Atrodo, jog šviesiaplaukės Utenos kamerinio tea­tro aktorės įkūnijami personažai savyje talpina šiek tiek džiaugsmo, truputį širdgėlos ir ne vieną nepa­pasakotą istoriją. O gal iš už užuolaidos žiūrovams tyliai šypsosi visai kitas žmogus ir tikrosios Justi­nos Mandrijauskaitės, kuri scenoje deklamuoja po­eto Pauliaus Širvio eiles, nebelieka? „Gyventi reikia taip, tarsi būtų lengva“, – sako aktorė.

Vaikystė ir tragiška netektis

„Esu vienturtė. Mano vaikystė buvo pilna tėvų meilės, bent jau dabar ją taip atsimenu. Tik bū­dama 10-ies metų netekau tėčio, jį sumušė gatvėje ir jis mirė“, – „Utenos dienai“ paatviravo ute­niškė. – Tėtis buvo tyros širdies, ramaus būdo ir jaukios chariz­mos žmogus. Mes su juo daug piešdavom, jis grodavo gita­ra – drauge dainuodavom. Jei ne gitara rankoje, tai muzika iš plokštelių namuose skambėda­vo nuolat. Tėčio broliai, seneliai taip pat grojo, dainavo. Augau tarp žmonių, kuriems menas ir muzika buvo artimi. Mama kas­dien dainuodavo skalbdama, gamindama, valydama dulkes. Kol neišdainuodavo visų lop­šinių, net neužmigdavau.“ Vai­ko, kuris anksti pradėjo brėžti savo likimo liniją, dienos vie­naip ar kitaip buvo susijusios su scena bei vaidyba. Pasak pašne­kovės, vienas mylimiausių žai­dimų vadinosi „atspėk dainą“. Būsima aktorė lyg diktorė ves­davo savo „Panoramos“ laidą bei bandydavo atkartoti tai, ką matė filmuose. „Susistatydavau flomasterius ir, įsivaizduoda­ma, jog tai gyvi žmonės, kurda­vau šou pasirodymus“, – prisi­minė ji.

Daugiau apie tai skaitykite šeštadienio laikraštyje „Utenos diena“.

Gali būti aktualios naktinės užuolaidos