Garnelių kaime likusios tik dvi senbuvės: Ona Šyvienė (Petrulionytė) ir Ona Radžiūnienė (Vilkauskaitė). Moterys beveik vienmetės, jau garbaus amžiaus, nemažai jų pasakojimų detalių sutampa: apie labai seną kadagį ir jame besislėpusius partizanus, pavieškelės kryžių…

Ištvinkusios piemenukų kojos
O. Šyvienė mokyklą lankė pas Kondratavičius, jų sodyba buvo netoli Sirutėnų, prie vieškelio į Sudeikius. Ją lankė vaikai ne tik iš Garnelių, bet ir iš visos apylinkės: Nolėnų, Juškėnų, Kirklių (Sudeikių sen.)… Mokinių buvo tiek daug, kad vos tilpo. Mokytojavo Vincė Kondratavičienė, kartą per savaitę iš Utenos atvažiuodavo ir kunigai (vienas iš jų – Petras Tarulis). Anot pašnekovės, pradinę mokyklą lankė labai įvairaus amžiaus vaikai – nuo penkių iki penkiolikos… Tačiau net ir pradinę ne visi tėvai savo vaikams leisdavo baigti, baigus dvi klases varydavo juos dirbti. O. Šyvienei pasisekė baigti pradinę, tačiau į tolesnius mokslus mergaitės neleido, greičiausiai todėl, kad brolis ir sesuo mokėsi vidurinėje. O namie liko tik seni tėvai – motina buvo nestipra… Ir nors šypsodamasi garneliškė pripažino tingėjusi mokslus krimsti, vis dėlto Utenoje ėmė mokytis siuvėjo amato. Tačiau neilgai. Mirus tėvui motina nebesugebėjo ir karvės pasišerti – dukrai teko grįžti namo.
O dirbo sunkiai, juo labiau kad nei apsirengti buvo kuo, nei apsiauti… „Kai jau ruskis užėja, pradėja kaliošus klijuot, – porino garneliškė. – Iš padangų. Tadu tai jau nuspirkdavam kaliošus šituos, tai buvam baisiai didelas ponias! A, būdava, kakiais kuntapliais nuveini, dirvan inlindai, sušlapa – ir raikia dirbt visų dienų šlapiais. Guminia nebuva, jokia guminioka neturėjam. Ganydavau karves basa pa miškus – jokia autuva! Kojas susbadydavau… Tvinkdava. Mes, vaikai, prirėkiam, jau ištvinksta, prapjauna, apyriša – ir vėl raikia karvį vestis ganyt. Žemes nedaug, šeši hektarai, išganysi – nebebus iš ka gyvint. Tai ne navatna? Dabar tai nenuveinu ir in tvartų basa, a tadu visi miškai išbraidyti basas!..“

Paaukojęs gyvybę už savo kraują
O. Šyvienė pasakojo, kad vienas tėvo pusbrolis – Petrulionis – buvo karininkas, kitas Petrulionis savo gyvybę paaukojo dėl dukters. Ji buvo partizanų ryšininkė ir pateko į kalėjimą Šilutėje. Tėvas nuvažiavo ir jam leido kalinę atkeisti – jis sėdo į kalėjimą vietoje dukros. „Tu jauna, tu gyvink“, – kalbėjo mokytojo amatą pasirinkusiai dukrai pasiaukojusysis. Niekas nežino, kur jis dingo, nežino ir kur palaidotas, tik girdėjo, kad iš kalėjimo neišėjo – buvo nužudytas. O tėvo pusbrolis, anot pašnekovės, buvo darbštus – turėjo Utenoje pasistatęs namą, įsirengęs nedidelę karšyklą…
Garneliuose kalviavo Juozapas Naruševičius (jo apgriuvęs namelis su kalve kaime dar tebestovi). Anot O. Šyvienės, savo darbą kavolis išmanė gerai, nes važiavo pas jį visi. Kai „stojo kolūkiai“, jis išėjo kavoliauti į kolūkį, į Sirutėnus, ir šiuo amatu užsiėmė iki pat pensijos.
Kaimo senbuvė atsiminė, kad vailokus veldavo susiedijoje gyvenęs Jonas Vilkauskas, o audėja buvo „kažnaj gryčiaj“, nes nieko nebuvo pirkti, o apausti reikėjo visus. „Viskas buva tiktai iš lina, – teigė Garnelių gyventoja. – Linų šmatelį pasisėjam. Išsidžiovena pečiuj. Kūrindavam didelį pečių. Išsimina mintuvais takiais mediniais, išsibraukia. Verpia verpia, tadu pavasarį audžia. Visas gryčias turėja staklas ir visas audė. Kožnas sau.“

