Važiuojančiųjų keliu Kupiškis-Vilnius dėmesį patraukia dvi šalia Senosios geležinkelio stoties esančios skulptūros: viena skulptūra simbolizuoja stovintį, kita sėdintį žmogų… Kodėl jos čia įsikūrė, paklausėme Utenos kraštotyros muziejaus direktorės Lilijos Jovarienės.

Senoji Utenos geležinkelio stotis yra Siaurojo geležinkelio Utenos stoties statinių komplekso sudėtinė dalis ir valstybės saugomas objektas. Rekonstruotoje stotyje įkurtas Utenos kraštotyros muziejaus filialas, atnaujinta infrastruktūra, kuri pritaikyta turizmo, kultūrinėms, edukacinėms ir viešosioms reikmėms, o jau šįmet čia atvers duris ir lankytojus pasitiks Laisvės kovų muziejus.
Pasak direktorės L. Jovarienės iki birželio 14-osios, kuomet visa Lietuva minės Gedulo ir vilties dieną, o gal ir anksčiau, muziejui priklausančią Senąją geležinkelio stotį, kaip istorijos liudininkę, papuoš daugiau nei 20 skulptūrų, taip pat tremčiai, partizanų kovoms skirtos ekspozicijos.
Šiuo metu dvi lauke stovinčios skulptūros, kurios nėra visiškai užbaigtos, anot direktorės, simbolizuoja du keleivius, laukiančius traukinio. „Šis vaizdas tarsi atgaiviną pastatą – vėl regime praeitį, kuomet šioje vietoje atvažiuojančio traukinio laukdavo keleiviai”, – paaiškino L. Jovarienė. Traukinio laukia ir 21 keleivis, patogiai „įsitaisęs” Senosios geležinkelio stoties viduje. Šias skulptūras kuria skulptorius Mantas Kazakevičius iš Alytaus, o ekspozicijas rengia UAB „Ekspozicijų sistemos” (vadovas Vilius Juozas Lunevičius).
Kaip „Utenos dienai” sakė skulptorius Mantas Kazakevičius, sukurti šioms skulptūroms prireikė specialios technikos, o aprengti – tikrų drabužių, kurių kūrėjams teko ieškoti tiek palėpėse, tiek padėvėtų rūbų parduotuvėse. „Tie personažai, išskyrus vieną mažiausią vaiką, tarsi gyvi. Kurdami šias skulptūras, naudojome antspaudines medžiagas, kuriomis padengiamas veidas, o paskui jos sustingsta ir yra nuimamos. Taip formuojamas veidas. Drabužiai taip sumodeliuojami, kad jie atitiktų skulptūros laikyseną ir atrodytų labai natūraliai”, – apie skulptūros kūrimo procesą pasakojo M. Kazakevičius, pabrėždamas, kad tokioms skulptūros pagaminti reikia patirties, žinių ir išmanymo.
Alytiškiui skulptoriui ir jo vadovaujamai komandai pagaminti vieną skulptūrą reikėjo nemažai laiko – maždaug pusantro mėnesio. Ankstyvąjį pokarį atspindinčios skulptūros beveik užbaigtos, tačiau, anot skulptoriaus, liko vos keletas nedidelių štrichų.
Šios naujovės, uteniškius ir svečius pakviesiančios susipažinti jau šiais metais, idėja – stotyje sukurti laukimo ir nerimo atmosferą. Tą puikiai perteiks ne tik traukinio laukiančios skulptūros, bet ir ekspozicijos bei specialiai tam sukurti pravažiuojančio traukinio garso efektai.
Utenos kraštotyros muziejaus direktorė L. Jovarienė tikisi, kad Senojoje geležinkelio stotyje pavyks įsteigti ir muziejininko etatą.

Autorės nuotr.