Vilniaus rotušėje gegužės pradžioje už nuopelnus Lietuvos sveikatos sistemai, pasiaukojimą ir drąsą apdovanoti 79 medikai. Po ilgos pertraukos VšĮ Ignalinos rajono poliklinika (toliau – Poliklinika) taip pat sulaukė LR sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio apdovanojimo, kuris įteiktas šios įstaigos direktoriaus pavaduotojai slaugai, psichikos sveikatos slaugytojai I. Razdaigorai. Už pasiaukojimą ir drąsą prisidedant prie COVID-19 pandemijos, migrantų krizės valdymo medikei suteiktas Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardas ir Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos Garbės ženklas. Apie nuotaikas gavus garbingą apdovanojimą, kasdienius rūpesčius bei slaugytojo profesiją „Ignalinos diena“ kalbėjosi su I. Razdaigora.
„Vienas lauke – ne karys“
Pašnekovė tikino, kad gavus kvietimą atvykti atsiimti apdovanojimo, apėmė geras jausmas. Pastarieji dveji metai medikams buvo ganėtinai sunkūs. Pandemijos valdymas, darbas su nelegaliais migrantais, kurių daug buvo apgyvendinta ir Ignalinos rajone, pareikalavo daug ištvermės ir fizinių jėgų. Moteris atviravo, kad į namus po darbų tekdavo grįžti vėlai vakare, o po darbų su pabėgėliais mintyse vis sukdavosi arabiška kalba. Poilsio nepakakdavo, bet rytais vėl tekdavo skubėti į polikliniką.
„Sveikatos apsaugos ministerija kiekvienais metais į įstaigas siunčia prašymus nominuoti žmones. Šiais metais mūsų įstaiga teikė tris kandidatus nominacijai už COVID-19 pandemijos ir migrantų krizės suvaldymą. Kvietimo sulaukiau aš. Žinoma, nesitikėjau tokio įvertinimo. Aš tiesiog dirbu savo darbą, kartais juntu malonumą, kartais pavargstu ir niekada nieko nesitikiu. Viską stengiuosi padaryti gerai ir tai yra svarbiausia“, – teigė I. Razdaigora.
Pašnekovė dirba slaugytoja Ignalinos rajono psichikos sveikatos centre bei administracinį darbą Poliklinikoje. Moteris sakė, kad viską suspėti įmanoma, kai turi stiprią kolegų komandą. „Vienas lauke – ne karys. Gerų rezultatų gali pasiekti tik būdamas stiprios komandos dalimi. Mano kolegės yra fantastiškos. Nėra taip, kad kuri nors iš jų lauktų nurodymų, individualių užduočių paskyrimo. Mes kartu tariamės, dalijamės darbus. Turime stiprų vadovą, esame labai stipri komanda ir šis apdovanojimas yra mums visiems“, – neslėpė džiaugsmo medikė.
„Jei reikėtų viską vėl pakartoti, tikrai kartočiau“
Moteris atviravo, kad kartais darbe tenka atiduoti per daug savęs. „Su žmonėmis dirbti nėra lengva. Ypač per pastaruosius dvejus metus, kai tekdavo važiuoti į koronaviruso židinius slaugos namuose, darbuotis COVID-19 patikros punkte. Fiziškai buvo sunku. Kas nėra bandęs, turbūt nesupras, kaip sunku išbūti apsirengus specialų kombinezoną. Po keturių valandų darbo su kombinezonu – organizmas dehidratuoja, tuomet norisi tik pagulėti ir pakvėpuoti grynu oru. Kad atsigautum, prireikdavo valandos laiko. Gana sudėtinga buvo ir su besitikrinančiais. Vieni buvo nepatenkinti dėl tyrimų būtinumo, kitiems – tyrimas per daug skausmingas, tretiems – tyrimo atsakymai per ilgai užtrukdavo ir panašiai. Susikalbėti su pabėgėliais, įtikinti juos, kad reikia skiepytis, taip pat nebuvo lengva. Tuo metu tiesiog dirbau savo darbą ir stengdavausi neimti visko giliai į širdį. Atsigauti padėdavo poilsis, pokalbiai namuose, kartais net išsiverkti tekdavo. Bet visa tai leisdavo atsinaujinti ir pakilus vėl eiti į priekį“, – rūpesčiais dalijosi I. Razdaigora.
