Tęsiame garnelišlės Onos Šyvienės pasakojimą. Šį­kart moteris paporino apie savo vyro partizano var­gus, vos išsaugotą gyvybę, jo ryšius su bendražy­giais, kaip Šyviai gelbėjo sodybos kryžių ir iki šiol saugo šimtametę liepą.

Gyvybę išsaugojo svetimi

O. Šyvienė pasakojo, kad jos vyras, Napoleonas Šyvis, gimęs už ją beveik 10 metų anksčiau – 1922 m. – užėjus rusams nėjo į okupantų ka­riuomenę, bet slapstėsi. Kar­tą su Broniumi Petravičiumi ir su Utenos pakrašty gyvenusiu Liutkevičiumi ėjo į partizanų susitikimą Žagaros miške, ta­čiau pateko į pasalą. Abu ben­dražygiai žuvo, o N. Šyviui peršovė šlaunį. „Susdoroji pa­dvadų“, liepė vietinei Pata­lauskienei arkliu banditą vežti į Uteną. Kai važiavo per Rašės miškelį, skrebai siūlė sužeistą­jį pribaigti, tačiau rusų karei­viai nesutiko. Skrebai partiza­ną būtų numetę, kaip įprasta, aikštėje, bet čia ir vėl įsiki­šo rusai – liepė N. Šyvį vež­ti į ligoninę. „Du mėnesius išlaikė ligoninėje, – sakė gar­neliškė. – Palatoje gulėjo aš­tuoniese. Du skrebai saugojo. Sargyba. Išbėgs gi! Kai biškį geriau pasidarė, tai, sako, dai­nuodavom visokias dainas, ne­žiūrėdavom, ar duos mums, ar neduos…“

O. Šyvienė pasakojo, kad Utenoje buvo toks ruskis Ar­tipovas, „baisus viršinykas unt visų“, jo duktė draugavo su se­sele, kuri gyveno pas sužeisto­jo brolį ant buto. Vietoj trūks­tamų tvarsčių ši nešė marškas, paklodes… Duktė sugebėjo tėvą išprašyti, kad N. Šyvį pa­leistų iš ligoninės. Gavo jis ne pasą, bet spravkę. Išėjęs iš li­goninės dar du mėnesius „ėjo unt kastilių, o šliubinėjo visą gyvenimą“, nes koja sutrum­pėjo per pusprindį… Vis dėl­to iš tos spravkės maža naudos buvo – vos tik kareiviai už­eidavo pas Šyvius, tuoj varg­šą šlubį varydavo į Uteną. Ar­tipovas laikinai pasirašydavo. „Tik tiek laimingas, kad žemę dirbo, nematė Rusijos“, – sakė žmona apie vyrą, kurį kariš­kiai trejus metus į miestą va­rinėjo. Anot O. Šyvienės, jis ir pensiją sugebėjo užsidirb­ti. Mirė sulaukęs aštuonias­dešimties. Tiesa, nors ir nu­kentėjo nuo okupantų, tačiau bendradarbiavimo su miško broliais neišsižadėjo. Ateida­vo pas N. Šyvį Briedis, kuriam laisvai į Uteną galėjęs nuvyk­ti garneliškis nupirkdavo „vi­durių batareikai, papiruosų“. N. Šyviu partizanai, susirink­davę šio klojime, pasitikėjo, daug jis jiems padėjo.

Į Garnelius, iki kol O. Šy­vienė ištekėjo, dažnai ateida­vo ir nolėniškiai partizanai. Tačiau šių pašnekovė partiza­nais nevadino, nes svečiai ne tik prašydavo valgyti, bet tur­tingesnių nevengdavo ir api­plėšti (išsipjaudavo iš staklių audeklą ar pan.). „Apiplyšau, bet niekur nėjau, nerabavojau. Sermėga vilkėjau, kirzavais avėjau – bijodavau žmogaus susitikt!“ – vyrą citavo žmo­na. Dieną namuose seniems tėvams darbus padėjo dirb­ti, o naktį slapstėsi krūmuose, raistuose. Peršalo, „jaunam ir duntys visi išlake“.

Kai išgirdo „tartant automa­tus“, dvylikametė Ona ganė karves – nujautė, kad gal rado kokį bunkerį. Nušautuosius B. Petravičių ir Liutkevičių, pa­laidojo Verbūnų kapinėse – ne­toli jų laukuose partizanai ir žuvo. Ar juos pakasė patys skre­bai, ar kažkas iš atvarytų verbū­niškių, pašnekovė negalėjo tiks­liai pasakyti. B. Petravičiaus trys seserys bijojo sovietmečiu ir aplankyti brolio kapą, o kai nepriklausomybės metais su­galvojo perlaidoti jį, tai nežy­mėto kapo rasti negalėjo – „že­melas nuveže ir pakavoja pre sava kapų“…

