Garnelių kaime likusios tik dvi senbuvės: Ona Šyvienė (Petrulionytė) ir Ona Radžiūnienė (Vil­kauskaitė). Moterys beveik vienmetės, jau garbaus amžiaus, nemažai jų pasakojimų detalių sutampa: apie labai seną kadagį ir jame besislėpusius partiza­nus, pavieškelės kryžių…

Ištvinkusios piemenukų kojos

O. Šyvienė mokyklą lankė pas Kondratavičius, jų sodyba buvo netoli Sirutėnų, prie vieškelio į Sudeikius. Ją lankė vaikai ne tik iš Garnelių, bet ir iš visos apy­linkės: Nolėnų, Juškėnų, Kirklių (Sudeikių sen.)… Mokinių buvo tiek daug, kad vos tilpo. Moky­tojavo Vincė Kondratavičienė, kartą per savaitę iš Utenos atva­žiuodavo ir kunigai (vienas iš jų – Petras Tarulis). Anot pašneko­vės, pradinę mokyklą lankė la­bai įvairaus amžiaus vaikai – nuo penkių iki penkiolikos… Tačiau net ir pradinę ne visi tėvai savo vaikams leisdavo baigti, baigus dvi klases varydavo juos dirbti. O. Šyvienei pasisekė baigti pra­dinę, tačiau į tolesnius mokslus mergaitės neleido, greičiausiai todėl, kad brolis ir sesuo mokėsi vidurinėje. O namie liko tik seni tėvai – motina buvo nestipra… Ir nors šypsodamasi garneliškė pri­pažino tingėjusi mokslus krims­ti, vis dėlto Utenoje ėmė moky­tis siuvėjo amato. Tačiau neilgai. Mirus tėvui motina nebesugebė­jo ir karvės pasišerti – dukrai teko grįžti namo.

O dirbo sunkiai, juo labiau kad nei apsirengti buvo kuo, nei ap­siauti… „Kai jau ruskis užėja, pradėja kaliošus klijuot, – po­rino garneliškė. – Iš padangų. Tadu tai jau nuspirkdavam kalio­šus šituos, tai buvam baisiai di­delas ponias! A, būdava, kakiais kuntapliais nuveini, dirvan inlin­dai, sušlapa – ir raikia dirbt visų dienų šlapiais. Guminia nebuva, jokia guminioka neturėjam. Ga­nydavau karves basa pa miškus – jokia autuva! Kojas susbady­davau… Tvinkdava. Mes, vaikai, prirėkiam, jau ištvinksta, pra­pjauna, apyriša – ir vėl raikia karvį vestis ganyt. Žemes nedaug, šeši hektarai, išganysi – nebe­bus iš ka gyvint. Tai ne navatna? Dabar tai nenuveinu ir in tvartų basa, a tadu visi miškai išbraidy­ti basas!..“

Paaukojęs gyvybę už savo kraują

O. Šyvienė pasakojo, kad vie­nas tėvo pusbrolis – Petrulionis – buvo karininkas, kitas Petrulionis savo gyvybę paaukojo dėl duk­ters. Ji buvo partizanų ryšininkė ir pateko į kalėjimą Šilutėje. Tė­vas nuvažiavo ir jam leido kalinę atkeisti – jis sėdo į kalėjimą vieto­je dukros. „Tu jauna, tu gyvink“, – kalbėjo mokytojo amatą pasi­rinkusiai dukrai pasiaukojusysis. Niekas nežino, kur jis dingo, ne­žino ir kur palaidotas, tik girdė­jo, kad iš kalėjimo neišėjo – buvo nužudytas. O tėvo pusbrolis, anot pašnekovės, buvo darbštus – tu­rėjo Utenoje pasistatęs namą, įsi­rengęs nedidelę karšyklą…

Garneliuose kalviavo Juozapas Naruševičius (jo apgriuvęs na­melis su kalve kaime dar tebesto­vi). Anot O. Šyvienės, savo darbą kavolis išmanė gerai, nes važiavo pas jį visi. Kai „stojo kolūkiai“, jis išėjo kavoliauti į kolūkį, į Si­rutėnus, ir šiuo amatu užsiėmė iki pat pensijos.

