Naujausios uteniškės Mildos Masalienės knygos „Pabaisa ir gražuolė“ kelias į skaitytojo širdį buvo netikėtas net pačiai kūrėjai. Prašiusi kūrinį, knygos autorė jį paprasčiausiai padėjo į stalčių visiškai nesitikėdama kažkada atspausdinti. O priežastis labai paprasta – tam trūko lėšų. Tačiau vieną dieną ji sulaukė skambučio, kuris M. Masalienės gyvenimą staiga apvertė aukštyn kojomis: tą akimirką sužibo viltis, kad knyga išvys dienos šviesą gerų žmonių dėka.

Praėjusią savaitę po savo pirmosios knygos pristatymo kūrėja neslėpė džiaugsmo: jos galvoje jau sukasi kitos mintys, kuriomis M. Masalienė pasidalijo šiame interviu.

Dienos šviesą išvydo tavo pirmoji knyga „Pabaisa ir gražuolė“. Kaip gimė idėja parašyti ir išleisti šią knygą?

Knygos rašymas nėra toks paprastas ir lengvas dalykas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nežinau, ką apie tai mano kiti rašytojai. Tačiau aš matau vaizdinius. Kai mane aplanko vaizdinys, iškart kyla daugybė klausimų, į kuriuos bandau rasti atsakymus. Kai atsiranda atsakymai, tada sėdu ir rašau. Parašau pirmą sakinį ir pajuntu, kad už jo seka kitas sakinys, o toliau – kitas ir dar kitas… Pasirodo, kad už vieno sakinio slypi visa istorija. Taip ir gimė romanas „Pabaisa ir gražuolė“. Kaip gimė mintis išleisti šią knygą? Šį klausimą reikėtų užduoti lektorei Kristinai Dorofėjai ir Sandrai Ragaišytei. Jos galėtų plačiau apie tai papasakoti, kaip vyko šis procesas. Apie tai, kad norima išleisti mano romaną sužinojau daug vėliau. Kai išgirdau, kad mano knygą norima išleisti, neslėpsiu – buvau be galo nustebusi. To nesitikėjau, nes neplanavau jos apskritai spausdinti. Man tai buvo maloni staigmena.

„Pabaisa ir gražuolė“ – knygos pavadinimas skamba šiek tiek mistiškai, galbūt daugeliui primena visiems puikiai vaikystėje girdėtą pasaką apie gražuolę ir pabaisą, jų meilės istoriją. Ar yra kažkokios sąsajos su šia pasaka, ar atvirkščiai, ši knyga skirta suaugusiems skaityti?

Ši pasaka man yra pati mėgstamiausia, tačiau su mano romanu nieko bendro neturi. Aš tik noriu pridurti, jog ši istorija, kaip ir pasaulis, yra sena ir banali. Apie „Gražuolę ir pabaisą“ sukurta daugybė filmų, išleista nemažai romanų. Tačiau šią istoriją noriu papasakoti savaip, nes ji gali tapti pavyzdžiu mums visiems.

Ką gali sužinoti skaitytojas, paėmęs į rankas šią knygą?

Ėmiau rašyti apie grožį, nes gyvename grožio kulto laikotarpiu. Man atrodo, kad teiginys, jog grožis yra svarbiau net už tikrąsias vertybes, yra neteisingas. Ši istorija pasakoja apie amžinąsias vertybes: meilę, įveikiančią visas kliūtis, gerumą, padedantį veikėjams nugalėti savo principus, įsitikinimus, gebėjimą peržengti per save, viltį ir tikėti tuo, kad net ir po storiausio debesies pasirodys saulė.

Kokia šio kūrinio gimimo istorija? Kurį laiką kūrinys negalėjo išvysti dienos šviesos dėl finansinio stygiaus. Kas prie šios iniciatyvos prisijungė?

Kaip jau minėjau, šis kūrinys gimė tada, kai aš pamačiau vaizdinį, kuris mane aplankė. Vaizduotėje išvydau paplūdimiu bėgantį vaikiną. Jis buvo su randu ant veido. Staiga kilo lavina klausimų, į kuriuos pradėjau ieškoti atsakymų: kas tas vaikinas? Kuo jis vardu? Ar jis gimė su randu, ar tas randas atsirado kažkokios nelaimės metu? Ar jis turi šeimą, vaikų? Kuo jis dirba, ką veikią savo gyvenime? Kaip jis jaučiasi turėdamas randą? Nuo ko bėga? Ir kai radau atsakymus į šiuos klausimus, sėdau rašyti. Tokia ir yra šio kūrinio gimimo istorija.

