Iki liepos pabaigos Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje veiks fotografijų ir tapybos paroda, kurios autoriai uteniškiai Valdas Mintaučkis ir Jolita Gradauskaitė-Levčenkienė. Taip sutapo (o gal autoriai specialiai derino), kad parodos atidarymas vyko prieš pat Žalgirio mūšio 612-ąsias metines, kurios minimos liepos 15 dieną.
Į susitikimą su autoriais ir parodos atidarymą susirinkę vilniečiai bei gausus būrys uteniškių galėjo išvysti V. Mintaučkio fotografijas ir J. Gradauskaitės-Levčenkienės tapybos kūrinį, kurį autorė pavadino Žalgirio mūšio „Miniatiūra“. Įdomu tai, kad ta „Miniatiūra“, kaip pastebėjo Lietuvos grafikas, plakatistas profesorius Jonas Gudmonas, yra net keturių metrų pločio.
Prieš pasidedant renginiui, susirinkusiems koncertavo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“.
Vienas iš parodos autorių buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas V. Mintaučkis susirinkusiems priminė, kad 1410 metų liepos 15 dieną šalia Griunvaldo dabartinėje Lenkijos teritorijoje vykęs Žalgirio mūšis buvo viena didžiausių epochos kovų. Jos metu jungtinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgos, vadovaujamos Vytauto ir Jogailos, sutriuškino Kryžiuočių ordiną.
Šia proga prieš porą metų, minint 610-ąsias Žalgirio mūšio metines, istorinėje vietoje Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda su Lenkijos prezidentu Andrzej Duda atidengė paminklinį akmenį, skirtą Lietuvos karžygiams ir bendrai pergalei atminti. Ant akmens sirutėniškis skulptorius Valentinas Šimonėlis iškalė Vytį ir užrašą lietuvių bei lenkų kalbomis: „Nuo lietuvių tautos už bendrą pergalę.“
Susirinkusiems į parodą atsargos pulkininkas, buvęs Lietuvos gynybos atašė Lenkijoje Romas Žibas priminė, kaip buvo renkamos lėšos, su kokiais sunkumais susidūrė šios idėjos autoriai, ką jie veikė, kol paminklinis akmuo atsirado Griunvalde. Pasak jo, Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga, Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovė bei Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacija prieš kelerius metus iškėlė iniciatyvą sukurti paminklinį pergalės įamžinimo akmenį su lietuvišku Vyčiu ir pastatyti jį Griunvaldo lauke, Lenkijoje.
Pirmą kartą visuomenei parodytas daugiau nei pusmetį kurtas J. Gradauskaitės-Lenčenkienės tapybos darbas Žalgirio mūšio „Miniatiūra“ tapo tikra sensacija, nes tokį kūrinį Lietuvoje retai kada galima išvysti. Kaip sakė ne vienas parodos lankytojas, kažin ar apskritai kas šiuo metu kuria panašius darbus. Menininkas J. Gudmonas tvirtino, kad šis J. Gradauskaitės-Lenčenkienės tapybos darbas gal kiek ir asocijuojasi su prieš kurį laiką Lietuvoje eksponuotu iš Varšuvos nacionalinio muziejaus paskolintu Jano Mateikos paveikslu, kuris buvo nutapytas 1878 metais. J. Mateikos darbas gana įspūdingo dydžio (426×987 cm), J. Gradauskaitės-Lenčenkienės kiek kuklesnis – 110×400 cm. „Jolita Vytautą su subtiliu moterišku jautrumu įveda į paveikslą, ne taip deklaratyviai kaip Mateika. Ar tai Vytauto armijos kariai, ar kryžiuočiai – jie visi paveiksle pavaizduoti skirtingi, bet tuo pačiu ir panašūs“, – sakė menininkės talentu sužavėtas profesorius, kuris pridūrė, jog J. Gradauskaitė-Lenčenkienė su šiuo darbu tvirtai atsistoja šalia tapytojų profesionalų.
Vertindamas uteniškės tapybos darbą Žalgirio mūšio „Miniatiūra“ Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas sakė, jog šiais laikais mūsų gyvenimuose labai daug iššūkių, o šis unikalus tapybos darbas – vienas iš jų. „Mano, kaip tapytojo akimis, šis darbas yra labai tikslus, jis ne postmodernistinis. Apie tautodailę dažnai pasakoma, jog tai – naiviosios dailės karalystė, bet šį kartą turime precedento neturintį atvejį, kai tautodailininkė sukūrė tokį šedevrą“, – sveikindamas menininkę sakė Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas.
Pati autorė, pristatydama savo, anot kitų meno žmonių, šedevrą, buvo labai kukli. Trumpai paaiškinusi idėjos kilmę, ji pasakojo apie technologiją, kaip liejosi dažai ant drobės, kaip buvo renkama medžiaga ir domėtasi išlikusiomis Žalgirio mūšio nuotrupomis, skaitytas ne vienas veikalas, istorikų atsiliepimai apie šį mūšį, muziejuose ir knygose ieškota vėliavų fragmentų, tam tikrų pikantiškų detalių, kurios vėliau sulipo į paveikslą. „Aš pusę metų nieko neveikiau, tik domėjausi Žalgirio mūšiu, tai pastebėjo net mano artimieji, nes visą tą laiką kalbėjau tik apie tai“, – prisiminė paveikslo kūrimo niuansus jo autorė J. Gradauskaitė-Lenčenkienė. Ji atskleidė, jog iš pradžių norėjo kurti tik dviejų metrų drobėje, bet vėliau nė nepastebėjo, kaip „perlipo“ į kitą. Taip, anot jos, ir išėjo keturių metrų ilgumo paveikslas.
Vytauto Ridiko nuotr.