Kaimo senbuvė atsiminė, kad vailokus veldavo susiedijoje gy­venęs Jonas Vilkauskas, o audėja buvo „kažnaj gryčiaj“, nes nie­ko nebuvo pirkti, o apausti rei­kėjo visus. „Viskas buva tiktai iš lina, – teigė Garnelių gyvento­ja. – Linų šmatelį pasisėjam. Iš­sidžiovena pečiuj. Kūrindavam didelį pečių. Išsimina mintuvais takiais mediniais, išsibraukia. Verpia verpia, tadu pavasarį au­džia. Visas gryčias turėja staklas ir visas audė. Kožnas sau.“

Per maža gryčia

Pasak O. Šyvienės, išvežtųjų Ruzgų (Ruzgas buvo policinin­kas, iš tremties grįžusiai jo šeimai namai nebuvo grąžinti, tik viena Ruzgo ištekėjusi dukra nepapuo­lė į tremtį – ji galėjo kažkiek nau­dotis tvartu) namų viename gale buvo įsteigta biblioteka, kitame – apylinkė. „Ataini iš kolūkia jau privargįs, ale jaunas – taigi bai­ka! Aidavam, darydavam vai­dinimus. Aš pati vaidinau daug vaidinimų. Vaidindavam ir Ute­noj, ir Lukniuos važiavam… A kai čianai, tai patalpų nėr – išsi­valam klajimų kena, sava paklo­džių turėjam gi gražių atsdingt scenai… „Tris mylimas“ vaidi­nam du kartu vienoj gryčiaj – ne­parėja žmones! Nu tai pamislyk, kiek žmanių buva!“ – kalbėjo garneliškė. Vaidinimus režisavo iš Užpalių krašto kilęs Jonas Vaš­kelis, taip pat pašnekovės sesuo Janina. Vietinių vyrų vaidinto­jų nebuvo daug (Tartilas, Berno­tas), daugiau jų buvo iš Nolėnų (Julius Šimonėlis).

Garnelių kaimo kapinės ar prancūzų kapai?

O. Šyvienė pasakojo, kad kai nusistebėjo, kodėl kiti kaimai turi savo kapelius, o Garneliai ne, tė­vai jai atsakė, kad ir jų kaimas ne­buvo išimtis. Kapinės buvę pušy­ne, bet labai seniai, jie patys tai girdėjo tik iš senų žmonių pasa­kojimų. Dabar tas pušynas pri­klauso 1996 metais į Garnelius at­sikrausčiusiems Šermukšniams. Liucija Šermukšnienė rodė pu­šyne daugybę didelių duobių, kurias kaimo gyventojai naudo­jo bulvėms slėpti nuo šalčio. Jo­kių išorinių žymių, kad šioje vie­toje būta kapų, nesimato, tačiau pušyno savininkė sakė girdėjusi, jog kažkur šioje vietoje (gal paš­laitėje, kur įsaulis) buvo laidoja­mi Napoleono kareiviai. Taip pat ir užkastas lobis.

Pyragais nupenėtos varnos

O. Šyvienė pasakojo daug var­go savo gyvenime patyrusi, daug ligonių išslaugiusi, 28 laidotu­ves, veselias ir „visokius bolius“ padėjusi ruošti. Ir daug daug dir­busi, nes viskam reikėjo pini­gų, ypač vaistams ir daktarams, su kuriais „dykai nepašnekėsi“… Prisirišusi pieno bidoną prie dvi­račio žiemą vasarą veždavo pie­ninėn. Dvi pieningas karves tu­rėjo. „Melžiu melžiu ir sakau: „Karve karve, kam teip daug pie­na duodi? Juk raikės nuvežt…“ – sunkų darbą atsiminė garneliškė.