Prie šios iniciatyvos prisijungė labai daug žmonių. Pirmiausia esu dėkinga Kristinai Dorofėjai, Vaidai Steponėnienei, Ramutei Kavoliūnienei, Darui Maračinskui, Sandrai Ragaišytei ir daugeliui kitų, kurie mane labai palaikė.

Emocijų labai daug ir jos įvairios. Mano siela džiūgauja, kad galėjau pristatyti savo naująjį romaną. Tačiau kartu jaučiu ir savotišką vidinį virpulį, ir jaudulį. Atrodo, kad vienu metu ir verkti norisi, ir šokinėti, ir rankomis ploti. Tu emocijų tiek daug, kad sunku jas išvardinti.

Kokių svajonių turi ir jas vėl ruošiesi įgyvendinti? Galbūt galvoje jau bręsta kitas romanas?

Jeigu man pasiseks, tikiuosi, kad dar vienas romanas išvys dienos šviesa. Esu parašiusi pirmąją jo dalį, liko dar dvi dalis parašyti. Kitas romanas turėtų gerokai skirtis nuo šio romano „Pabaisa ir gražuolė“. Turiu sugalvojusi ir pavadinimą – tai „Žirgas ir mergaitė“. Jis bus skirtas vaikams nuo 9 iki 15 metų. Tai nuostabi istorija apie mergaitę ir jos draugą žirgą, jų gražią bendrystę. Daugiau skaitytojams nieko neišduosiu: lai liks mažyte paslaptimi…

Ar knygos svarbios tavo gyvenime ir kuo?

Tikrai taip. Jei muzikantai neįsivaizduoja savo gyvenimo be muzikos, aš savojo – be knygos. Knyga mane gelbėja nuo kasdienės rutinos. Per knygą aš keliauju, susipažįstu su įvairiais žmonėmis, kraštais, kitokiais papročiais. Skaitydama susitapatinu su tuo veikėju, apie kurį autorius pasakoja ir išgyvenu jo jausmus, potyrius, kurių aš nepatiriu realiame gyvenime.

Kada atėjo noras rašyti? Ar tai pasirinkimas, o gal tiesiog tam tikru metu aplankęs suvokimas, kad privalai tai daryti?

Pradėjau rašyti gana anksti, būdama 16–17 metų. Tai buvo sunkus laikotarpis, pilnas ieškojimų, atradimų, paklydimų. Anuomet nežinojau, kas aš esu ir ko noriu iš gyvenimo. Niekada vaikystėje nesvajojau, jog tapsiu rašytoja. Tai nebuvo mano planas. Štai vieną dieną uždaviau sau klausimą: kodėl nepradėjus kurti? Nuo to viskas ir prasidėjo. Esu įsitikinusi, kad reikia užduoti tinkamą klausimą, tada atsiranda ir tinkamas atsakymas. O nuo atsakymo – ir veiksmas.

Vaizdinius, kurie padeda man kurti, pradėjau matyti daug anksčiau – būdama maždaug mokyklinio amžiaus. Apie tai niekas nežinojo, niekam to nepasakojau. Bijojau, jog būsiu atstumta, su manim niekas nedraugaus, laikys mane kitokia. Paskui su vaizdiniais susidraugavau, įtraukiau juos į savo kūrybą. Nepaisant to, kad jie tapo draugais, ilgokai niekam apie juos nepasakojau, nes man buvo tabu. Gerokai vėliau tiesiog supratau, kad kitokia būti nėra blogai.

Ko tikiesi iš skaitytojų: įvertinimo, pastūmėjimo į priekį…?

Tikiuosi žmonių palaikymo, postūmio į priekį. Džiaugiuosi girdėdama šiltus, gražius atsiliepimus apie mano knygą. Ir tie gražūs atsiliepimai mane skatina toliau kurti ir eiti į priekį. Esu įsitikinusi, kad bet koks menas turi būti girdimas, matomas ir jaučiamas. Džiugu, kad atsiranda žmonių, kurie mane palaiko nelengvame kūrybos kelyje ir skatina eiti pirmyn.

Autorės nuotr.