Tebevykstant karui Ukrainoje, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje vyksta ir kitas – informacinis – karas, gal ne toks žiaurus, bet ne mažiau pavojingas. Televizijos žurnalistas, redaktorius, diplomatas Aleksandras Matonis teigia, jog kariaujant šį karą galima manipuliuoti žmonėmis net ir per atstumą, pakeisti jų požiūrį ir nuomonę į daugelį manipuliatoriams svarbių dalykų, sudrebinti bet kurios valstybės pamatus ir net kelti grėsmę jos suverenitetui. Apie tai, kas yra informacinis karas, kaip jį atpažinti bei jo išvengti, kalbamės su A. Matoniu.
Kas yra informacinis karas? Koks jo poveikis visuomenei, valstybei?
Informacinis karas – tai tam tikras procesas, kuris įmanomas dėl to, kad žiniasklaidos ir apskritai informacijos skleidimo technologijos pasiekia tam tikrą lygį, t. y. informacija yra prieinama.
Pažiūrėkime į Lietuvos patirtį nepriklausomybės atkūrimo metais, 1990-aisiais. Juk negalima sakyti, kad sovietinė propaganda nebuvo vykdoma – ji buvo vykdoma nepaprastai aktyviai. Tačiau tam tikros priemonės buvo ribotos. Buvo ribotas kiekis spaudos leidinių, tuo metu egzistavo tik du ar trys televizijos kanalai, kelios radijo stotys, kurias kontroliavo sovietinis režimas. Tai buvo pagrindiniai propagandos skleidimo mechanizmai.
Šiais laikais informacijos skleidimo kanalų yra žymiai daugiau ir jie yra daug efektyvesni. Pirmiausia, visiems prieinamas internetas, vėlgi išlikusios kai kurios tradicinės žiniasklaidos priemonės, tokios kaip televizija ir radijas. Kartu sudėjus, žmogaus naudojamos informacinės technologijos apima žymiai daugiau gyvenimo sričių, žmogus tam sunaudoja gerokai daugiau laiko ir turi daugiau galimybių, dėl to propaganda pasiekia įvairesniais kanalais.
Informacinis karas – tai vykstantis procesas, kuris pirmiausia apima platesnius informacinius kanalus ir informacijos pateikimo būdus.
Antras dalykas, jeigu jau mes kalbame apie procesą, tai yra nebe vien informacinių, bet ir poveikio technologijų – psichologijos, minios psichologijos, sugebėjimo manipuliuoti žmonėmis – pritaikymas.
Iš tiesų, informacinis karas vyksta ir Lietuvoje, o rusiškos melagienos vienais ar kitais būdais pasiekia ir Lietuvos gyventojus. Ar pritariate šiam teiginiui?
Poveikis mūsų valstybei prasidėjo nuo pat pirmos dienos, kai ji paskelbė savo nepriklausomybę. Iš pradžių buvo ribotos poveikio priemonės, nes žmonės buvo sąmoningi ir galėjo paprasčiausiai neskaityti sąjunginės spaudos. Priešingai, Lietuvoje atsirado nepriklausoma žiniasklaida, pirmieji laikraščiai, užėmę aktyvią pilietinę poziciją ir informavę apie viską. Tai buvo sąmoningumo, kritinio mąstymo, pilietiškumo suklestėjimas.
Laikui bėgant, didėjant saugumo jausmui, žmonės linkę susilpninti sau keliamus kritinio mąstymo reikalavimus. Taip pat matome, kad į Lietuvą atėjo kitos technologijos. Praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje atsirado kabelinė televizija, daugybė televizijos kanalų. Tačiau, kadangi, didžioji dauguma tautos nemokėjo užsienio kalbų taip gerai, kaip moka dabar, pagrindiniai žiūrimi kanalai, suprantama, buvo rusų kalba. Su sąlyginai geros kokybės pramogomis atėjo ir tam tikros Rusijos poveikio priemonės. Tai ir naujienų programos, ir tam tikros per jas siunčiamos žinutės. Kol tai buvo sudėtingas, bet demokratinis laikotarpis valdant prezidentui Borisui Jelcinui, tai dar buvo suprantama – Rusija užėmė neigiamą poziciją dėl Lietuvos ir Baltijos šalių ketinimų stoti į NATO, integruotis į Europą. Tai dar buvo ne taip agresyvu ir priešiška.
Atėjus Vladimirui Putinui, situacija smarkiai pasikeitė. V. Putino Rusijos politika įstojimo į NATO klausimu daug griežtesnė, labiau neigiama, nes integracija į Vakarus reiškia nutolimą nuo Rusijos. Tiek kalbant apie energetikos tiekimo šaltinius, tiek apie visa kita.
Todėl per tradicinės žiniasklaidos kanalus buvo pradėta pūsti didžiulis kiekis neigiamos informacijos.
Kaip galima išlaikyti savo įtakos zonoje? Pirmiausia per mentaliteto ir intelekto žaidimus, dirbtinai sukurtą įsivaizdavimą, kad mes esame kažko dalis. Lietuva ar Baltijos šalys neva yra dalis tos didžiulės sovietinės šeimos. V. Putinas Sovietų Sąjungos žlugimą supranta, kaip vieną didžiausių praeito šimtmečio bėdų, netgi nelaimių. Jis nėra komunistas, jis – šovinistas, imperialistas, iki šiol matantis didelę Rusiją, po savimi pavergusią kitas tautas. Būtent jo politika gerai atsispindėjo ir taikant ją Baltijos šalims.
Kažkuriuo metu analitikai paskaičiavo, kad Maskvos propaganda kas dieną pasiekdavo iki pusės milijono Lietuvos gyventojų vien tik per kabelinius kanalus, per televiziją, per žinias, pramogines ir kitokio turinio laidas, kurių dalis buvo angažuotos. Ką tai reiškia? Kasdien buvo pasiekiama ir manipuliuojama dvigubai tiek žmonių, kiek reikia Seimo rinkimuose suformuoti parlamentinę daugumą mūsų šalyje.
Žinoma, tam buvo taikoma daugybė įvairių poveikio technologijų – manipuliavimas, melas. Būtent tada atsirado nemažai problemų, su kuriomis mūsų valstybei prireikė daug laiko susitvarkyti. Per daug žmonių patikėjo melais, jais buvo manipuliuojama.
Ir tiktai tokie įvykiai, kaip įsiveržimas į Sakartvelą 2008 metais, prasidėjusi agresija prieš Ukrainą 2014 m., Krymo okupacija ir aneksija, nesibaigiantys iššūkiai Donecko ir Luhansko srityse, nuo šių metų vasario 24 dienos vykstantis viso masto karas Ukrainoje, privertė susimąstyti.
Dalis mūsų ilgą laiką žiūrėjo į tai ramiai, nekeldami tam tikrų klausimų. Aš nekalbu apie sąmoningą visuomenės dalį. Ne tik mes, bet ir Vakarų valstybės ilgai to nesuprato, nepripažino Rusijos imperializmo, keliančio grėsmę visai Europai. Ir tiktai tada, kai pasinaudojant technologijomis bei socialiniais tinklais buvo padarytas arba bandomas padaryti poveikis rinkimų baigčiai Vakarų Europoje ar net tokioms valstybėms kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, kur identifikuotas poveikis rinkėjams per socialinius tinklus, buvo susimąstyta apie tai, kokią žalą visuomenei, pilietiškumui daro Rusijos finansuojama dezinformacijos imperija, gausybė interneto kanalų ir su tuo pradėta lėtai kovoti.
Tik dabar mes matome situaciją, kai daugelyje Vakarų Europos valstybių apskritai visi Rusijos poveikio kanalai yra uždaryti, socialiniai tinklai uždraudė įvairias paskyras, susijusias su informaciniais kanalais iš Rusijos. Socialiniai tinklai kovoja su troliais, botais, fiktyviomis paskyromis, jų sankaupomis. Jos, skleidžiančios Rusijos propagandą Ukrainos ir kitais klausimais, uždarinėjamos netgi ne šimtais ar tūkstančiais, o milijonais. Brandumas ir supratimas ateina per labai ilgą laiką ir labai didele kaina.