Per maža gryčia
Pasak O. Šyvienės, išvežtųjų Ruzgų (Ruzgas buvo policininkas, iš tremties grįžusiai jo šeimai namai nebuvo grąžinti, tik viena Ruzgo ištekėjusi dukra nepapuolė į tremtį – ji galėjo kažkiek naudotis tvartu) namų viename gale buvo įsteigta biblioteka, kitame – apylinkė. „Ataini iš kolūkia jau privargįs, ale jaunas – taigi baika! Aidavam, darydavam vaidinimus. Aš pati vaidinau daug vaidinimų. Vaidindavam ir Utenoj, ir Lukniuos važiavam… A kai čianai, tai patalpų nėr – išsivalam klajimų kena, sava paklodžių turėjam gi gražių atsdingt scenai… „Tris mylimas“ vaidinam du kartu vienoj gryčiaj – neparėja žmones! Nu tai pamislyk, kiek žmanių buva!“ – kalbėjo garneliškė. Vaidinimus režisavo iš Užpalių krašto kilęs Jonas Vaškelis, taip pat pašnekovės sesuo Janina. Vietinių vyrų vaidintojų nebuvo daug (Tartilas, Bernotas), daugiau jų buvo iš Nolėnų (Julius Šimonėlis).

Garnelių kaimo kapinės ar prancūzų kapai?
O. Šyvienė pasakojo, kad kai nusistebėjo, kodėl kiti kaimai turi savo kapelius, o Garneliai ne, tėvai jai atsakė, kad ir jų kaimas nebuvo išimtis. Kapinės buvę pušyne, bet labai seniai, jie patys tai girdėjo tik iš senų žmonių pasakojimų. Dabar tas pušynas priklauso 1996 metais į Garnelius atsikrausčiusiems Šermukšniams. Liucija Šermukšnienė rodė pušyne daugybę didelių duobių, kurias kaimo gyventojai naudojo bulvėms slėpti nuo šalčio. Jokių išorinių žymių, kad šioje vietoje būta kapų, nesimato, tačiau pušyno savininkė sakė girdėjusi, jog kažkur šioje vietoje (gal pašlaitėje, kur įsaulis) buvo laidojami Napoleono kareiviai. Taip pat ir užkastas lobis.

Pyragais nupenėtos varnos
O. Šyvienė pasakojo daug vargo savo gyvenime patyrusi, daug ligonių išslaugiusi, 28 laidotuves, veselias ir „visokius bolius“ padėjusi ruošti. Ir daug daug dirbusi, nes viskam reikėjo pinigų, ypač vaistams ir daktarams, su kuriais „dykai nepašnekėsi“… Prisirišusi pieno bidoną prie dviračio žiemą vasarą veždavo pieninėn. Dvi pieningas karves turėjo. „Melžiu melžiu ir sakau: „Karve karve, kam teip daug piena duodi? Juk raikės nuvežt…“ – sunkų darbą atsiminė garneliškė.
Dabar O. Šyvienė gyvulių nelaiko, net vištos neturi, užtai daugiau nei dvidešimt metų peni varnas. Vaikai visokio maisto priperka. Lieka, tad tenka varnoms. „Par radijų išgirdau: „Išsirinkit ir turėkit paukštį.“ Tai aš – varnų. Anas manįs žiemų vasarų nepalieka. Aš jom pusę viedrioka nešu kas rytas. Pamislyk, jau virš dvidešimt metų ir vis tiek raikia penėt. Anų dienų pavėlinau kiek – ir un laiptų, ir un stoga! Sakau – lungus iškapas! A jazus, kad inpykį buva! Kai išnešu, tai rėkia, bet anas mani pažįsta – kai sūnus išneša, pusį dienas neataina… Tas pats ir su dukru. A paukščiokam tai saulėgrįžių terba yra, lašiniokų irgi nupirkta. Žvirbliukam bent penkis kilogramus smulkių kruopų sulasinu. Aš juos tik papeniu. Ir genius. Tris genius ir varnas. Myliu paukščius. Gal Dievas ir laiko mani – kas varnas penės? Niekas daugiau. Sūnus man atneša pigesnių batonų priskrovįs kaip malkų. Ir teip atiduodu kas lieka. Saldumynų niekas nebevalga, pyragų atavežė, tai ir pyragų varnelam… Tai teip ir gyvenu. Kad ne varnas, tai būtų labai nabodu…“, – šypsojosi moteris.

