Spalvingos ir daugiaprasmės tapybos darbų paroda papuošė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato sienas. Šios parodos „Žemė, kur karo nebus“ autorė dailininkė, žurnalistė Aurelija Kairytė-Smolianskienė prisipažino, kad dabartiniame pasaulyje, kuriame tiek daug nerimo, sumaišties dėl karantino, uždarymų, izoliacijų, pabėgėlių antplūdžio, karo, visuomet norisi ieškoti kitokios erdvės – tokios, kurioje niekas nežūsta, nesipyksta, nėra pavojų ar smurto… Būtent tokias erdves ir paguodą galima rasti mene – jame gėrėtis kitokiu pasauliu su svajonėmis, fantazijomis ir įkūnytų aplinkos grožiu.
Šiame interviu parodos autorė papasakojo apie tai, kodėl ji savo meno darbams eksponuoti pasirinko išskirtinę vietą Utenoje, kaip gimsta unikalūs meno darbai ir atsakė, ar kūrybiniu procesu įmanoma nuspėti ateitį.
Kodėl tapybos parodą „Žemė, kur karo nebus“ surengta, rodos, neįprastoje vietoje – Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose?
Policijos komisariato komunikacijos poskyrio vedėja Asta Šuminienė internete pamačiusi mano tapybos darbus pakvietė surengti parodą policijos komisariate. Policijos pareigūnų darbas labai specifinis – jis reikalauja valios, fizinių, ir psichinių jėgų. Karantino laikotarpiai bei įvairūs ribojimai įnešė dar daugiau įtampos ir sumaišties, tad komisariato patalpos labai tinkama vieta šiai parodai. Meno kūriniai bei pati kūryba gali turėti teigiamų terapinių savybių, o paroda ne dailės galerijoje, bet įstaigoje, kurioje narpliojami su menu nesusiję reikalai, priartina meną prie žmonių, kurie galbūt niekada neaplanko specialiai tam skirtų parodų salių. Juolab, kad ir pandemijos laikotarpis praretino šias galimybes. Dar taip neseniai buvo metas, kai galerijos neveikė.
Kodėl parodos pavadinimas yra išskirtinis ir kas ta žemė, į kurią karas neateis?
Kai su A. Šuminiene svarstėme parodos temą ir pavadinimą, kalbėjomės apie įtampą, pareigūnų darbą, apribojimus dėl koronaviruso bei neaiškią geopolitinę situaciją. Taip pat ir žiniasklaidą, kurioje tuo metu pasirodydavo neramios žinutės apie galbūt būsimą karą. Sugalvojau renginio pavadinimą, buvo sukurtas plakatas ir vos daugiau nei po savaitės Rusija pradėjo karinę invaziją į Ukrainą. Ko gero, nedaug dalykų, kurie gali ištikti žmones ir šalį, baisesni nei tai, kas dabar vyksta kaimyninėje valstybėje. Bet užvardijime „Žemė, kur karo nebus“ turėjau omenyje ne kažkurią konkrečią vietovę, bet kiekvieno žmogaus fantazijos buveinę, kurioje tikrai karo nebus, net jei realybė kita. Toje žemėje reikalai tvarkomi taip, kaip jos šeimininkas nori, baldai perstumdomi tik pagal jo pageidavimus, tačiau, turiu pripažinti, kad sutapimas dėl tikrovėje prasidėjusio karo ir parodos pavadinimo truputį nustebino.
Kaip parodai atrinkote darbus?
Darbai buvo parinkti ir suderinti pagal dydį bei spalvas. Šiuo atveju reikėjo didelių eksponatų. Buvo svarbu, kad salėje vyksta internetiniai pokalbiai, tad didelės bei ryškios drobės žvelgia per tuose susitikimuose dalyvaujančių darbuotojų kompiuterių ekranus. Taip net kitų miestų žmonės iš toli gali apžiūrėti mano darbus. Net jei smulkiausių detalių juose neįžiūrės, ryškios spalvos ir siužetai puikiai matosi ekrane.
Ką norite papasakoti savo tapybos kūrinius, ką jie reiškia?
Kaip sakoma, gal geriau kūriniai tegul kalba patys. Dailininkas ne visada privalo paaiškinti savo darbus – manau, kad taip ir turėtų būti. Žmonės yra skirtingi, tad tam, kuris piešė ar tapė, darbai gali simbolizuoti visai kitus dalykus negu tam, kuris žiūri. Norint atrasti individualią reikšmę siūlyčiau apsilankyti parodoje ir ilgiau patyrinėti eksponatus. Iki galo nežinau, iš kokio „kosmoso“ ateina tie vaizdiniai. Gali būti, kad kūrybiniu procesu įmanoma nuspėti ateitį – prieš šešerius metus pavaizdavau moterį su raštuota apsaugine kauke ant veido. Nemoku tapyti taip, kai darbas gimsta per dešimt minučių, bet apie jo reikšmę ir prasmę aiškinama ilgiau nei vyko kūrybos procesas. Arba žiūrovas juose randa kažką sau artimo, arba neranda.
Kiek laiko užtrunkate, kol nutapote vieną savo darbą?
Tai priklauso nuo įvairių veiksnių: nuo kūrinio dydžio, naudojamų priemonių. Aliejinės tapybos darbus – šie ir eksponuojami policijos komisariate – man užtrunka sukurti gana ilgai. Aliejiniai dažai lėtai džiūva, tad užtrunku nuo poros savaičių iki mėnesio ar ilgiau. Žinoma, tai priklauso ir nuo proceso intensyvumo. Galima viską pagreitinti ir tapyti akriliniais dažais. Visgi jų aš beveik nenaudoju. Išlieti akvarelę trunka greičiau, tačiau tai labai specifinė priemonė, jos klaidos pataisomos sunkiau negu tapant aliejiniais ar akriliniais dažais. Tokį darbą labai lengva „nukankinti“. Kiekviena priemonė turi savo specifiką.
Autoriaus nuotr.
