Pasak šiožinietės Vandos Maniušienės, anksčiau Šiožinių kaimas buvo tikrai nemažas, tačiau melio­racija išgriovė vienkiemines sodybas ir liko tik kaimo centras. Dabar, senbuvės skaičiavimu, iš trisdešim­ties sodybų yra išlikusios tik aštuonios. Nuolatiniai gyventojai – trys. Galima pasidžiaugti bent tuo, kad visiškai apleistų sodybų nėra.

Auksinių rankų meistras žemės nemylėjo

Anot pašnekovės, kartą, jos tėvui Vladui Knyvai einant apylinkės vykdomojo komite­to sekretoriaus pareigas, parti­zanai liepė Šiožinių vyrams su­rinkti nustatytą pinigų sumą. Šie, pasižadėję niekam apie tai neprasitarti, paliepimą įvykdė, tačiau vis dėlto atsirado išdavi­kas ir penki kaimo vyrai – V. Knyva, Petras Valys, Petras Ta­rulis, Alfonsa Juodka, Juoza­pas Leipus – dešimčiai metų buvo ištremti. Tiesa, po skir­tingas tremties vietas išblaškyti tremtiniai (išskyrus vieną) grį­žo ketveriais metais anksčiau.

Kada pastatytas gimtasis na­mas, V. Maniušienė tiksliai pasakyti negalėjo, tačiau spė­jo, jog galbūt jis atsirado dar „prie jos prosenelio“. Pasak šiožinietės, jos tėvas buvo ne­paprastai geras meistras – pats sudėjo naujus langus, grindis, duris, gamino skiedras stogui. Negana to, kai atsirado ga­limybė stogą perdengti šife­riu, gabus vyras, pasitaręs su žmona, nusprendė namą bent pora metrų sutrumpinti. „At­pjovė vainiką, tada su sesers vyru damkratais neardę pri­stūmė vieną galą prie kito. O anksčiau čia dar buvo name­liai (namo dalis, jungianti abu namo galus – aut. past.), ku­rių plotis siekė daugiau nei keturis metrus“, – pasakojo šiožinietė.

Anot V. Maniušienės jos tė­vas buvo daugiau amatinin­kas nei ūkininkas, tačiau taip jau susiklostė, kad teko dirb­ti ir žemę. „Kai kėlė į vien­kiemius, ten davė daugiau žemės, o tėtė sakė: „Man ne­reikia žemės, aš rankas turiu, pinigų užsidirbsiu.“ Mama sa­kydavo, kad tėtė gerai žemę dirbdavo, bet nemylėjo. Prie Smetonai tėvai buvo išvažiavę į Kauną, tėtė dirbo Aleksote tekintoju. Tačiau mamai miestas nepatiko, tada ji­nai prašyt prašyt važiuot namo Šiožiniuos. At­važiavo. Pabu­vo kiek, o kai tvėrės kolū­kiai, tada tėtė – Utenon, Rašėn, MTS’an (Mašinų ir traktorių sto­tis – aut. past.). Ir ten tekintoju dirbo. Mama ir vėl namo išpra­šė. O tada grį­žęs va kur pa­teko – Sibiran“, – pasakojo V. Maniušienė.

Namudinis tabakas – lyg pirktinis

Pasak V. Ma­niušienės, tėvas tabaką gaminda­vosi tik sau, pri­siruošdavo jo visiems metams. Stiebus („karanius“) smulkiai supjaustydavo išilgai eilėmis, tada juos sluoksniuodavo su lapais, suspausdavo „varsto­tu“ dėžutėje esantį tabaką ir po kiek laiko iš jo išeidavo tokia „kaladėlė“. Tėvas turėjo pasi­daręs tokį tabako pjaustymo įrankį, jame ta tabako „kala­dėlė“ sriegio „pagalba“ uždaru loveliu buvo stumiama ir ran­kiniu būdu smulkiai pjausto­ma. Tabakas, anot pašnekovės, išeidavo toks smulkus, kaip pirktinis. 1980 m. šį įdomų įrankį V. Knyvos žmona Zofija atidavė pas ją apsilankiusiems Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkams. „Kai nuva­žiuoju Utenon, tai vis galvoju nueiti muziejun, pažiūrėti, ar yra ta tėvo mašinka“, – kalbė­jo V. Maniušienė. Ji neatsime­na, ar rūkorių džiaugsmą sėda­vo, o paskui daigus retindavo, ar sodindavo iškart, tačiau pa­mena, kad tabakas – stambia­kotis, vienmetis augalas, kurio kotus nuo lapų (šiuos pavėsyje džiovindavo suvertus ant siū­lų) džiovindavo atskirai.