Dabar O. Šyvienė gyvulių ne­laiko, net vištos neturi, užtai daugiau nei dvidešimt metų peni varnas. Vaikai visokio maisto priperka. Lieka, tad tenka var­noms. „Par radijų išgirdau: „Iš­sirinkit ir turėkit paukštį.“ Tai aš – varnų. Anas manįs žiemų va­sarų nepalieka. Aš jom pusę vie­drioka nešu kas rytas. Pamislyk, jau virš dvidešimt metų ir vis tiek raikia penėt. Anų dienų pa­vėlinau kiek – ir un laiptų, ir un stoga! Sakau – lungus iškapas! A jazus, kad inpykį buva! Kai iš­nešu, tai rėkia, bet anas mani pažįsta – kai sūnus išneša, pusį dienas neataina… Tas pats ir su dukru. A paukščiokam tai saulė­grįžių terba yra, lašiniokų irgi nupirkta. Žvirbliukam bent pen­kis kilogramus smulkių kruo­pų sulasinu. Aš juos tik papeniu. Ir genius. Tris genius ir varnas. Myliu paukščius. Gal Dievas ir laiko mani – kas varnas penės? Niekas daugiau. Sūnus man at­neša pigesnių batonų priskrovįs kaip malkų. Ir teip atiduodu kas lieka. Saldumynų niekas nebe­valga, pyragų atavežė, tai ir py­ragų varnelam… Tai teip ir gyve­nu. Kad ne varnas, tai būtų labai nabodu…“, – šypsojosi moteris.

Džiovą „apgavo“ molis ir kreida

O. Radžiūnienė pasakojo, kad būdama pusantrų metų neteko li­gotos iš Kaniūkų (Užpalių sen.) kilusios mamos – nuo džiovos ji mirė 28-erių. Tėvas netrukus į žmonas paėmė šios irgi našle liku­sią seserį, Onutės krikšto mamą. Su antra žmona J. Vilkauskas gra­žiai sugyveno, atėjusioji nupirko penkis hektarus miško, stengėsi ir padėjo naujus namus pastatyti.

Pašnekovė turėjo seserį, bet ji maža mirė. Jaunas mirė ir brolis. Tik 22-ejų. Nuo džiovos. „A ašei molį su kreidu valgiau, atsimenu! Pride­gusį molį nukrapštydavau nuo kros­nies, a vėliau, jau aidama makyklan, kreidas nusvogdavau. Man labai skanu buva. Teip išsigelbėjau. Ir va tebegyvenu kiek metų“, – šypsojo­si moteris. Kai vėliau Utenoje dir­bo siuvėja, reikėjo sveikatą tikrintis. Padarę nuotrauką gydytojai klausė: „Kada sirgai džiova?“ „Aš dar plau­čių uždegimu nesirgau“, – sulauk­davo atsakymo.

Siuvėjauti išmokė… savos kelnės

O. Radžiūnienė teigė, kad anksčiau „buvo mada“ važiuoti uždarbiauti į Rusiją. Tėvui jau­nam teko pabūti Sibire. Nebu­vo lengva. Teko net pabadauti. Tėvas pasakojo, kaip iš šiukšlių krūvos rankiojosi bulvių lupe­nas, jas nusiplovė, išsivirė ir taip gelbėjosi nuo bado. Buvo nusi­pirkęs ir arklio mėsos, nes turbūt kitokios nebuvo. Savaitę virė: paverda, apgraužia gabalą – ir vėl verda, ir vėl graužia. Ne iš gero gyvenimo sumąstė būti siu­vėju: nusimovė kelnes, išsiardė, pasidarė pagal jas iškarpas. Vė­liau kiek prakutęs ėmė rusų vai­kus rusiškai mokyti. Dukra at­siminė tėvą gražiai rašius, tik pyko, kad jos rusiškai neišmokė.

Tėvas šeimą aprūpindavo ne tik mediniais kuntapliokais bre­zentiniu viršum – ir vailokus mo­kėjo velti, žmonių „privažiuo­dava iš visur – eilės būdava“… Vilnos, kuri, beje, turėjo veltis (buvo ir tokios, kuri nesivelda­vo), klientai atsiveždavo patys. „Kų tėtė paimdava, tų padirbda­va“, – apie gabų J. Vilkauską sakė dukra.

Tėvas liko tėviškėje, ulyčioj. Kiti išsikėlė, o jis liko. Pats didelį molinį tvartą pasistatė. Pašneko­vė atsiminė, kaip gamino molio masę: arklys ėjo ratu ir kanopo­mis minkė molį, sumaišytą su vandeniu ir smulkintais šiaudais.

