Maždaug prieš aštuonerius metus pirmąkart prie medžio prisilietęs ir pagaminęs lauko baldus Utenėlės kaime gyvenantis Giedrius Juodis šiandien nė akimirkai negali atsitraukti nuo šio malonaus užsiėmimo ir sėkmingai kuria namų apyvokos daiktus, puošybos elementus, įdomias interjero detales ar indus. Valstybės tarnautoju dirbantis medžio drožėjas laisvalaikį leidžia savo namo ūkiniame pastate, kur įsirengęs nedidukes dirbtuvėles. Čia gimsta unikalūs dirbiniai iš ąžuolo. Iki gegužės pabaigos Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje veikė G. Juodžio darbų paroda – tai pirmas ir nedrąsus šio autoriaus išėjimas į dienos šviesą.

Kada pirmąkart pajutote medžio galią?

Kai iš Utenos gyventi persikėlėme į nuosavą namą Utenėlės kaime, atsirado natūralus poreikis pasigaminti lauko baldus. Iškart pajutau džiaugsmą dirbti su medžiu, susidraugavau su juo. Buvo labai įdomu ir patiko tokia veikla. Šiai mano idėjai įgyvendinti buvo pasirinkta mediena, kurios liko pasibaigus statyboms. O vėliau pradėjus domėtis įvairiais dirbiniais iš medžio, jų gamyba, rinkausi kietą medį – uosį ir klevą. Tačiau šiandien liko tik ąžuolas – pats tvirčiausias, gražiausias, su labai gera energija.

Ar sunku prakalbinti ąžuolą?

Tam reikia labai didelio noro, užsispyrimo ir darbo, tačiau viskas įmanoma. Kaip man pavyksta tai, aš nežinau, nes ne man spręsti, bet paimti ąžuolą į rankas išties labai gera.

Šiandien iš šio medžio darau visus dirbinius. Nors sakoma, kad jeigu darai viską, tai nieko nepadarai (juokėsi).

Neseniai nudrožiau kryžių – jį pastačiau savo kieme. Tai vienas rimčiausių mano darbų. Gaila, kad mūsų krašte statyti kryžius namų kiemuose nėra populiaru. O man labai gražu. Jį pastačiau visai neseniai, nes užtruko medžio paruošimas, gamyba. Šis procesas gali trukti ir kelis metus. Man patinka minimalistinis stilius, todėl jame nerasime jokių drožybos ir puošybos elementų.

Ar sudėtinga įsigyti žaliavos – ąžuolo – Jūsų būsimiems dirbiniams?

Jau senokai esu nusipirkęs sklypą, kuriame auga labai daug ąžuolų. Iš pradžių nugenėjau šakas, o paskui radau ir kelis nudžiuvusius. Nors senoliai sakydavo, kad ąžuolo pjauti nevalia, aš išdrįsau nupjauti jau džiūti pradėjusį medį, nes buvo gaila matyti, kaip jis dūla. Juk nupjovus sausą ąžuolą galima prikelti jį naujam gyvenimui. Iš jo pasigaminau daug vertingų ir gražių dirbinių namams papuošti.

Įsigyti medienos sudėtinga, nes ąžuolas viena brangiausių žaliavų. Juk gaminiai, pagaminti iš jo, turi išties puikią išliekamąją vertę – jie gražūs, funkcionalūs, patogūs, ilgaamžiai. Turiu senelio ratus, kaip relikviją, o žmona savo močiutės staltiesę, kurią labai saugo. Aš manau, kad ateityje iš ąžuolo pagaminti dirbiniai galės būti perduoti iš kartos į kartą.

Nors sakoma, kad batsiuvys dažniausiai būna be batų, apie Jus to pasakyti negalima: tiek kieme, tiek namuose puikuojasi Jūsų rankomis pagaminti darbai.

Viskas prasidėjo nuo smulkių darbų, o dabar mano kieme jau galima rasti ne tik kryžių, bet ir stalų, suolų… Taip pat esu pagaminęs ir medinių sagų – šiuos dirbinius užsakė mano žmona.

Ką Jums reiškia ši veikla?

Tai puikus laiko praleidimas būdas. Kadangi dirbu darbą, susijusį su dokumentais, visuomet norisi pabėgti nuo to ir pasinerti į kūrybą bei atitrūkti nuo minčių.

Didžiausia Jūsų kūrybos vertintoja – žmona Renata. Ar patarimų, ar kritikos, ar pagyrimų dažniausiai išgirstate iš jos?

Išgirstu visko. Tai pirmas filtras, pro kurį praeina kiekvienas mano naujas gaminys. Tačiau kartais praeina, o kartais ir ne. Ir sugrįžta patobulinimui, perdarymui iš naujo. Ji turi puikų supratimą apie grožį, dizainą – džiugu, kad ji visa tai išmano. Iš žmonos sulaukiu ir užsakymų: nuo sagų iki medinių rankenų rankinėms. Mes esame vieningos nuomonės – mums abiem patinka tvarumas, natūralumas. Juk dabar daugelis sugrįžta prie natūralumo, o plastmasės amžius ateityje neišvengiamai turės užleisti vietą natūraliam produktui.

Ar esate kūręs išskirtinį dirbinį?

Kiekvienas mano dirbinys man yra išskirtinis, nes antro to paties kūrinio atkartoti neįmanoma. Turiu idėją išdrožti rūpintojėlį ir jį pastatyti savo kieme, kad nuo visokių pandemijų apsaugotų. Reikia tikėti tuo, ką darai.

Ar Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje atidaryta ąžuolinių dirbinių paroda „Ąžuolas namuose“ buvo pirmasis Jūsų išėjimas į viešumą?

Galima sakyti, kad taip. Neseniai kelis savo darbus eksponavau kartu su mūsų krašto kūrėjais Utenos kraštotyros muziejuje. O štai bibliotekoje pristatoma personalinė mano darbų paroda. Prisipažinsiu – aš drožiu dirbinius iš medžio, o visais vadybiniais reikalais užsiima mano žmona. Biblioteka – labai patogi vieta eksponuoti mano darbus, kuriais susidomėjo tikrai daug žmonių, todėl labai džiugu. Nors paroda turėjo būti uždaryta jau gegužės pabaigoje, turiu galimybę pratęsti šį laiką ir iki šiolei nespėjusių uteniškių pažiūrėti mano darbų kviečiu užeiti į biblioteką. Kadangi parodą pavadinau „Ąžuolas namuose“, čia galima pamatyti daug praktiškų interjero detalių, puošybos elementų – to, kas naudojama mūsų buityje ir ją puošiančių ąžuolinių darbų.

Galbūt ši paroda bus puikia proga išplaukti ir į platesnius vandenis, pasiekti Kaziuko muges. Paskutiniai metai buvo išties sudėtingi, visi sėdėjome namuose uždaryti nuo suvaržymų. Šis laikotarpis man buvo patogus pasiruošti, apgalvoti ir įgyvendinti savo idėjas.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video