Užsukę į Vaikutėnuose gyvenančio ir kuriančio medžio drožėjo ir interjero meistro Algirdo Kamliausko namus, kuriuos kartu su žmona Angele puoselėja daugelį metų, nustebsite patekę į tikrą medžio karalystę. Čia viskas nuo lubų iki grindų sukurta darbštaus menininko rankomis. Jokių iš parduotuvės piktų daiktų čia nerasite. Net didžiulius langus vaikutėniškis pats pasidarė, mat senieji, taip pat jo paties daryti, metams bėgant nebe tokie patvarūs liko. Idėjos jo galvoje gimsta nuolat, tad jų nereikia ieškotis nei knygose, nei interneto platybėse.

Po namu – ir senovinių reliktų, ir grožio oazė

Šiuo metu Vaikutėnų laisvalaikio centre eksponuojami menininko medžio darbai – parodoje pristatomos unikalios medinės vazos, žvakidės, žibintai, indai ar kiti interjero puošybos darbai. Tai nėra pirmoji autoriaus paroda. A. Kamliauskas savo kūrybos darbus kartu su kitais menininkais yra pristatęs anksčiau Utenos kraštotyros muziejuje vykusioje parodoje.

Pašnekovui vistik mieliau kalbėtis ne apie parodą, o apie tai, kas sukurta jo namuose, po kuriuos kūrėjas gali vedžioti ir nesustodamas pasakoti, kaip atsirado vienas ar kitas daiktas, interjero detalė, baldai. A. Kamliauskas pasiūlė laiptais žemyn nusileisti į rūsį: čia atsiveria pasaulis, kuriame galima rasti visko – nuo dviejų muziejų iki pirties, kurią šeimininkas neseniai užbaigė.

Kol jo rankomis pastatytame židinyje liepsnojo malkos, teikdamos šilumą, vaikutėniškis papasakojo apie muziejėlį, kuriame – daugybė įvairiausių eksponatų. Ir senovinių, atgabentų ir savo tėvelių bei uošvių namų, ir tarybinių atributų ar iš Anglijos sendaikčių įsigytų vienetinių rakandų. „Buvo metas, kai važinėjau į Angliją, iš ten kaip šarka rinkau bei atsivežiau įvairiausių blizgučių. Šie daiktai anuomet neturėjo didelės paklausos, kainos buvo geros, tad ir prisipirkau. Mano muziejuje (kitoje rūsio patalpoje yra ir kitas muziejus) viskas telpa – daiktai nesipeša“, – juokėsi pašnekovas, kuriam labai svarbus praeities, tėvų, protėvių gyvenimas, o išsaugoti nors dalelę istorijos, anot A. Kamliausko, turėtų kiekvienas. „Jei pamiršime praeitį – nebus ir ateities“, – samprotavo menininkas.

Jis apgailestavo, kad praeityje nesugebėjo išsaugoti autentiškų girnų miltams malti. Man girnos netilpo į „Moskvičių“, todėl iš tėvų namų atsigabeno tik dalį girnų, o kitą dalį pagamino pats. Tai jo tėvelio Jono, gyvenusio Ukmergės rajone, girnos, tad sūnui jos be galo svarbios ir reikšmingos. Tiek anksčiau, tiek dabar jos tarnauja malti miltams, iš kurių kepama duona.

Prieš kelis dešimtmečius namą Vaikutėnuose kartu su broliu pasistatęs A. Kamliauskas dar tuščiame rūsyje buvo įsirengęs savo medžio dirbtuvėles. Vėliau dirbtuves įsirengė ūkiniame pastate, o rūsį nusprendė atlaisvinti ir čia sukurti tokią erdvę, kurioje būtų ir pačiam gera užeiti, ir svečią pasikviesti. „Viskas vyko pamažu. Jeigu kas nors paklaustų, per kiek laiko sukūriau tai, ką dabar matote, atsakyčiau: „kuriu visą savo gyvenimą“, – sakė jis.

Meilė ir Jūratės skulptūrėlė

Pasakodamas apie savo vaikystę, jaunystės metus, pašnekovas mintimis nuklydo į tuos laikus, kuomet dar su tėveliais gyveno Ukmergės rajone. Nuo mažų dienų jis su tėveliu eidavo į mišką, pjaudavo medžius, o medieną parsiveždavo namo.

