Neseniai Utenoje savo jubiliejinę verpsčių ir prieverpsčių parodą atidaręs tautodailininkas, sertifikuotas liaudies meistras Albinas Šileika atšventė 50-ies metų sukaktį. Šis laikotarpis kūrėjui yra labai reikšmingas, nes per jį nuveikta išties daug. Ypač per pastaruosius du dešimtmečius – surengta daugybė parodų, mokymų, edukacijų, nes tautodailininkui be galo svarbu savo patirtimi dalytis su kitais. Šiame interviu uteniškis prisipažino, kad jo gyvenimo istorija verta kino filmo: ką tik pasaulį išvydęs naujagimis viduržiemį buvo paliktas lagamine ant laiptų, o jį rado parūkyti išėjęs vilnietis. Valdiškose įstaigose augusį A. Šileiką gyvenimo keliu vedė svetimi žmonės. Gal todėl policijos pareigūnu dirbantis menininkas iki šių dienų jaučiasi esąs skolingas ir tą skolą atiduoda savo gerumu kitiems, savotišku grožio pajautimu bei mokėjimu džiaugtis šalia esančiais žmonėmis.

Utenos kraštotyros muziejuje surengta Jūsų autorinė verpsčių ir prieverpsčių paroda, kuri sulaukė itin didelio visuomenės dėmesio. Papasakokite apie ją.

Iš pradžių svarsčiau šią parodą surengti Vilniuje, Policijos departamente, kur dirbu. Tačiau taip jau išėjo, kad į parodos atidarymą visus sukviečiau čia, Utenoje. Pasitaręs su Utenos kraštotyros muziejaus vadove, gavau pasiūlymą surengti parodą muziejaus rūsyje, kur mano verpstės ir prieverpstės labai derėtų prie interjero. Nuvežiau savo darbus ir viskas buvo padaryta nepriekaištingai. Smagu, kad sulaukiau tiek daug pasveikinti atėjusių žmonių – ir draugų, ir menininkų, ir savivaldybės administracijos atstovų, politikų, taip pat atvyko etnokosmologas Jonas Vaiškūnas. Beje, mano darbų paroda bus eksponuojama ir Molėtų astronomijos observatorijoje.

Sausio 17 dieną man sukako 50 metų, o kitą dieną atidariau darbų parodą, kuri man yra labai reikšminga. Muziejuje pristatau apie pusšimtį darbų iš penkerių–septynerių metų kūrybos laikotarpio. Laikas labai greitai bėga, atsimenu savo pirmąją parodą, kuri irgi buvo surengta Utenio aikštėje. Išliko labai šiltų prisiminimų.

Kūryba Jus lydi nuo vaikystės. Papasakokite, koks buvo kelias į meno pasaulį.

Augau vaikų namuose. Pamenu, buvo rengiami įvairūs medžio drožėjų konkursai, kuriuose ne tik dalyvaudavau, bet ir laimėdavau 1–2 vietas. Paprasčiausiai man labai sekėsi. Prieverpstes ar rankšluostines drožiu nuo mažų dienų. Iš pradžių ant medinių lėkštučių esu išdrožinėjęs Trakų pilį, geležinį vilką ir t. t. Piešdavau atvirukus, mėgau piešti ir žmonių veidus.

Vaikystėje esu visko matęs, gyvenau daugiau tarp vyresnių žmonių, kurie pastebėjo mano veržlumą, norą kurti, atsakomybės jausmą. Jie skatino mane skaityti, knygas skaitydavau palindęs po antklode ir pasišviesdamas maža lempute. Gerų žmonių dėka savo gyvenime pasiekiau tai, ko net nesitikėjau.

Jūs visuomet pabrėžiate, kad esate dėkingas žmonėms – ir tiems, kurie išgelbėjo Jums gyvybę, ir tiems, kurie gyvenime mokė gražių dalykų…

Žmogus niekuomet nežino, kaip ateis į šį pasaulį: ar būdamas su savo tėvais, ar išmestas kažkur vienas, nereikalingas… Mane rado žiemą – vyras išėjo į lauką parūkyti ir pamatė lagamine verkiantį naujagimį. Mano gyvenimo kelias prasidėjo nuo ligoninės, vėliau keliavau į vaikų globos namus. Istorija liūdna. Nors stengiuosi dažnai nekalbėti apie tai, istorijos ir prisiminimų išbraukti neįmanoma.

