Kiaulės varymas dvaran, sulūžusi karieta ir savo balsų neatpažįstantys dainuotojai

Šiuo metu Vilniuje gyvenanti Vincenta Arūnienė (Tumėnaitė), save vadinanti karo metų vaiku (gimė 1942 m.), sakė, kad išvydo pasaulį Juknėnuose. Šia­me kaime gyveno ir jos tėvai, ir tėvų tėvai. 1963 me­tais sostinėje įsikūrusi pašnekovė tikino jaučianti ypatingą ryšį su tėviške, kas dvejus metus perskai­tanti Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužę“.

Nuo Tauragnų atvažiuojanti karieta

Nors pašnekovės ankstyviau­sieji gyvenimo metai prabėgo neramiu ir sudėtingu pokario laikotarpiu, vaikystė yra vai­kystė – be žaidimų ji nepraeina. V. Arūnienė atsiminė, kaip jie, vaikai, pasigamindavo „grana­tą“: į butelį pripildavo smėlio ir mėtydavo, kas toliau numes. Pasiskirstydavo komandomis ir žaisdavo žaidimą „Kiaulės va­rymas dvaran“: lazda reikėda­vo įvaryti skudurinį kamuoliu­ką į duobutę. Laipiodavo po medžius, šokinėdavo į tolį ir aukštį, mergaitės žaisdavo su lėlėmis. Iš moters atminties ne­išblėsusi ir skaičiuotė:

Ėni bėni trikantori,

Šakar makar pravidori,

Ės bės nalevės,

Natrapolki nalevės.

Tas, ties kuriuo skaičiuotojas sustoja, iškrenta arba turi eiti ieškoti „per slėpynes“.

Pasak vilnietės, jos vaikystės draugai nebuvo padaužos. Di­džiausias „nusikaltimas“ – pa­siobuoliauti skanesnių vaisių kaimyno sode. Vienas vaikas turėjo „smuikelę“, tad grodavo, o kiti šokdavo.

„Mus, vaikus, siųsdavo ir prie darbo. Reikėdavo prižiūrėti avis, teliukus, kiaulėms žolės prirauti, vištas nuo vanagų, o viščiukus nuo varnų saugoti, daržus para­vėti. Mes būdavome įdarbinti, ne taip, kaip dabar vaikai“, – at­siminė kalbinta moteris.

Visi, net ir mažesnieji, mo­kėjo plaukti. Atsargumo dėlei plaukiodavo tik palei Sylio eže­ro krantą. „Ežerą labai prižiū­rėdavom, visada su suaugusiai­siais pavasarį eidavom tvarkyt, – porino pašnekovė. – Mums tai buvo šventas reikalas. Būda­vo pasakyta: „Nebandykit eže­re nusisisiot – po mirties reikės visą ežerą išgert.“ Ir mes tuo šventai tikėdavom. Ir taip steng­davomės prižiūrėt, kad ginkdie nebūtų jokių šiukšlių! Buvom laimingi, kad suaugusieji duo­davo kokį darbelį prie ežero at­likt. Buvo vyrų maudyklė, buvo ir moterų. Tuos laikus prisime­nu gražiausiais ir švenčiausiais prisiminimais.“ Anot V. Arūnie­nės, maudyklos buvo Antilgės kaimo teritorijoje ir greičiau­siai priklausė tremtinių Miški­nių ūkiui.

Pašnekovė sakė, kad jos lai­kais ant Antilgės piliakalnio šo­kiai nevykdavo, nors tos kartos jaunimas nueidavo pasibūti, pa­dainuoti. Ji atsiminė, kad juos, vaikus, mokytoja atsivesda­vo prie piliakalnio papėdės – ten žaisdavo, sportuodavo. Vai­kams tai buvo pramoga.

Vilnietė sakė girdėjusi pasa­kojimą, kad kažkur ant piliakal­nio yra duobė, prie kurios pri­dėjus ausį galima išgirsti, kaip nuo Tauragnų pusės atvažiuoja karieta, kuri kažkada dėl kažko­kių priežasčių sulūžo ar sudu­žo. Kalbant apie nesuprantamus reiškinius, tėvo sesuo pasako­jo, kad kartą jai vėlai grįžtant iš klojimo (jis stovėjo žemai, pa­kalnėje, o namai – ant kalno), paskui ją sekė mėlyna ugnelė. Ji labai nusigando ir nuo to laiko vėlai į lauką vengė eiti.

