Net apie savo ligą jis kalba pašaipiai – ir po daugelio metų darsyk primindamas, kad niekada nebrėžė linijos tarp juoda ir balta. Geografijos mokytojas Jonas Jarmalavičius (67 m.) į viską žvelgia kandžiai ironiškai. Sveikos saviironijos jis mokė ir mus, tada dar jaunus maksimalistus, kuriems net vandenynai atrodė iki kelių.

„Kai susirgau, dar kartą įsitikinau, koks pavojingas mokytojo darbas, nes širdies operaciją man darė buvęs mokinys Edvinas Gaižauskas. Išskrodė kaip paršelį, atverdamas krūtinės ląstą, ir persodino iš kojos paimtą kraujagyslę. O juk galėjo prisiminti mano mokytojo lazdelę ir sudrebėti rankos. Širdutė būtų – pokšt! Ir niekam nepasiskųsi, – berdamas žodžius lyg žirnius mokytojas šyptelėjo į ūsą. – Net negalėjau patikėti, kad tiek buvusių mano mokinių tapo gydytojais. Kai tik sužinojo, kad turiu bėdų, pradėjo manimi rūpintis. Ir net džiaugėsi, kad nenumiriau.“

Širdies bėdos lėmė, kad 2018-aisiais J. Jarmalavičius po 27-erių metų mokykloje turėjo išeiti į pensiją. Jis tvirtina, kad, kaip žinomas Ukrainos pedagogas Vasilijus Suchomlinkskis, kuris parašė knygą „Širdį atiduodu vaikams“, saviškę jiems irgi atidavė. „Į pensiją gal dar būčiau nėjęs, bet tiek užspaudė tą mano plaktuką, kad nedaug trūko ir kojas būčiau atmetęs. Reikėjo kažką daryti“, – pasakojo J. Jarmalavičius. Jis ir pats liko tų vaikų širdyse kaip žmogus, kuris mokė ne tik geografijos, bet ir tikro, nors ne visada šviesaus, gyvenimo. Tad net prabėgus ne vieneriems metams buvę mokiniai skubėjo padėti. „Stovėjau Santaros klinikų koridoriuje jau paguldytas į ligoninę, o Edvinas mane pamatė: „Mokytojau, jūs čia iš kur?!“ Man kaip visada – fantazija liejasi laisvai: ėjau pro šalį, pamaniau užsuksiu, bet pasigavo, paguldė. O Edvinas: „Nieko, tuoj sutvarkysime jūsų širdutę. Baisi čia bėda – kasdien taip darome, – J. Jarmalavičius, kaip įpratęs, kurpė istorijas. – Dabar jau jaučiuosi gerai, nes man tai kas – stabteliu, giliau pakvėpuoju, o gydytojams kur kas daugiau kliuvo.“ Net prabėgus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus prisimenu daugelį savo mokytojų Utenos Aukštakalnio vidurinėje mokykloje. Auklėtoją Stepą Eitminavičių, kuris mokė ne tik lietuvių kalbos ir literatūros, bet ir savotiškos gyvenimo filosofijos. Rūtos Paškauskienės ir Arvydo Šilinsko ne rusų kalbos ir astronomijos, o žmogiškumo pamokas. Danieliaus Datkūno fiziką ir valso pradžiamokslį. Matematikės Almos Varatinskienės rimtą veidą ir tokią retą šypseną. Istorikės Nijolės Aleksejevos sarkazmą. Buvau priėdusi velnių, tad mokytojams su manimi buvo sunku. Nuolat juos įveldavau į diskusijas ir dažnai laužiau taisykles. J. Jarmalavičius buvo vienas tų mokytojų, kurie sugebėjo rasti mano šarvų raktą. Dabar, kai kalbamės prabėgus 26 metams po to, kai baigiau mokyklą, man sunku patikėti, kad jo pamokas lankiau vos dvejus ar trejus metus – atrodo, kad visą dešimtmetį. Per tas geografijos pamokas nestigo gyvenimiškų istorijų ir juoko. O juokas – dalykas rimtas, matyt, pasakytų J. Jarmalavičius, skvarbiu žvilgsniu matuodamas klasę. Jo istorijų skrynioje – nesuskaičiuojamas kiekis anekdotų, pritaikytų konkrečioms situacijoms ir konkretiems įvykiams. Gal dėl to, nors aš manau, kad dėl aibės kitų priežasčių, J. Jarmalavičiaus pamokas mėgo net didžiausi mokyklos padaužos. Nors 2018 m. dėl sveikatos bėdų jis baigė mokytojauti, 2019-aisiais dar buvo išrinktas mylimiausiu Utenos mokytoju.