Tiesa, O. Radžiūnienės gimtoji sodyba yra ne tie namai, kuriuo­se ji dabar gyvena. Jie visai neto­li. Kai tėvas numirė, pašnekovė netrukus mamą pasiėmė į Ute­ną, o gimtuosius namus pardavė, tačiau žemę pasiliko, padalijo ją savo vaikams. Dabar ir pati gyve­na jaunėlio sūnaus namuose, sta­tytuose jos žemėje.

Didžiulėj verboj pasislėpę partizanai

Ne kiekvienas Lietuvos kaimas galėtų pasigirti turintis šimtametį medį, juolab kadagį. O štai Gar­neliuose O. Radžiūnienės žemėje tokia retenybė auga. Net gatvelė pavadinta Kadagių vardu. Devin­tą dešimtį bebaigianti šeiminin­kė negalėjo pasakyti, ar šis medis buvo kieno nors sodintas, ar pats iš sėklos išdygo, tačiau ji žino, kad šiuo spygliuočiu, kaip saugiu žvalgybos postu, naudojosi vieti­niai partizanai. Apie Garnelių ka­dagį pasakojo ir O. Šyvienė: „Kai nuveidavau pas dantistį, tai ana vis klausdava, ar tebėra Garna­liuos kadugys. Ale aš, vėpla, ne­paklausiau, kų žina ape jį! Ne­paklausiau tas dantistes, nes ana jauna ir vis manįs klausdava. Kai mūsiškiai slapstės, atsisėsdava ėgliuj šitan ir stebėdava, kas kur dedas. Kur kas važiuoja, ar skre­bai plentu važiuodava. Nors ne­buva čia plenta – kelalis buva. Sulipa, palieka šautuvus ir kaba ti – saugi vieta. Iš mažuotės šitų medį pažinojam – mum raikda­va Verbon šita ėgliaus pasiskint, ait bažnyčian. Gyvena tinai tokia babutė su gryčelu. Nelabai ana duodava: „Neaplaužykit, neru­šiokit!“ Tas babutes nebėr, saniai numirus. Bet ne ana sadina – nėr žinias, ar anas pats išdyga.“

Beje, visai netoli O. Radžiūnie­nės namų, miškelyje, skiriančia­me jos sodybą nuo pagrindinio kelio, auga didelė šakota pušis, į kurią senolė lipdavo dar vai­kas būdama ant šakų pasėdėti. Jis taip pat jau turėtų būti perkopęs šimtmečio kartelę. O kiek tolė­liau, pavažiavus plentu link Ute­nos, dešinėje pusėje, atokiau nuo kelio, pamiškėje į dangų stiebiasi didžiulis ąžuolas, tikrai matęs jau ne vieną amžių.

O. Radžiūnienė pasakojo, kad „gali sodu“ buvo ežeriukas. Jos vaikystėje jis jau buvo užaugęs, tačiau ant ežero užsitraukusio­je paklotėje kaimiečiai išpjau­davo eketes ir merkdavo linus. Į vieną jų pašnekovė, gal penkerių metų štuka, vydama paukščiu­ką ir įpuolė. Laimei, kad suspėjo įsitverti aukštos žolės – į riksmą tuoj atskubėjo naujam namui sta­tyti samanas rovęs žmogus. Kaip ežeriukas vadinosi, moteris sakė nežinanti, bet, kai jis tapo raistu, visi praminė Žabaliu.

Kitapus pagrindinio kelio miš­ke yra ežeriukas Malinis (Maly­nas). Jo labai statūs krantai, „nėr žinias, kur ja pabaiga“. O. Ra­džiūnienės brolis ten yra išgel­bėjęs nemokėjusį plaukti draugą.

Dukart sunaikintas kryžius

Anot pašnekovės, tėvo pussese­rė, prieš išvažiuodama su šeima į Braziliją, pavieškelėj pastatė kry­žių. Kai rusai užėjo, jį nuvertė. Gi­minaičiai iš anapus Atlanto prašė, kad jį atstatytų. Ir atstatė, bet jis ir vėl buvo nuverstas. Šį kryžių mi­nėjo ir O. Šyvienė, kuri vaikystėje ganydama karves su kitais vaikais prie jo kalbėdavo poterius.