Apsaugotas kryžius

O. Šyvienė pasakojo, kad ge­ležinį kryžių į šiuos namus ati­tekėjusi jos mama jau rado. Tiesa, anksčiau jis, kaip ir se­noji gryčia, stovėjo arčiau ke­lio. Pašnekovė atsiminė, kai kryžių griovimo laikais išgirdo prie namų burzgiant traktorių – išlėkė visa šeimyna ir neleido „durnam komunistui“ Bisliui, kuris jau ir virves buvo nutie­sęs, nusivežti kryžiaus. Kry­žių griovėjas buvo be rankos, o paskui „Dievas davė, para­lyžavo ir kitą ranką, ir numirė jaunas“. Kai statė naują namą toliau nuo kelio, tai ir kryžių saugiau atitraukė arčiau jų – jau šešiasdešimt metų, kaip jis stovi dabartinėje vietoje. Ant kalnelio Garneliuose stovėjo akmeninis kryžius, bijodami, kad jo nenuverstų, „savi žmo­nės“, Kunigėlienė, nusivežė ant „savų kapų“ į Utenos seną­sias kapines. Vėliau, kai statė kitą paminklą, kryžių perkė­lė prie savo namų į Sirutėnus (Sudeikių sen.). Deja, niekas nesuspėjo išgelbėti kryžiaus, kuris stovėjo pavieškelėj į Sudeikius…

O. Šyvienė labai rūpinasi, kad kryžius išliktų ir po jos – prašo vaikų, kad apgenėtų didelį kaš­toną, nes bijo, kad šis neužvirs­tų ant švento daikto. „Jį pasta­tė mano tėvų seneliai. Norėjom ir apšventinti, sakau, gal išėjo iš laiko, atėjo šimtas metų… Pa­klausiau kunigo, o šis: „Šventi­nimas neišeina iš laiko, jei nu­grius, tada reikės“. Taip ir liko, o galvojom suveisma visa fa­milija, apšvysma…“ šypsojosi senbuvė garneliškė.

Pelėdos tekis ir neškadnas Katinas

Pašnekovė atsiminė dar visai maža buvusi, kai mama juos, net ir dar nevaikščiojančius mažus vaikus, ant rankų neš­davosi į Kryžiaus dienas. Trijų metų jau vesdavosi į bažnyčią. „Ant vokiečių kapų“ apsiauda­vo kojas, nes nedaug turėdavo apavo, tausojo. Kur buvo vo­kiečių kapai, ten buvo ir mies­to pradžia. Beje, ten, kur dabar Utenos Aukštakalnio mikrora­jonas, plytėjo laukai, kuriuose stovėjo tokio Pelėdos gryčela. Turėjo jisai kiaulį, kuris atbėg­davo ir į Garnelius – visi juok­davosi ir žinojo, kad čia Pelė­dos tekis.

Pasak garneliškės, Rašė ir Dauniškio ežeras buvo Kati­no valdos. Turėjo gražų, „kaip bažnyčia“ baltą namą Rašė­je. Buvo jis kaip dvarininkas. Dirbo pas jį svetimi žmonės. O. Šyvienė žino, kad jų pažįs­tamiems jauniems žmonėms, Katinas sakydavo ženytis, duo­davo žemės, miško namui pasi­statyti. „Taksai Kunčiūna dir­ba meistru – anas stalierius buva, – a ja žmona tarnava par Katinų. Tai jiems ir dave žemės pre Dauniškia. Pats – meis­tras, pats ir namu pasistate. A taip neturėja kur gyvint, gyve­na ir par mana vyrų. Tais lai­kais susiženydavą, neturėda­vą, kur gyvint ir eidavą, kur kas priima. Katinas tai jau buva geras. Petravičius, kurio brolis žuva partizanu, pasista­te gryčių Padaunišky, jam irgi dave žemės ir dave medžia. Va tai bent buva ponas! Anas neš­kadija, tarnus aprūpina“, – ir iš savo prisiminimų, ir iš kitų žmonių pasakojimų dėstė Gar­nelių senbuvė.

„Atsisėsiu, ir nenupjausit“

Prie O. Šyvienės namų, ša­lia kelio, auga didžiulė liepa. Anot šeimininkės, ją, platinant kelią, melioratoriai norėjo nu­pjauti, tačiau garneliškė apie tai pranešė savo giminaičiui Gai­lučiui. „Tuoj aš nuvažiuosiu. Kelių gali prasukt, a liepas ne­rušiokit“, – atsakė Utenos meli­oracijos statybos valdybos inži­nierius. Tąkart šimtametį medį išsaugojo. Tačiau jau šiais lai­kais atvažiavę elektrikai kėsi­nosi apgenėti liepą dėl aukštos įtampos linijos. Moteris lei­do nupjauti tik netoliese augu­sios eglės viršūnę. „Liepų apė­ja apėja ir palika. Atsisėsiu pa liepu, ir nenupjausit. Aš jas ma­žutes neatsimenu. Didela liepa. Ir sena. Labai šaknys didelas, a kai susprogsta, neapipjaus­tam, kad vėjas neišverstų. Jeigu trumpas šakas, tai gali išverst, bet kai iki žemei, tai ne taip pri­veikia“, – kalbėjo šeiminin­kė, pripažinusi, kad dauguma sodybos medžių ne jos sodin­ti – juos jau radusi. Dvilieme­nį kaštoną sodino jos dėdė prieš išeidamas į kariuomenę, o jo tarp gyvųjų nebėra jau daugiau nei šimtas metų. Moteris įsiti­kinusi, kad jei vėjas neišvers, tai medis kelis šimtus metų gy­vens: „Pragyvena mani, pragy­vena visų mana šeimynų… Jau liepų tikrai narėč palikt. Labai gražu vasarų, labai žydi, bites ūžia…“