Savo balsų neatpažįstantys dainuotojai

Anot pašnekovės, jos sene­liai iš motinos pusės Ona ir Do­minykas Maniušiai XX a. pra­džioje, kaip buvo įprasta tiems laikams, laimės ieškojo Rygo­je, tačiau, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į tėvy­nę. D. Maniušio tėvas Jonas Ma­niušis žemę (apie 40 ha) padali­jo trims sūnums, kurie išsikėlė į vienkiemius. D. Maniušis, anot jo anūkės, Latvijos sostinėje dir­bo kažkokiu tarnautoju „prie ge­ležinkelio“, tad pasitaupęs pini­gų pasistatė didelį dviejų galų namą (jis tebestovi ir dabar). Gy­venamasis galas buvo tinkuotas, su grindimis, o netinkuotoje „ka­maroje“ tarpukariu veikė pradi­nė mokykla, po karo – bibliote­ka-skaitykla. Erdvioje troboje užteko vietos gyventi ir moky­tojams. Mėgdavo čia susirinkti ir jaunimas, ir vyresni. „Kai jauni­mas uždainuodavo, atsimušusios nuo medinių grindų ir tinkuotų sienų, labai gražiai skambėda­vo jų dainos. Žmonės sakydavo, kad uždainavus net neįmanoma atpažinti savo balso“, – kalbėjo V. Arūnienė.

Pasak moters, pradinė moky­kla jau sovietmečiu veikė jos senelio brolio tremtinio Igno Maniušio namuose. Viename gale gyveno mokytojai, o „ka­mara“ buvo skirta mokyklai. Ją lankė ir pašnekovė. Septyn­metę ji irgi lankė Juknėnuose. Taip pat 1958 metais ir kaimo aštuonmetę. Po mokyklos mer­gina daugiau nei dvejus metus dirbo kaimo pieninėje, paskui išvyko į Vilnių mokytis medici­nos mokykloje. Nuo 1963 metų sostinėje ir gyvena.

V. Arūnienė pasakojo, kad pas jos senelius vykdavo ir „moja­va“: „Didelėje verandoje, va­dinamojoje gonkomis, pasta­tydavo ir išpuošdavo altorių. Kadangi kaimas buvo didelis, dalis žmonių rinkdavosi pas mus (pašnekovė su šeima gyve­no pas senelius – aut. past.), kiti – pas kažką kitą. Pasimelsda­vo, pagiedodavo. Labai gražaus balso kaimynas Jonas Tumėnas skaitydavo maldas, užvesdavo giedoti. Kai vyresnieji išeidavo namo, likęs jaunimas dar pasi­būdavo: padainuodavo, žaidimų prisigalvodavo ir pan.“ Beje, J. Tumėną dėl jo vadovaujančio vaidmens žmonės vadino ku­nigu. Tuo metu dar jaunas, jis buvo aktyvus visose šventėse. Gražiais balsais, anot vilnietės, galėjo pasigirti Kunčių šeima: tėvas, motina ir du sūnūs. Tėvai giedodavo ir bažnyčios chore.

Anot pašnekovės, juknėniškiai į atlaidus, vadinamuosius „ker­mošius“, dažniausiai važiuoda­vo į savo parapijos centrą – Va­jasiškį (Zarasų r.). Čia birželio 24 d. vykdavo Šv. Jono, liepos 26 d. Šv. Onos, o rugsėjo 14-ą Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlai­dai. Juknėniškiai važiuodavo ir į Daugailių Šv. Antano bei Kar­melio kalno Švč. Mergelės Ma­rijos (Škaplierinės) bei Spitrėnų (Utenos sen.) Švč. Mergelės Ma­rijos, Taikos Karalienės (Santai­kos), ir Šv. Dominyko atlaidus. „Į Vajasiškį daugiausia eidavo­me pėsčiomis. Prie pat Vaja­siškio upelyje nusiplaudavome kojas, apsiaudavome. O žino­te, kokie pokario batai būdavo? Sportbačiai! Dantų milteliais juos nubalini, išdžiovini… Kito­kių batų neturėjom.“ Į Daugai­lius ir Spitrėnus eidavo arba pės­čiomis, arba, jei susidarydavo kompanija, važiuodavo arkliu.

Kryžiaus, anot V. Arūnienės, jos senelio sodyboje nebuvo, tačiau geležinis kryžius akme­niniu postamentu stovėjo jos prosenelio sodyboje. Dabar jis perkeltas į Juknėnų kapines, ku­riose ilsisi V. Arūnienės tėvai, seneliai iš mamos pusės.

Tardė ir špingalietus

Iš vaikystės moteriai įstri­go siaubingas laikas, kai buvo gaudomi partizanai: „Pas mus atvažiuodavo rusų kareiviai ir nė nesiklausę apsistodavo „ka­maroje“. Su šunimis eidavo per žmones, darydavo kratas, vyk­dydavo ablavas (nusikaltė­lių ar ko kito gaudymas dide­liu būriu, guitynės – aut past.). Atsimenu, prisinešė tų laikų žurnalų („Jaunasis ūkininkas“, „Jaunoji karta“, „Trimitas“) ir degina juos pečiuje. Mes su broliu ant pečiaus tupėdami matydavom tuose leidiniuose ir gražių paveiksliukų, galvoda­vom, kodėl jie taip daro. Apsi­rengę baltais maskuojamaisiais drabužiais atvažiuodavo karei­viai ir žiemą. Pasklisdavo po kiemus, namus, miškus. Pas­kui šaudavo signalines raketas – turbūt tai buvo ženklas grįž­ti. Mums, vaikams, tai buvo atrakcija, nors ir baisi, labai bijodavom.“