Būdamas 70 metų metų jo tėtis Jonas pradėjo statytis namus. „Aš mūrijau, o tėtis nešiojo skiedinį“, – prisiminė pašnekovas. A. Kamliausko tėvelis mirė sulaukęs 90 metų.

Palikęs tėvų namus, pabaigęs mokslus ir išvykęs gyventi bei dirbti į Kupiškį pašnekovas nepraeidavo pro šalį nesustojęs ir akių nepakėlęs į neįprastos formos medžių šakas. Gamtos dovanas parsinešdavo namo ir iškart gimdavo koks nors namų interjero akcentas – įdomios formos vazelė ar indas.

Humoro nestokojantis medžio drožėjas prisiminė jo ir būsimos žmonos draugystės pradžią. Merginai labai patiko parduotuvėje kartą pamatyta išdrožtos Jūratės skulptūrėlė, kurią ji norėjo nusipirkti. Tačiau A. Kamliauskas ją sustabdė pasiūlydamas pats skulptūrėlę išdrožti. Merginos ilgai įkalbinėti neteko ir ji sutiko. „Išėjo ne taip ir blogai. Kai nebuvo mačiusi kažko gražesnio, tai ir mano rankų darbo skulptūrėlė jai patiko“, – šypsojosi Vaikutėnų kaimo gyventojas.

Namo statybos ir įrengimo darbus jis vadino parduotomis vasaromis, nes viską nusprendė pasidaryti pats: ir lubas, ir sienas, ir grindis, net baldus ar buities detales. „O keisti norisi nuolat. Ne todėl, kad pabosta, o todėl, kad nuolat gimsta naujos idėjos. Perdarysiu virtuvę ir laiptinę – visus darbus jau esu susiplanavęs“, – apie naujai užgimusias idėjas prasitarė menininkas, kurio žmonai tenka kone kasdien tvarkytis namus: kasdien jis kažką drožia, dirba, o ji kantriai valo ir siurbia dulkes. Neseniai įrenginėjo pirtį, iš kur teko viską išnešti, o po darbų – vėl tvarkyti. „Iš pradžių žmona turėjo daug darbo ir reikalų viską sutvarkyti. Tačiau dabar jau patenkinta“, – sakė šeimininkas.

Teisėju netapęs pasirinko kitą kelią

Pašnekovo teigimu, per savo gyvenimą jis nemažai sugraužė medžio, norėtų šiek tiek mažinti darbo tempus, tačiau nemano, kad bus lengva. Darbo kūryba nevadinantis vaikutėniškis įsitikinęs, kad jis esą moka medį apdoroti ir paskui šiek tiek pagražinti.

Jo galvoje nuolat sukasi mintys: nors vienas darbas dar neužbaigtas, jau mąsto apie kitą. „Kai aš miegu dirba abu smegenų pusrutuliai: ryte atsikeliu ir jau žinau, ką ir kaip daryti“, – šypsojosi medžio drožėjas. – Jei mano tėvelis darydavo itin patvarius baldus, aš irgi juos gaminu ir dar šiek tiek pagražinu“.

Nuo mažų dienų svajojęs tapti teisėju, iki 12 metų skaitęs vaikams pasakas, kuriose triumfuodavo teisybė, A. Kamliauskas šios savo svajonės teko atsisakyti todėl, kad niekad taip ir nepabuvojo nei spaliuku, nei pionieriumi, nei komjaunuoliu. O anais tarybiniais laikais, pasak jo, tokių kaip jis niekam nereikėjo. Pabaigęs tuometę Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijęs agronomo išsilavinimą, A. Kamliauskas agronomu dirbo neilgai, nes kolūkio pirmininkas paprašė suraityti parašą dokumente, kuriame nurodytas melagingas runkelių kiekis. Numojęs ranka į to meto apgavystes, jis pasirinko kitą kelią – medžio drožėjo. Šiuo keliu menininkas sėkmingai žygiuoja ir iki šiolei. Ir džiaugiasi, kad visą gyvenimą niekam neteko nei keliaklupsčiauti, nei nuolankiai pritarti.

Vytauto Ridiko nuotr. ir vaizdo medžiaga