Baldai, kiškio koja apvedžioti

Moteris pasakojo, kaip jos tėvas padengdavo baldus kaž­kokiu pirktu aliejumi, tada apibarstydavo kažkokiais mil­teliais ir medine „kaladėle“, apvilkta vilnoniu audeklu, il­gai brūžindavo paviršių. Dėl kažkokių priežasčių paviršių pavedžiodavo ir kiškio koja. Ilgai trynęs, tą laką „įsodin­davo“ į medį. Anot V. Maniu­šienės, šis procesas vadinosi „politiravimu“, tai buvo pra­moninio lakavimo namudinis atitikmuo.

Tėvas yra padaręs ir me­dinius šachmatus. Droždavo slapčiomis nuo namiškių, pa­rodė, kai jau buvo padaryti. Ir dvivėrę dėžutę padarė. Anot šiožinietės, daug kas norėjo jų, tačiau ji šachmatus kaip at­minimą atidavė vieninteliam anūkui Augustinui.

Pasak moters, jų šeimai nie­kada nereikėjo pirkti jokių baldų, nes viską pagamindavo tėvas. Turėjo jis koja minamas medžio tekinimo stakles, ku­rias noriai sukdavo ir vaikai.

Perkūno sargas saugojo ne tik nuo žaibo

V. Maniušienė pasakojo, kad šalia namo, kur dabar auga jazminas, anksčiau stovėjo tėvo su kaimo vyrais iškeltas perkūnsargis. Buvo labai aukš­tas, pašnekovės įsitikinimu, daugiau nei dvidešimt metrų „šovė į dangų“, pralenkdamas didžiulių medžių ūgį. Pagrin­dinė dalis buvo medinė, pira­midinė viršūnė buvo išlieta iš plieno, nuo jo nuvestas lai­das į žemę. Perkūnsargį laikė ir trys vielinės atotampos. Prie šio įrenginio augo aukšti (gal dviejų metrų) geltoni jurginai. V. Maniušienės mama ne kar­tą rado šalia jų išgulėtą žemę – tai „skrebai“ saugojo, kada ateis pas Knyvas partizanai. „Ačiū Dievui, niekada nesusi­dūrė“, – dėkojo Aukščiausia­jam šiožinietė, kuri sakė, kad pas juos užeidavo „liaudies gynėjai“, tačiau Knyvų šeimos nėra nuskriaudę.

„Mužikiškas“ poetas

V. Maniušienė pasakojo pa­žinojusi poetą Joną Šiožinį. Jis gimtajame kaime gyveno iki tol, kol išvyko mokytis į Vil­nių, tačiau atvykdavo pavasa­roti. Poetas, anot moters, buvo labai paprastas, „mužikiškas“ žmogelis, su juo bendraujant nesijausdavo jokio didmiesčio žmogaus pasipūtimo. J. Šioži­nys užaugino du sūnus. Vy­resnysis Eugenijus (Augis), vedęs rusę, gyvena Sankt Pe­terburge (dirba prie poligra­fijos), jaunėlis Jonas, turin­tis negalią, yra apgyvendintas specialiuosiuose namuose prie Vilniaus. Nors jis ir neįgalus, bet, anot moters, labai protin­gas – jo medalius iš įvairiau­sių šachmatų turnyrų sunku ir suskaičiuoti!

Pasak V. Maniušienės, J. Šiožinio tėvai buvo papras­ti kaimo žmoneliai, tačiau la­bai linksmi, mėgstantys „paš­posinti“. Dažnai pas juos nueidavusi pašnekovės mama dukrai sakė prisikvatodavu­si po senųjų Šiožinių sto­gu. Pokštus krėsti mėgdavo ir Šiožinių sūnus Aleksas, ku­ris, beje, ir gražiai piešė. Gra­žiai piešė ir anksti šį pasaulį palikusi Alekso bei Jono se­suo Veronika (Verutė), kurią, V. Maniušienės manymu, galė­jo pasiglemžti vėžys. Tėvams mirus, jų ūkį paveldėjo sūnus Aleksas, tačiau ir jam nebuvo lemta ilgai gyventi – mirė nuo džiovos. Jo, anot pašnekovės, ilgaamžė žmona pasimirė gal prieš šešerius metus, sulauku­si daugiau nei devyniasdešim­ties metų.