Džiovą „apgavo“ molis ir kreida
O. Radžiūnienė pasakojo, kad būdama pusantrų metų neteko ligotos iš Kaniūkų (Užpalių sen.) kilusios mamos – nuo džiovos ji mirė 28-erių. Tėvas netrukus į žmonas paėmė šios irgi našle likusią seserį, Onutės krikšto mamą. Su antra žmona J. Vilkauskas gražiai sugyveno, atėjusioji nupirko penkis hektarus miško, stengėsi ir padėjo naujus namus pastatyti.
Pašnekovė turėjo seserį, bet ji maža mirė. Jaunas mirė ir brolis. Tik 22-ejų. Nuo džiovos. „A ašei molį su kreidu valgiau, atsimenu! Pridegusį molį nukrapštydavau nuo krosnies, a vėliau, jau aidama makyklan, kreidas nusvogdavau. Man labai skanu buva. Teip išsigelbėjau. Ir va tebegyvenu kiek metų“, – šypsojosi moteris. Kai vėliau Utenoje dirbo siuvėja, reikėjo sveikatą tikrintis. Padarę nuotrauką gydytojai klausė: „Kada sirgai džiova?“ „Aš dar plaučių uždegimu nesirgau“, – sulaukdavo atsakymo.

Siuvėjauti išmokė… savos kelnės
O. Radžiūnienė teigė, kad anksčiau „buvo mada“ važiuoti uždarbiauti į Rusiją. Tėvui jaunam teko pabūti Sibire. Nebuvo lengva. Teko net pabadauti. Tėvas pasakojo, kaip iš šiukšlių krūvos rankiojosi bulvių lupenas, jas nusiplovė, išsivirė ir taip gelbėjosi nuo bado. Buvo nusipirkęs ir arklio mėsos, nes turbūt kitokios nebuvo. Savaitę virė: paverda, apgraužia gabalą – ir vėl verda, ir vėl graužia. Ne iš gero gyvenimo sumąstė būti siuvėju: nusimovė kelnes, išsiardė, pasidarė pagal jas iškarpas. Vėliau kiek prakutęs ėmė rusų vaikus rusiškai mokyti. Dukra atsiminė tėvą gražiai rašius, tik pyko, kad jos rusiškai neišmokė.
Tėvas šeimą aprūpindavo ne tik mediniais kuntapliokais brezentiniu viršum – ir vailokus mokėjo velti, žmonių „privažiuodava iš visur – eilės būdava“… Vilnos, kuri, beje, turėjo veltis (buvo ir tokios, kuri nesiveldavo), klientai atsiveždavo patys. „Kų tėtė paimdava, tų padirbdava“, – apie gabų J. Vilkauską sakė dukra.
Tėvas liko tėviškėje, ulyčioj. Kiti išsikėlė, o jis liko. Pats didelį molinį tvartą pasistatė. Pašnekovė atsiminė, kaip gamino molio masę: arklys ėjo ratu ir kanopomis minkė molį, sumaišytą su vandeniu ir smulkintais šiaudais.
Tiesa, O. Radžiūnienės gimtoji sodyba yra ne tie namai, kuriuose ji dabar gyvena. Jie visai netoli. Kai tėvas numirė, pašnekovė netrukus mamą pasiėmė į Uteną, o gimtuosius namus pardavė, tačiau žemę pasiliko, padalijo ją savo vaikams. Dabar ir pati gyvena jaunėlio sūnaus namuose, statytuose jos žemėje.