Anot V. Arūnienės, Juknėnų miškingose apylinkėse veikė nemažai partizanų, tačiau ilgai­niui jie visi žuvo. Vienas susi­šaudymas įvyko ir jų namuose. Tai nutiko šaltuoju metų laiku. Susirinko jaunimas pavakaro­ti. Atėjo ir du partizanai, vienas jų – galimai juknėniškis. Nuo smalsių akių buvo uždangsty­ti visi keturi dideli langai. Vie­ną langą uždengė su skara, joje buvo skylutė. Tuo metu pro tro­bą ėjo stribai su kareiviais. Pa­matę (išgirdę) linksminantis jaunimą, norėjo eiti toliau, ta­čiau vienas iš jų per skylutę skaroje dideliame veidrodyje, pakabintame virš komodos, ant kurios vienas partizanas buvo pasidėjęs automatą, pamatė gin­klo atvaizdą. Kažkas pasiūlė į vidų mesti granatą, tačiau gru­pei vadovavęs rusų kariškis Ba­ranovas neleido – žūtų daug ne­kaltų žmonių. Tada per langus imta aklai šaudyti. V. Arūnienę su trimis metais jaunesniu bro­liu suaugusieji paslėpė ant kros­nies, visi sugulė ant grindų, paš­nekovės mama užgesino lempą, kad nematytų, kur šaudyti. Par­tizanai sugebėjo pabėgti, o šei­mininkė jų ginklus išmetė į prie namų esantį griovį. Kuriam lai­kui šūviai nutilo, bet jaunimas suprato, kad namai yra apsup­ti, todėl, norėdami ištrūkti iš apsupties, sugalvojo dainuoda­mi eiti laukan – taip užpuoli­kams parodyti, kad viduje nėra jokių partizanų, o jie yra negin­kluotas, susirinkęs pasilinks­minti jaunimas. Tačiau, vos tik jaunuoliams pabirus laukan, ap­supėjai paleido automato seri­ją. Mamos seseriai Onai Ma­niušytei buvo peršauta nugara, o kaimynui Kazimierui Maniu­šiui sužeista koja. Jie sugrįžo atgal, mama sužeistąjį pasodi­no už „pečiaus“, rankšluosčiu aprišo koją. Pašnekovė su bro­liu ir seneliais gulėjo ant kros­nies. Tada į trobą įėjo vienas (ar keli) kareivis ar stribas, pamatęs sužeistąjį, priėjo ir trenkė auto­matu šiam per galvą. „Pataikė turbūt taikikliu, ginklo priekiu, nes pamačiau, kaip kraujo sro­vė tik pliūpt iš galvos. Tai tokie yra išlikę mano, vaiko, prisimi­nimai: siaubas, baimė…“ – sakė V. Arūnienė. Sužeistuosius ar­kliais išvežė gydyti į Uteną. Jaunuolis vėliau buvo pervež­tas į Tauragnus, kur enkavėdistų buvo tardomas, žiauriai sumuš­tas. Susirgęs džiova, nesulau­kęs nė trisdešimties, jis mirė. O. Maniušytei, pasak vilnietės, pasisekė kur kas labiau: kulka, nekliudžiusi gyvybiškai svarbių vidaus organų, perėjo kiaurai – mergina išgijo.

Beje, Baranovą pašnekovė atsiminė buvus mažo ūgio, ru­domis akimis. „Jis sustatydavo visus šeimos narius į eilę, liep­davo ištiesti rankas ir klausinė­davo – jeigu meluoji, tau turėjo drebėti rankos. Ir mes su bro­liu, tokie špingalietai, stovim, o per kojytes jau sisiukas iš bai­mės bėga“, – kalbėjo moteris ir pridūrė, kad vis dėlto tardy­tojas balso nekeldavo ir jokios fizinės prievartos nenaudodavo. Atsiminė V. Arūnienė ir dar vie­ną epizodą su šiuo vyru. Buvo kaime vieniša moteris, auginu­si sūnų. Ji vienintelė visuose Ju­knėnuose rūkė iš naminio ta­bako susuktus papirosus. Kartą ji kažkokiu reikalu buvo atėju­si pas pašnekovės senelį. Rūkė. Tuo metu užėjo Baranovas. Ne­seniai buvo susikūrę kolūkiai ir senelis tapo jo buhalteriu. Ant stalo stovėjo negraži, aprūdiju­si rašalinė. Pasižiūrėjęs į rūka­lę Baranovas tarė: „Aš geriau pabučiuočiau šitą rašalinę negu tave, rūkančią moterį.“

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas