palauk, nuotaka, manęs!

Uteniškis Balys Eidietis pasakojo, kad jo motiną Eleną Eidėtienę (Žulytę) jos tėvas ketino išleisti už dvigubai vyresnio jaunikio (našlys buvo vos pora metų jaunesnis už savo būsimą uošvį). Abi pusės sutarė dėl pasogos, jaunieji padavė užsakus, kurie bažnyčioje iš sakyklos buvo skelbiami tris sekmadienius. Ketvirtą sekmadienį jau turėjo įvykti vestuvės. O E. Žulytė prieš septynerius ar devynerius metus geležinkelio stotyje buvo susitikusi tokį Praną Eidietį, pašnekėjo ir išsiskyrė, tačiau jų draugystė nenutrūko. Anot poros sūnaus, tėvas kartą ar du per metus parašydavo mamai laišką, kartą per metus atvažiuodavo. Kuo arčiau buvo vestuvės, tuo labiau Kazimieras Žulys ėmė abejoti, ar jo pasirinkimas tinkamas: „Gal jis (našlys – aut. past.) ir visai nieko, bet juk tu antrą tėvą turėsi… – kalbėjo jis dukrai. – Kažin ką čia tas Eidietis galvoja…“

Supratusi tėvo užuominą, mergina parašė draugui laišką, kad išteka. „O tas iškart sukruto: „Palauk, nesiženyk – lauk!“ – pasakojo B. Eidietis. – Tada greitai atvažiavo, susitarė – našliui buvo atsakyta, o jie apsiženijo. Gal tėvas būtų ir toliau traukęs, bet kai šitos ženybos išlindo – arba su tavim, arba su kitu – tada pasiskubino. Tuomet mano tėvokui buvo trisdešimt devyneri ar keturiasdešimt, o mamai – trisdešimt.“

Pasak B. Eidiečio, jo dėdė Antanas Žulys buvo pasitraukęs į mišką, tačiau jį su kitais miškiniais po dviejų savaičių susėmė. Į tardymą kvietė jo vyresnius brolius Joną ir Bronių, kad paliudytų, jog miške buvo. Tie neišdavė, išdavė suimtas miškinių vadas. A. Žulys gavo dešimt (ar daugiau) metų lagerio. Grįžęs į Lietuvą dirbo Rubikių (Anykščių r.) plytinėje. Jis buvo geras plaukikas, tačiau jam ėmė raumenis traukti, todėl gydytojai uždraudė maudytis. Vandenų asas numojo į tai ranka. Ir vienas kartas buvo lemtingas. Buvo nevedęs, vaikų neturėjo, palaidotas su tėvais Utenos senosiose kapinėse.

Atkaklusis amerikonas

Leliūniškei Alvydai Vaiginienei (Balaišytei) neteko matyti savo senelio K. Žulio, tačiau ji girdėjo, kad kaime jis buvo gerbiamas, darbštus žmogus. Ūkis nebuvo didelis, o vaikai net šeši, trys iš jų – dukterys, kurias reikėjo išleisti už vyrų. Kaimynystėje apsigyveno iš Amerikos grįžęs turtingas amerikonas, kuris ėmė pirštis Žulytėms. Pašnekovė mano, kad būtent su senu našliu senelis iš pradžių ir galvojo „apženyti Aliutę“, tačiau šiai ištekėjus už P. Eidiečio, K. Žulys nusprendė kitos dukters likimą susieti su turtingu jaunikiu. Emilija, A. Vaiginienės mama, buvo įsimylėjusi lakūną, kuriam žuvus, ji iš viso atsisakė minties kurti šeimą. Po kiek laiko vis dėlto pasidavė tėvo valiai ir nebesipriešino jo norui. Tačiau jai nebuvo lemta ištekėti už amerikono – keliant lūžusią gryčios siją, K. Žuliui „trūko pilvas“ ir jis netrukus mirė. Tuomet Emilija grąžino sužadėtiniui brangų žiedą, gražiai atsiprašė, kad už jo netekės.

Anot pašnekovės, 1918 metais gimusi E. Žulytė tarnavo pas žmones, taip pat pas kunigą (lyg ir Pakalniuose), kuris, beje, labai saugojo savo gražiąją tarnaitę ir liepdavo jai iš šokių grįžti jau dešimtą valandą.