Didžiulėj verboj pasislėpę partizanai
Ne kiekvienas Lietuvos kaimas galėtų pasigirti turintis šimtametį medį, juolab kadagį. O štai Garneliuose O. Radžiūnienės žemėje tokia retenybė auga. Net gatvelė pavadinta Kadagių vardu. Devintą dešimtį bebaigianti šeimininkė negalėjo pasakyti, ar šis medis buvo kieno nors sodintas, ar pats iš sėklos išdygo, tačiau ji žino, kad šiuo spygliuočiu, kaip saugiu žvalgybos postu, naudojosi vietiniai partizanai. Apie Garnelių kadagį pasakojo ir O. Šyvienė: „Kai nuveidavau pas dantistį, tai ana vis klausdava, ar tebėra Garnaliuos kadugys. Ale aš, vėpla, nepaklausiau, kų žina ape jį! Nepaklausiau tas dantistes, nes ana jauna ir vis manįs klausdava. Kai mūsiškiai slapstės, atsisėsdava ėgliuj šitan ir stebėdava, kas kur dedas. Kur kas važiuoja, ar skrebai plentu važiuodava. Nors nebuva čia plenta – kelalis buva. Sulipa, palieka šautuvus ir kaba ti – saugi vieta. Iš mažuotės šitų medį pažinojam – mum raikdava Verbon šita ėgliaus pasiskint, ait bažnyčian. Gyvena tinai tokia babutė su gryčelu. Nelabai ana duodava: „Neaplaužykit, nerušiokit!“ Tas babutes nebėr, saniai numirus. Bet ne ana sadina – nėr žinias, ar anas pats išdyga.“
Beje, visai netoli O. Radžiūnienės namų, miškelyje, skiriančiame jos sodybą nuo pagrindinio kelio, auga didelė šakota pušis, į kurią senolė lipdavo dar vaikas būdama ant šakų pasėdėti. Jis taip pat jau turėtų būti perkopęs šimtmečio kartelę. O kiek tolėliau, pavažiavus plentu link Utenos, dešinėje pusėje, atokiau nuo kelio, pamiškėje į dangų stiebiasi didžiulis ąžuolas, tikrai matęs jau ne vieną amžių.
O. Radžiūnienė pasakojo, kad „gali sodu“ buvo ežeriukas. Jos vaikystėje jis jau buvo užaugęs, tačiau ant ežero užsitraukusioje paklotėje kaimiečiai išpjaudavo eketes ir merkdavo linus. Į vieną jų pašnekovė, gal penkerių metų štuka, vydama paukščiuką ir įpuolė. Laimei, kad suspėjo įsitverti aukštos žolės – į riksmą tuoj atskubėjo naujam namui statyti samanas rovęs žmogus. Kaip ežeriukas vadinosi, moteris sakė nežinanti, bet, kai jis tapo raistu, visi praminė Žabaliu.
Kitapus pagrindinio kelio miške yra ežeriukas Malinis (Malynas). Jo labai statūs krantai, „nėr žinias, kur ja pabaiga“. O. Radžiūnienės brolis ten yra išgelbėjęs nemokėjusį plaukti draugą.
Dukart sunaikintas kryžius
Anot pašnekovės, tėvo pusseserė, prieš išvažiuodama su šeima į Braziliją, pavieškelėj pastatė kryžių. Kai rusai užėjo, jį nuvertė. Giminaičiai iš anapus Atlanto prašė, kad jį atstatytų. Ir atstatė, bet jis ir vėl buvo nuverstas. Šį kryžių minėjo ir O. Šyvienė, kuri vaikystėje ganydama karves su kitais vaikais prie jo kalbėdavo poterius.