Prisiminimuose – pokštininkas, kurį vadindavo Dieduku

Nepaprastai gabų šiožiniš­kį meistrą Petrą Petkevičių, kurį savo atsiminimuose, at­spausdintuose monografijoje „Daugailių kraštas ir žmonės“ (sudarytojai Rita Jurkevičie­nė ir Rimgaudas Mališauskas, „Utenos Indra“, 2008 m.) mini poetas J. Šiožinys, kiek pa­galvojusi atsiminė ir V. Ma­niušienė: „Teta man pasakojo, kad jį vadino Kadaisiukiu ir kad jis labai geras rankas turė­jo. Dar mano tėvas pas jį mo­kėsi meistrystės. Bet ir baisus pijokas buvo. Teta Emilė sa­kydavo: „Petrai, ką tu galvoji? Kaip tau bus senatvėj, kai tu šitaip geri?“ O Petras atsaky­davo, kad tik pykšt ir jau gata­va – būk tai nusišaus!“

Prisimena V. Maniušienė ir kitą J. Šiožinio atsiminimuo­se paminėtą personažą – pokš­tininką Silvą Juodką. „Mes, maži vaikai, vadindavome jį Dieduku. Ir labai laukdavome. Pamatom, per kalną atvirsta: kailiniai ligi kelių, virve susi­juosęs. Ir lazda didžiausia (kai per pusnis atbrisdavo). Vie­nas jis gyveno, jo sūnų paėmė kalėjiman, marti išvažiavo… Jis nuolat pas mus ateidavo. Ir kokių tik anekdotų nepa­pasakodavo! Mes, vaikai, la­bai laukdavome šito juokin­go senuko. Pasakodavo, kaip Pytaburge panos ponuo­gės vaikšto, kaip eidavo į šo­kius…“ Nors per gavėnią žmonės negalėjo linksmin­tis, sodiečiai vis tiek suei­davo, kas kortomis, šach­matais žaisdavo, kas kitų užsiėmimų susigalvodavo. S. Juodka pasiūlydavo jauni­mui „važiuoti Rygon druskos pirkti“. Per trobos „balkį“ per­mesdavo virvę, prie jos galų pririšdavo arklinio vežimo lanką. Į tas sūpynes atsisės­davo žmogus, sukryžiuodavo kojas, tada, kiek lankas lei­džia, susukdavo sūpynių virvę ir klausdavo, kiek maišų drus­kos kam reikia. Vienas užsi­prašydavo dešimt, kitas dvide­šimt… Sėdinčiajam sūpynėse įduodavo į rankas „čepelny­ką“ (įrankis puodui iš krosnies ištraukti) ir, kol jis sukdavosi, turėdavo suskaičiuoti užsipra­šytą kiekį maišų. „Kai pasku­tinį kartą atsisuka, tai kai duo­da pamūraukon!“ – juokėsi V. Maniušienė. Kita jaunimui S. Juodkos sugalvota pramo­ga buvo į žemę įsmeigta lazda, per kurią vaikinai turėdavo že­mės neliesdami verstis nugara.

Neperduotos audimo paslaptys

Jaunystėje V. Maniušienė aus­davo. Nusižiūrėjusi iš šiožinie­čių moterų (Genovaitės Valienės, Bronislavos Macijauskienės, Šlepetienės) patinkantį raštą, jį kopijuodavo languotame popie­riaus lape ir išbandydavo pati. Dar ir dabar išardytos audimo staklės yra „ant viršaus“. Ten pat stovi ir du tėvo daryti verpimo rateliai. Pašnekovė teigė dukrų neišmokiusi dviejų dalykų: aus­ti ir kepinių kepti. Pirmojo todėl, kad labai daug darbo reikia įdė­ti, o antrojo todėl, kad dėl dar­bų neužteko laiko. Austi ir verpti V. Maniušienė išmoko iš ma­mos, o šeimininkavimo paslap­čių virtuvėje – iš šiožinietės Eugenijos Valienės, kuri tarpu­kariu buvo ragavusi kulinarijos mokslų.