Pirmą kartą A. Vaiginienės mama būsimą vyrą, Joną Balaišį, pamatė, kai šiai buvo 16-a, o jam – 26-eri. Tuomet pas savo giminaičius Kimėnuose besilankęs jaunuolis merginą šokiuose taip stipriai pasuko, kad ši išsigandusi nuo jo pabėgo. Ji netikėjo, kad po 20 metų tas pat žmogus – tada jau našlys su dviem mažais vaikais – atvažiuos jai pirštis.

20 rublių „saldainiams“

Pasak leliūniškės, jos mama palaikė šiltus santykius su savo broliu Antanu. Atvažiuodavo jis pas seserį, duodavo 20 rublių neva vaikams, saldainiams, o iš tikrųjų sunkiai besiverčianti sesuo galėdavo jiems už tuos pinigus nupirkti batelius ar kokį rūbelį. Kai brolis nuskendo (tą žinią pranešė žmogus, atvažiavęs dviračiu iš Rubikių), ji labai verkė.

A. Vaiginienės teta Veronika Ramonienė (Žulytė) buvo jos krikšto mama. Ilgą laiką ji dirbo vaikų namuose Utenoje, iš pradžių skalbykloje, paskui naktine auklėtoja.

Dėdė Jonas, paskutinis iš gimtų namų išėjęs Žulys, anot moters, iš pradžių karšino uošvius Vaitkūnuose (Leliūnų sen.), paskui persikraustė į Vyžuonėles (Vyžuonų sen.).

„Žinau, kad gyveno Jonas su žmona Genovaite ir vaikais. Dviejų galų namas buvo, per vidury – koridorius toks: ir vienon, ir kiton pusėn gali išeiti iš namo. Gražu ten buvo, labai graži vieta. Sodas, ežeras pakalnėj matės…“ – nuotrupomis iš vaikystės atsiminimų dalijosi A. Vaiginienė.

Mezgėjas tėvas

Uteniškei Reginai Papirtienei (Žulytei) tėvo gimtųjų namų jau neteko matyti, tačiau ji dar pasiobuoliaudavo sename sode, pasiskindavo uogų iš didelio vyšnyno.

Moters teigimu, jos tėvas Bronislovas Žulys buvo baigęs tik keturias klases. Kažkada dukrai rodė ir namą, kuriame buvo įsikūrusi Kimėnų pradinė mokykla. Iš mokyklos laikų minėjo tik tiek, kad kartą su broliu griežtos mokytojos paliktas po pamokų labai greitai išmoko daugybos lentelę.

Pašnekovė sakė, kad tėvas mėgo megzti ir nerti. Užsidegęs šiuo pomėgiu, vyras jo nemetė iki pat mirties. Persikraustęs į miestą įsigijo mezgimo mašiną. Mezgė servetėles, staltieses, megztinius, palaidinukes, o šalikų, kojinių ir pirštinių šeimai niekada nereikėjo pirkti. Užteko jo darbo vaisių ir giminėms, pažįstamiems, kaimynams. O megzdamas dainuodavo liaudies dainas. „Kiek kojinių mums primegzta! Ir pirštinių, šalikų! Man, pavyzdžiui, kai buvau vaiku, šalikų niekada nepirko – tėtės primegzta. Nei skarelių, nei megztinių irgi nereikėjo pirkti“, – šypsojosi moteris.

Anot uteniškės, mezgimas buvo tėvo pomėgis, o atsikraustęs į miestą, tapo mūrininku – dirbo Utenoje, Narkūnuose (Leliūnų sen.). Tėvas „iki paskutinia“ dirbo ir varpininku senojoje bažnyčioje. Pašnekovė žino, kad tėvo tėvai buvo pamaldūs.

Pasak moters, tėvas tarnavo sovietų armijoje, teko pabuvoti Kazachstane. Kai iš tarnybos grįžo namo, persikraustė į Uteną. Tėviškėje liko daug vertingų knygų, tėvas atsiminė buvus ir burtų knygą, kuri, kaip ir kitos, kažkur dingo.

R. Papirtienės tėvai palaidoti tame pačiame kape su tėvo tėvais senosiose Utenos kapinėse. Šeimos kape amžinojo poilsio atgulė tėvo brolis Antanas ir sesuo Veronika.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas