Šiuo metu Vilniuje gyvenanti Vincenta Arūnienė (Tumėnaitė), save vadinanti karo metų vaiku (gimė 1942 m.), sakė, kad išvydo pasaulį Juknėnuose. Šiame kaime gyveno ir jos tėvai, ir tėvų tėvai. 1963 metais sostinėje įsikūrusi pašnekovė tikino jaučianti ypatingą ryšį su tėviške, kas dvejus metus perskaitanti Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužę“.
Nuo Tauragnų atvažiuojanti karieta
Nors pašnekovės ankstyviausieji gyvenimo metai prabėgo neramiu ir sudėtingu pokario laikotarpiu, vaikystė yra vaikystė – be žaidimų ji nepraeina. V. Arūnienė atsiminė, kaip jie, vaikai, pasigamindavo „granatą“: į butelį pripildavo smėlio ir mėtydavo, kas toliau numes. Pasiskirstydavo komandomis ir žaisdavo žaidimą „Kiaulės varymas dvaran“: lazda reikėdavo įvaryti skudurinį kamuoliuką į duobutę. Laipiodavo po medžius, šokinėdavo į tolį ir aukštį, mergaitės žaisdavo su lėlėmis. Iš moters atminties neišblėsusi ir skaičiuotė:
Ėni bėni trikantori,
Šakar makar pravidori,
Ės bės nalevės,
Natrapolki nalevės.
Tas, ties kuriuo skaičiuotojas sustoja, iškrenta arba turi eiti ieškoti „per slėpynes“.
Pasak vilnietės, jos vaikystės draugai nebuvo padaužos. Didžiausias „nusikaltimas“ – pasiobuoliauti skanesnių vaisių kaimyno sode. Vienas vaikas turėjo „smuikelę“, tad grodavo, o kiti šokdavo.
„Mus, vaikus, siųsdavo ir prie darbo. Reikėdavo prižiūrėti avis, teliukus, kiaulėms žolės prirauti, vištas nuo vanagų, o viščiukus nuo varnų saugoti, daržus paravėti. Mes būdavome įdarbinti, ne taip, kaip dabar vaikai“, – atsiminė kalbinta moteris.
Visi, net ir mažesnieji, mokėjo plaukti. Atsargumo dėlei plaukiodavo tik palei Sylio ežero krantą. „Ežerą labai prižiūrėdavom, visada su suaugusiaisiais pavasarį eidavom tvarkyt, – porino pašnekovė. – Mums tai buvo šventas reikalas. Būdavo pasakyta: „Nebandykit ežere nusisisiot – po mirties reikės visą ežerą išgert.“ Ir mes tuo šventai tikėdavom. Ir taip stengdavomės prižiūrėt, kad ginkdie nebūtų jokių šiukšlių! Buvom laimingi, kad suaugusieji duodavo kokį darbelį prie ežero atlikt. Buvo vyrų maudyklė, buvo ir moterų. Tuos laikus prisimenu gražiausiais ir švenčiausiais prisiminimais.“ Anot V. Arūnienės, maudyklos buvo Antilgės kaimo teritorijoje ir greičiausiai priklausė tremtinių Miškinių ūkiui.
Pašnekovė sakė, kad jos laikais ant Antilgės piliakalnio šokiai nevykdavo, nors tos kartos jaunimas nueidavo pasibūti, padainuoti. Ji atsiminė, kad juos, vaikus, mokytoja atsivesdavo prie piliakalnio papėdės – ten žaisdavo, sportuodavo. Vaikams tai buvo pramoga.
Vilnietė sakė girdėjusi pasakojimą, kad kažkur ant piliakalnio yra duobė, prie kurios pridėjus ausį galima išgirsti, kaip nuo Tauragnų pusės atvažiuoja karieta, kuri kažkada dėl kažkokių priežasčių sulūžo ar sudužo. Kalbant apie nesuprantamus reiškinius, tėvo sesuo pasakojo, kad kartą jai vėlai grįžtant iš klojimo (jis stovėjo žemai, pakalnėje, o namai – ant kalno), paskui ją sekė mėlyna ugnelė. Ji labai nusigando ir nuo to laiko vėlai į lauką vengė eiti.
Savo balsų neatpažįstantys dainuotojai
Anot pašnekovės, jos seneliai iš motinos pusės Ona ir Dominykas Maniušiai XX a. pradžioje, kaip buvo įprasta tiems laikams, laimės ieškojo Rygoje, tačiau, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į tėvynę. D. Maniušio tėvas Jonas Maniušis žemę (apie 40 ha) padalijo trims sūnums, kurie išsikėlė į vienkiemius. D. Maniušis, anot jo anūkės, Latvijos sostinėje dirbo kažkokiu tarnautoju „prie geležinkelio“, tad pasitaupęs pinigų pasistatė didelį dviejų galų namą (jis tebestovi ir dabar). Gyvenamasis galas buvo tinkuotas, su grindimis, o netinkuotoje „kamaroje“ tarpukariu veikė pradinė mokykla, po karo – biblioteka-skaitykla. Erdvioje troboje užteko vietos gyventi ir mokytojams. Mėgdavo čia susirinkti ir jaunimas, ir vyresni. „Kai jaunimas uždainuodavo, atsimušusios nuo medinių grindų ir tinkuotų sienų, labai gražiai skambėdavo jų dainos. Žmonės sakydavo, kad uždainavus net neįmanoma atpažinti savo balso“, – kalbėjo V. Arūnienė.
Pasak moters, pradinė mokykla jau sovietmečiu veikė jos senelio brolio tremtinio Igno Maniušio namuose. Viename gale gyveno mokytojai, o „kamara“ buvo skirta mokyklai. Ją lankė ir pašnekovė. Septynmetę ji irgi lankė Juknėnuose. Taip pat 1958 metais ir kaimo aštuonmetę. Po mokyklos mergina daugiau nei dvejus metus dirbo kaimo pieninėje, paskui išvyko į Vilnių mokytis medicinos mokykloje. Nuo 1963 metų sostinėje ir gyvena.
V. Arūnienė pasakojo, kad pas jos senelius vykdavo ir „mojava“: „Didelėje verandoje, vadinamojoje gonkomis, pastatydavo ir išpuošdavo altorių. Kadangi kaimas buvo didelis, dalis žmonių rinkdavosi pas mus (pašnekovė su šeima gyveno pas senelius – aut. past.), kiti – pas kažką kitą. Pasimelsdavo, pagiedodavo. Labai gražaus balso kaimynas Jonas Tumėnas skaitydavo maldas, užvesdavo giedoti. Kai vyresnieji išeidavo namo, likęs jaunimas dar pasibūdavo: padainuodavo, žaidimų prisigalvodavo ir pan.“ Beje, J. Tumėną dėl jo vadovaujančio vaidmens žmonės vadino kunigu. Tuo metu dar jaunas, jis buvo aktyvus visose šventėse. Gražiais balsais, anot vilnietės, galėjo pasigirti Kunčių šeima: tėvas, motina ir du sūnūs. Tėvai giedodavo ir bažnyčios chore.
Anot pašnekovės, juknėniškiai į atlaidus, vadinamuosius „kermošius“, dažniausiai važiuodavo į savo parapijos centrą – Vajasiškį (Zarasų r.). Čia birželio 24 d. vykdavo Šv. Jono, liepos 26 d. Šv. Onos, o rugsėjo 14-ą Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai. Juknėniškiai važiuodavo ir į Daugailių Šv. Antano bei Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) bei Spitrėnų (Utenos sen.) Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės (Santaikos), ir Šv. Dominyko atlaidus. „Į Vajasiškį daugiausia eidavome pėsčiomis. Prie pat Vajasiškio upelyje nusiplaudavome kojas, apsiaudavome. O žinote, kokie pokario batai būdavo? Sportbačiai! Dantų milteliais juos nubalini, išdžiovini… Kitokių batų neturėjom.“ Į Daugailius ir Spitrėnus eidavo arba pėsčiomis, arba, jei susidarydavo kompanija, važiuodavo arkliu.
Kryžiaus, anot V. Arūnienės, jos senelio sodyboje nebuvo, tačiau geležinis kryžius akmeniniu postamentu stovėjo jos prosenelio sodyboje. Dabar jis perkeltas į Juknėnų kapines, kuriose ilsisi V. Arūnienės tėvai, seneliai iš mamos pusės.
Tardė ir špingalietus
Iš vaikystės moteriai įstrigo siaubingas laikas, kai buvo gaudomi partizanai: „Pas mus atvažiuodavo rusų kareiviai ir nė nesiklausę apsistodavo „kamaroje“. Su šunimis eidavo per žmones, darydavo kratas, vykdydavo ablavas (nusikaltėlių ar ko kito gaudymas dideliu būriu, guitynės – aut past.). Atsimenu, prisinešė tų laikų žurnalų („Jaunasis ūkininkas“, „Jaunoji karta“, „Trimitas“) ir degina juos pečiuje. Mes su broliu ant pečiaus tupėdami matydavom tuose leidiniuose ir gražių paveiksliukų, galvodavom, kodėl jie taip daro. Apsirengę baltais maskuojamaisiais drabužiais atvažiuodavo kareiviai ir žiemą. Pasklisdavo po kiemus, namus, miškus. Paskui šaudavo signalines raketas – turbūt tai buvo ženklas grįžti. Mums, vaikams, tai buvo atrakcija, nors ir baisi, labai bijodavom.“
Anot V. Arūnienės, Juknėnų miškingose apylinkėse veikė nemažai partizanų, tačiau ilgainiui jie visi žuvo. Vienas susišaudymas įvyko ir jų namuose. Tai nutiko šaltuoju metų laiku. Susirinko jaunimas pavakaroti. Atėjo ir du partizanai, vienas jų – galimai juknėniškis. Nuo smalsių akių buvo uždangstyti visi keturi dideli langai. Vieną langą uždengė su skara, joje buvo skylutė. Tuo metu pro trobą ėjo stribai su kareiviais. Pamatę (išgirdę) linksminantis jaunimą, norėjo eiti toliau, tačiau vienas iš jų per skylutę skaroje dideliame veidrodyje, pakabintame virš komodos, ant kurios vienas partizanas buvo pasidėjęs automatą, pamatė ginklo atvaizdą. Kažkas pasiūlė į vidų mesti granatą, tačiau grupei vadovavęs rusų kariškis Baranovas neleido – žūtų daug nekaltų žmonių. Tada per langus imta aklai šaudyti. V. Arūnienę su trimis metais jaunesniu broliu suaugusieji paslėpė ant krosnies, visi sugulė ant grindų, pašnekovės mama užgesino lempą, kad nematytų, kur šaudyti. Partizanai sugebėjo pabėgti, o šeimininkė jų ginklus išmetė į prie namų esantį griovį. Kuriam laikui šūviai nutilo, bet jaunimas suprato, kad namai yra apsupti, todėl, norėdami ištrūkti iš apsupties, sugalvojo dainuodami eiti laukan – taip užpuolikams parodyti, kad viduje nėra jokių partizanų, o jie yra neginkluotas, susirinkęs pasilinksminti jaunimas. Tačiau, vos tik jaunuoliams pabirus laukan, apsupėjai paleido automato seriją. Mamos seseriai Onai Maniušytei buvo peršauta nugara, o kaimynui Kazimierui Maniušiui sužeista koja. Jie sugrįžo atgal, mama sužeistąjį pasodino už „pečiaus“, rankšluosčiu aprišo koją. Pašnekovė su broliu ir seneliais gulėjo ant krosnies. Tada į trobą įėjo vienas (ar keli) kareivis ar stribas, pamatęs sužeistąjį, priėjo ir trenkė automatu šiam per galvą. „Pataikė turbūt taikikliu, ginklo priekiu, nes pamačiau, kaip kraujo srovė tik pliūpt iš galvos. Tai tokie yra išlikę mano, vaiko, prisiminimai: siaubas, baimė…“ – sakė V. Arūnienė. Sužeistuosius arkliais išvežė gydyti į Uteną. Jaunuolis vėliau buvo pervežtas į Tauragnus, kur enkavėdistų buvo tardomas, žiauriai sumuštas. Susirgęs džiova, nesulaukęs nė trisdešimties, jis mirė. O. Maniušytei, pasak vilnietės, pasisekė kur kas labiau: kulka, nekliudžiusi gyvybiškai svarbių vidaus organų, perėjo kiaurai – mergina išgijo.
Beje, Baranovą pašnekovė atsiminė buvus mažo ūgio, rudomis akimis. „Jis sustatydavo visus šeimos narius į eilę, liepdavo ištiesti rankas ir klausinėdavo – jeigu meluoji, tau turėjo drebėti rankos. Ir mes su broliu, tokie špingalietai, stovim, o per kojytes jau sisiukas iš baimės bėga“, – kalbėjo moteris ir pridūrė, kad vis dėlto tardytojas balso nekeldavo ir jokios fizinės prievartos nenaudodavo. Atsiminė V. Arūnienė ir dar vieną epizodą su šiuo vyru. Buvo kaime vieniša moteris, auginusi sūnų. Ji vienintelė visuose Juknėnuose rūkė iš naminio tabako susuktus papirosus. Kartą ji kažkokiu reikalu buvo atėjusi pas pašnekovės senelį. Rūkė. Tuo metu užėjo Baranovas. Neseniai buvo susikūrę kolūkiai ir senelis tapo jo buhalteriu. Ant stalo stovėjo negraži, aprūdijusi rašalinė. Pasižiūrėjęs į rūkalę Baranovas tarė: „Aš geriau pabučiuočiau šitą rašalinę negu tave, rūkančią moterį.“