Tapo meilės tremtiniu

Dzūkas nuo Varėnos po motinos mirties vidurinę mokyklą galiausiai baigė

Vilniuje. „Buvau velnio neštas ir pamestas, tad Dievas, matyt, nusprendė: jei jau ne vienam mokytojui kraują sugadinau, tai galiausiai ir pats tapsiu mokytoju“, – juokėsi J. Jarmalavičius. Tačiau mokytoju jis tapo gerokai vėliau. „Mokyklą baigiau tokiais pažymiais, kad po jos galėjau eiti tik į kalėjimą arba į profesinę mokyklą. Nusprendžiau, kad pastaroji – mažesnė blogybė, tad įstojau į tuometę Geležinkelininkų mokyklą. Gavau diplomą, kuriame parašyta „Mašinisto pagalbininkas lokomotyvams, šilumvežiams ir dyzeliniams traukiniams“, – pasakojo J. Jarmalavičius. Profesinę mokyklą baigusius keturis lietuvius, tarp kurių buvo ir būsimasis mokytojas, išsiuntė tobulintis į Rygos garvežių depą, kur J. Jarmalavičius pusantro mėnesio važinėjo garvežiu, o, baigęs darbą, su žibalu turėdavo nublizginti garvežį. Taip, kad net ratai žvilgėtų. Dar pusantro mėnesio lietuviai dirbo kolūkyje, kur buvo nusiųsti padėti nuimti derlių. Nuiminėjo taip sėkmingai, kad netyčia padegė dirbtuves, kuriose buvo apgyvendinti – kažkuris užmetė drabužius ant šildytuvo. Paskui visus keturis lietuvius prisiminė SSRS armija, įteikusi jiems šaukimus tarnauti. Tačiau J. Jarmalavičius neįtiko medicininei komisijai, mat būdamas moksleivis dažnai sirgo plaučių uždegimu.

Dar mokydamasis Geležinkelininkų mokykloje J. Jarmalavičius per šokius susipažino su būsimąja žmona Pranciška, su kuria, grįžęs iš Rygos, nusprendė kurti šeimą ir atsikraustė į Uteną. „Esu meilės tremtinys, kaip dabar madinga sakyti. Maniau, kad tai aš esu žvejys, bet pats pakliuvau ant kabliuko“, – sakė J. Jarmalavičius. Finansininkės išsilavinimą turinti Pranciška visą gyvenimą ir dirbo pagal specialybę, o būsimasis mokytojas dar ilgai ieškojo savo pašaukimo. Dirbo Utenos trikotažo fabrike, paskui – Alytaus eksperimentinių namų statybos kombinato, stačiusio vadinamuosius Alytaus namus, Utenos filiale. Šalia to – neakivaizdžiai studijavo tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute geografiją. Tačiau baigęs mokslus pedagogo darbo iš pradžių negavo – Krasnojarsko krašte gimęs tremtinių sūnus, kurio giminėje buvo ir su režimu kovojusių partizanų, sovietmečiu buvo įtartinas. Kažkuris pažįstamas J. Jarmalavičių paprotino stoti į Komunistų partiją ir darbo jam iškart atsirado – Utenos savivaldos Tarybų rūmų Švietimo skyriuje jis buvo paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi, atsakingu už elektros ir dujų ūkį. O po metų atsirado ir auklėtojo darbas Utenos pagalbinėje mokykloje – internate. Su probleminiais intelekto sutrikimų turinčiais vaikais geografijos mokytojas dirbo gal septynerius metus. Paskui perėjo į Utenos Aukštakalnio vidurinę mokyklą, kur paskutinius kelerius metus mokė ir mane, o 1996 m., kai naujai pastatytame pastate buvo atidaryta Adolfo Šapokos gimnazija (iš pradžių buvo Utenos vidurinė mokykla-gimnazija), pradėjo dirbti ten. „Kai tik tapau mokytoju, greitai pajutau, kad su mano „makaule“ kažkas negerai, nes tas darbas ėmė patikti. Kaip sakoma, atitiko kirvis kotą“, – prisipažino mokytojas.

Naktimis – įkyrios mintys

J. Jarmalavičiui ir pačiam sunku paaiškinti, kodėl mokytojavimas jį taip įtraukė. Matyt todėl, svarstė mokytojas, kad tas darbas – kaip tekanti upė, į kurios tą patį vandenį dukart neįbrisi. „Įbridai, o vanduo jau kitas. Taip ir su vaikais. Ateini į pamoką, atrodo, klasė ta pati, bet vaikai elgiasi kitaip nei vakar. Tad kasdien turi būti pasirengęs naujiems iššūkiams“, – sakė J. Jarmalavičius. Be to, anot jo, mokytojo darbas – vieno aktoriaus teatras. Tik teatre viskas surežisuota, o mokykloje – kasdien po naujieną. „Prisimink, ir tu kasdien vis kitokia buvai. Atrodo, jaučiuosi pakiliai, diena tokia graži, sakau: labas, Egle. O tu dyglius atstatai, nes esi ant viso pasaulio užsiutusi. Mąstau, ką su tavimi dabar daryti? Kaip prieiti? Bandau iš kitos pusės – gal prisileisi? Ežys juk irgi ne visada susirietęs ir dyglius atstatęs būna. Ar pavargsta, ar smalsu darosi ir – žiūrėk – jau dygliai nusileido, jau ir paglostyti gali. Nelabai įsivaizduoju kito tokio darbo, kuriame būtų taip smagu“, – prisipažino J. Jarmalavičius. Jis visada mokėjo prieiti. Klausėsi ir girdėjo. Dyglius laužė plikomis rankomis. Ir nuolat juokavo, net rimčiausioms temoms rasdamas tinkamą anekdotą. Atrodė, kad geografijos mokytojas visada šypsosi, nors, neslėpė J. Jarmalavičius, ir jis naktimis nemiegodavo, vis iš naujo permąstydamas kokį nors barnį su mokiniu. „Kaip tame anekdote. Guli žmogėdra ir mąsto: žmonės kuria gyvenimą, gimdo vaikus, ko nors siekia, o aš, rūpuže, juos pasigaunu, išsikepu ir suvalgau. Vartosi žmogėdra, neužmiega. Žmona tik kumšt, kumšt: „Sakiau tau, kvaily, inteligento nakčiai nevalgyti.“ Aš kartais jausdavausi kaip tas žmogėdra – vartaisi vartaisi, velnias, ką nors ne taip pasakiau, lazdele kaukštelėjau, aš jau suaugęs, o jis – dar kvailelis. Tik tas kvailelis miega ir net galvos nesuka, kad buvo konfliktas su tavimi“, – sakė J. Jarmalavičius. Bet, matyt, daug ką jis darė teisingai, jei net jau nedirbdamas mokykloje buvo išrinktas mėgstamiausiu mokytoju. Tačiau J. Jarmalavičius ir pats negali atsakyti, kodėl vaikai jį taip mėgo. „Tikrai nežinau. Yra mokinių, kuriuos dar pagalbinėje mokykloje mokiau, jie pas mane į svečius atvažiuoja. Dabar jau rečiau, nes savų bėdų turi, bet vis dar užsuka. Ir apie jų vaikus pasikalbame. Į tuos vaikus visada žiūrėjau kaip į lygius, nors visokių buvo – vieni kitokio mąstymo, kitų gal socialinė aplinka ne kokia buvo. Kai dirbau su tais problemų turinčiais vaikais, kolegos darė tyrimą ir išsiaiškino, kad tie vaikai – tėvų, kurie kolūkiuose dirbo prasčiausius darbus. Pavyzdžiui, purkšdavo augalus chemikalais. Ir tie chemikalai pakenkė vaikams. Su tais vaikais nelengva buvo – tekdavo ir griežčiau kalbėtis. Bet reikėjo nepamiršti ir paglostyti“, – pasakojo J. Jarmalavičius. Jis neslepia, kad mokytojaudamas laikėsi botago ir saldainio principo. „Botagas, dabartinių davatkų siaubui, būtinai buvo reikalingas. Pagalbinėje mokykloje-internate buvome kolegos su mokytoja Petkevičiene. Keisdavome vienas kitą. Matytum, kas dėdavosi pas ją. Mažiukai – antrokai, trečiokai – apspitę. Sėdi mokytoja lauke ant suolo ir kaip beždžionėlė motina su gal dešimt beždžioniukų. Jie per ją kočiojasi, laipioja, apsisnarglėję, bučiuoja. Ji tik paima nosinę, veidą apsivalo ir toliau su jais žaidžia. Bet jei ji pasakė: Petrai ar Maryte, man diržiuką paimti, iškart vaikas liaujasi išdaigas krėsti. Ji visą gyvenimą dirbo su tais vaikais ir juos be galo mylėjo, bet nuolat šalia turėjo diržiuką. Gali, kad ir Bibliją skaityti, bet vaikas jos nesuvokia. Jis suvokia tik jėgą. O davatkos tik laksto aplink: „Vaikai, ar jūsų niekas neskriaudžia? Jei kas – ateikite.“ Bet kai vaikas pradeda negerai elgtis: „Auklėtojau, prašau, jūs žiūrėkite. Aš dabar labai skubu.“ Ir nulekia. Kai vaikas tyliai mandagiai, tu su juo šnekiesi, pagalbą siūlai. O jei tik elgiasi blogai – žiūrėkite jūs. Mums, mokytojams, reikėjo rasti tą aukso vidurį. Bet, mano nuomone, drausmė turi būti“, – žodžių į vatą nevyniojo J. Jarmalavičius. Jis mėgo savo darbą. Gėrėjosi puikiais kolegomis. O mokydamas geografijos jautė malonumą. „Kad ir ką darydavau, atrodo, viskas einasi: tie vaikai klauso, jiems įdomu. Atsiranda vienas kitas, su kuriuo kyla konfliktas, kampais tik brūkštelime, bet ir aš išvadas darau, ir tas neklaužada. Nieko asmeniška. Man labiausiai užkliūdavo tie aukščiau stovintys pusglušiai. Kaip dainavo Vladimiras Visockis: „Žirafa didelė, jai geriau matyti.“ Pats gyvenime nieko nedaręs, aiškina, kaip tu turi daryti. Apsimeti „šlanga“, galva palinksi ir toliau darai, kaip tau reikia. Juk sakiau, kad mokytojo darbas – vieno aktoriaus teatras. O aktorius juk yra apsimetėlis“, – J. Jarmalavičius vėl rėžia tiesiai šviesiai.