Mūsų valstybės institucijos jau ėmėsi priemonių mažinti Rusijos poveikio priemones ir informacinį karą Lietuvoje, pavyzdžiui, uždraudė Rusijos kanalų rodymą, blokuojamos propagandinės paskyros socialiniuose tinkluose ir panašiai. Ko mes kiekvienas galėtume imtis, kad sustabdytume dezinformacijos ir melagienų sklidimą?
Galima pradėti nuo paprasčiausio apsisprendimo nebūti agentūromis „Viena bobutė sakė“, neplatinti gandų, pagalvoti, ką mes kalbame, padaryti teisingus asmeninius pasirinkimus, domėtis ateinančiais rinkimais, galvoti, už ką balsuosime. Reikia vertinti kandidatus ne pagal jų iškalbą ar išvaizdą, o pagal tai, ką jie gali pasiūlyti.
Apsispręsti, kaip dirbame – ar sąžiningai sumokame visus mokesčius ir remiame savo valstybę, ar bandome kažką nuvogti, nuslėpti ir tokiu būdu toliau palaikome tą sistemą, nuo kurios bandome nutolti jau 30 metų, tą pilką laikotarpį, kai nebuvo tvarkos, nebuvo teisingos valstybės sąrangos.
Tai labai daug reiškia. Pagaliau, kuo mes tikime, kokias vertybes išpažįstame. Labai svarbu identifikuoti savas vertybes – kas man svarbu, kaip žmogui, piliečiui, ko negaliu sau leisti, į kokius kompromisus su sąžine nesileisčiau. Atrodytų, kalbu apie bendro pobūdžio dalykus, kurie mums kasdieniame gyvenime gali atrodyti neaktualūs, bet ne – viskas nuo to ir prasideda.
Tada, kai žmogus stovi stipriai ant savo kojų kaip asmenybė, jam poveikio negalės padaryti nei papirktas politikas, nei „makaronų“ srautą siūlanti televizija ar interneto kanalas. Reikia atsistoti pačiam ant savo kojų, netoleruoti melo, vagystės. Viskas prasideda nuo to.
Sudėliokime taškus ant „i“. Kas svarbiausia, atsispiriant prieš informacinį karą?
Tai tema, apie kurią mes galime kalbėti dienų dienas, nagrinėti atskirus pavyzdžius. Aš labai tikiu, kad tapatumas ir žmogaus gebėjimas atsistoti ant savo kojų, kritiškai vertinti šaltinius, skaityti ir vertinti informaciją, tai, ką jau minėjau, yra labai svarbu.
Taip pat mes turime gerbti mūsų valstybės sąrangos principus, būti pilietiškais, pasakyti tai, kas mums nepriimtina. Mitingai, maršai, kad ir kaip kažkam nepatiktų, yra pilietinė išraiška. Jeigu to nebus, mes būsime arčiau to tikslo, kurio siekia Kremliaus, Baltarusijos režimas – valdomos visuomenės, neturinčios savo nuomonės. Mes turime būti pilietiškai aktyvūs, nesvarbu, kokie yra mūsų požiūriai.
Antras dalykas, jausti savo, kaip valstybės piliečio tapatumą, žinoti ir gerbti savo tautos bei valstybės istoriją. Kai žmogus nežino savo krašto istorijos, jam lengva įpiršti mintį, kad, sakykim, Rytų ar Pietryčių Ukrainoje esančios žemės yra kažkokia Novorosija – Naujoji Rusija, ir toliau tuo pagrindu kurti melus, fikciją.
Jeigu žinosime, kas yra mūsų valstybė, kokia jos istorija pastarąjį tūkstantmetį, mums niekas niekada neįrodys, kad kuri nors mūsų šalies dalis yra prasimanytas darinys, kuris galėtų gyventi kitaip. To niekada nebus, jeigu žinosime ir gerbsime savo istorijos pamatus.
Aleksandro Matonio asmeninio archyvo nuotr.