Tėvų taip ir nesusiradau. Kartą bandžiau jų ieškotis per ano meto žurnalus. Tačiau pastangos buvo nevaisingos. Kai 1992 metais atvykau į Uteną ir netrukus apsigyvenau organizacijos „Caritas“ kambarėlyje, teko garbė susipažinti su Veronika Zakarkiene – ji man buvo kaip motina, savo kelyje sutikau ir kitų labai gerų žmonių, sulaukiau iš jų pagalbos.

Daugelis mane supančių žmonių, matydami, kad su jais gražiai, pagarbiai elgiuosi, ragino tapti policininku ar net kunigu. Jau 30 metų dirbu policijos pareigūnu.

Jūs esate menininkas, kuris savo patirtimi dalijasi su kitais, ypač jaunąja karta…

Tikrai taip. Esu surengęs daugiau nei 160 savo darbų parodų. Aš to labai nesureikšminu. Man gera, kai tradicinis amatas pažįstamas visuomenei, ypač jaunesniajai kartai.

Kuo darbai, eksponuojami Jūsų jubiliejinėje verpsčių ir prieverpsčių parodoje, skiriasi nuo senųjų meninių darbų, sukurtų maždaug prieš 100 metų ar daugiau?

Verpsčių ir prieverpsčių kūrimo tradicijos gerokai keitėsi. Pirmiausia, anuomet žmonės neturėjo sąlygų, todėl jos būdavo primityvokos. Aš stengiuosi kažką paimti iš senovės, kažką pridėti savo. Dabar šie dirbiniai nebenaudojami pagal paskirtį, jie puošia namus, yra dovanojami kitiems. Stengiuosi atvaizduoti ir metų laikus, ir gamtos detales. Išlaikydamas tradicijas taip pat bandau atrasti ir kažką naujo. Žvelgiant į verpstes ir prieverpstes reikia mokėti skaityti jas. Jose galima išskaityti simbolius – gėles, paukštelius, žalčiukus, puodynes…

Prieš daugelį metų rankšluostinės kiekvienuose namuose būdavo kabinamos pačioje garbingiausioje vietoje. Tai reikšdavo, kad namuose gyvena turtingas arba darbštus žmogus. Ne visi galėdavo jas įsigyti. O jei mirdavo žmogus, jo vėlė pereidavo į rankšluostinę.

Kas Jus labiausiai palaiko?

Visi: ir kolegos, ir šeimos nariai, ir draugai, ir artimieji… Jie džiaugiasi, kad yra toks žmogus, kuris savo laisvalaikį atiduoda kūrybai, senosioms tradicijoms ir amatams. Namuose pasileidžiu muziką, susikuriu darbinę aplinką ir dirbu. Čia karaliauja medis.

Kaip Jūsų kūryba tobulėjo per daugelį metų?

Labai keitėsi. Viskas prasidėjo nuo paprastumo, elementarios kūrybos, o metams bėgant kūryba kito. Iš pradžių darbai buvo stambesnių formų, o vėliau pradėjo smulkėti, atsirado daugiau įvairovės, vis norisi ieškoti ir atrasti kažką naujo. Neturiu sukūręs man pačiam mieliausios ir gražiausios verpstės ar prieverpstės – jos visos man pačios gražiausios, kiekviena numyluota it kūdikis. Į jas įdedu šilumos ir meilės.

Dar nedėlioju minčių, ką veiksiu tuomet, kai nebedirbsiu. Šiandien esu naudingas Lietuvos policijos sistemai, o kūryba visuomet eina šalia manęs. Gerai jaučiuosi tarnaudamas žmonėms ir kūrybai.

Vytauto Ridiko ir Violetos Develienės nuotr.

V. Ridiko vaizdo įrašas