Aplankė vaikystės svajonių laivus

Rinkdamasis pedagogikos studijas būsimasis mokytojas svarstė, kad gal bus treneris. Imtynininkas žavėjosi šia sporto šaka, tad norėjo savo žinias perduoti ir vaikams, tik tam reikėjo pedagogo išsilavinimo. „Popierius buvo reikalingas, kad galėčiau treniruoti“, – neslėpė J. Jarmalavičius. Dieninių studijų studentai tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute studijuodavo geografiją ir kūno kultūrą, neakivaizdininkai, kaip J. Jarmalavičius, – tik geografiją. „Man geografija patiko. Taip įdomu buvo viskas, kad ėjosi kaip per sviestą. Juk geografija – itin platus mokslas: klimatas, gamtinė aplinka, gyventojai, religijos, kalbos, socialinis ūkis, ekonomika. Tik taškykis. Vieno gyvenimo neužtenka, kad viską išstudijuotum“, – įsitikinęs J. Jarmalavičius, galiausiai vis dėlto pasirinkęs mokytojavimą, o ne treniravimą. SSRS jis pats negalėjo keliauti į užsienį, mat tremtinių sūnaus niekas ten neišleido. Po buvusias Sąjungos šalis jis dar pakeliavo, bet negavo leidimo išvykti net į Lenkiją ar Bulgariją. Atkūrus nepriklausomybę, kai Lietuva jau įstojo į Europos Sąjungą ir įsiliejo į Šengeno erdvę, į pirmąją savo kelionę ne buvusios SSRS teritorijoje J. Jarmalavičius leidosi vilkiku. Gerai pažinojo šio vairuotoją, tad sutiko palaikyti draugiją. „Važiavome per Lenkiją, Vokietijoje apžiūrėjau paminklą Brėmeno muzikantams, kirtome Austriją, paskui važiavome per šiaurės Italiją. Net Veronoje buvau“, – šypsojosi mokytojas. Jaunystėje jis labai norėjo apkeliauti pasaulį, tačiau negalėjo. Dabar tam turi laiko, galimybių ir net, kaip juokiasi, pinigų, bet nebenori. Jo nebevilioja net Paryžius, kurį taip troško pamatyti prisiskaitęs Alexandre’o Dumas romanų apie muškietininkus. Nes tas Paryžius mokytojui atrodo kitoks nei jaunystės knygose. Prieš keliolika metų J. Jarmalavičius dažnai važinėjo pas vaikus Norvegijoje. Tada aplankė muziejų Osle. Jame savo akimis pamatė laivus, kurie jį žavėjo nuo vaikystės – plaustą „Kon-Tikis“ ir papirusinę valtį „Ra“.

Norvegas keliautojas Thoras Heyerdahlas su penkiais bendražygiais 1947 m. balzos medžio plaustu „Kon-Tikis“ nuo Peru iki Tuamotu perplaukė Ramųjį vandenyną. „Ra“ valtimis keliautojas 1969-1970 m. surengė ekspedicijas Atlanto vandenynu nuo Maroko iki Karibų ir nuo Maroko iki Barbadoso. „Kai pamačiau jau senas būdamas, išsižiojau: va, čia tai chebrytė. Tokion kelionėn ir aš labai norėjau. Jaunystėje tikrai būčiau į ją leidęsis“, – teigė J. Jarmalavičius. Mokytojui itin didelį įspūdį paliko Slovakijos ir Čekijos pilys, kurios atrodo lygiai taip pat kaip prieš kelis šimtus metų. Užkariauti naujų horizontų, aplankyti kitų žemynų J. Jarmalavičius jau nesvajoja. Tačiau vartus į visą pasaulį jis atvėrė mums, savo mokiniams. Išmokė žvelgti giliau, matyti ne tik akimis ir nuolat klausti. „Rabinovičiaus klausia: „Kas įvykdė Spalio revoliuciją?“ Darbininkai ir valstiečiai. „Kodėl taip manai?“ Jei būtų vykdę protingi žmonės, būtų uždavę sau du klausimus: kas bus po to? ir kas man iš to? – dar vieną giliamintį anekdotą prisiminė J. Jarmalavičius. – Mokytojo darbo prasmė ir tikslas, kad visi jo mokiniai šiuos klausimus nuolat keltų sau ir kitiems.“

Ačiū, Mokytojau.

Šaltinis: lrytas.lt