Pašnekovė neneigė, kad jos artimieji buvo priversti kentėti, mat mamos ir žmonos dažnai nebūdavo namuose arba ji būdavo pavargusi. Tačiau I. Razdaigora džiaugėsi turinti gerą šeimą, kuri ją supranta ir palaiko. „Dabar jau po truputį viskas grįžta į savo vėžes. Nors nuovargis dirbant per pandemiją bei su migrantais buvo didžiulis, bet tai buvo įdomi patirtis. Dirbdami su pabėgėliais pramokome egzotiškų kalbų, pažinome kitokią kultūrą. Jeigu reikėtų vėl viską pakartoti, tikrai kartočiau“, – tikino moteris.
Jau vaikystėje gydydavo odos nudegimus
I. Razdaigora gimė ir augo Ignalinoje. Mokėsi tuometinėje Česlovo Kudabos vidurinėje mokykloje ir iki pat abitūros egzaminų planavo studijuoti pedagogiką bei tapti pradinių klasių mokytoja.
„Mano mama dirbo veterinarijos įstaigoje, draugės mama buvo medikė, todėl mes turėjome daug visokių kolbelių, švirkštų, vaistinėlių ir pan. Mūsų vaikystės atostogos būdavo tokios – ryte išeini į lauką, o vakare pareini. Su kiemo draugais žaisdavome gydytojus, įsigudrindavome ant odos užsidėti rūtų kompresus, kad vėliau galėtumėm gydyti atsiradusius nudegimus. Mamos tų nudegimų ant rankų nelabai matydavo. Tiesa, viena draugė rūtomis buvo nusideginusi taip, kad net medikų pagalbos prireikė“, – šypsodamasi kalbėjo moteris.
Buvo likę kelios dienos kai, tuo metu dar abiturientė, Inga turėjo apsispręsti, ką studijuos. „Vieną rytą pabudus supratau, kad noriu būti ne mokytoja, o slaugytoja. Padaviau dokumentus į Utenos kolegiją, įstojau. Vėliau tęsiau išlyginamąsias studijas Vilniaus kolegijoje. Kai pradėjau dirbti slaugytoja, supratau, kad esu savo vėžėse“, – apie spontanišką studijų pasirinkimą pasakojo pašnekovė.
Profesiją pasirinko ekspromtu
I. Razdaigora slaugytoja dirba 17 metų, pastaruosius penkerius metus eina ir Poliklinikos direktoriaus pavaduotojos pareigas. Moteris atviravo, kad vienu metu buvo sumaniusi Ignaliną iškeisti į Vilnių, tačiau džiaugiasi, kad šiam žingsniui vis tik nesiryžo.
„Didelis miestas ne man, aš ten pavargstu. Gyvendamas nuolatiniame triukšme neturėtum kur atsigauti. O čia čiulbantys paukščiukai, daug gamtos, mažai žmonių, galimybė vaikščioti gryname ore, pabūti tyloje, pasikalbėti su medžiais padeda atstatyti jėgas“, – tikino pašnekovė. Dirbant slaugytojos darbą jai didžiausią džiaugsmą teikia paciento padovanota šypsena, ištartas „ačiū“. Psichikos sveikatos slaugą medikė, kaip ir daug ką gyvenime, pasirinko ekspromtu, vos gavusi pasiūlymą, o pradėjusi dirbti suprato, kad šis darbas jai labai patinka. Darbas Ignalinos rajono psichikos sveikatos centre atveria žmonių problemas, kurių bendraujant su žmonėmis gatvėje ar kur kitur tiesiog nesužinosi. Medikė pastebi vis didėjančią psichikos ligų atvejų visuomenėje tendenciją.
„Žmonės nebespėja prisitaikyti prie greito gyvenimo tempo, nemoka atsipalaiduoti. Žmogui būtina ramybė. Svarbu rasti laiko sau, jeigu atrodo, kad tai nėra įmanoma, vis tiek reikia kažkaip atrasti laiko mėgstamai veiklai ar patinkančiam užsiėmimui, kad galėtum atsipalaiduoti. Bet pirmiausia reikia mylėti save. Kiekvieną rytą pažiūrėjus į veidrodį pasakyti, kokia ar koks aš šiandien gražus, kaip aš save myliu, ir tik tada eiti į darbą. Ta diena tikrai bus geresnė, šypsena puoš veidą, o problemos bus lengviau įveikiamos“, – įsitikinusi moteris. Knygų skaitymas, anot medikės, taip pat yra vienas iš tinkamų būdų atsipalaiduoti ir atsitraukti nuo skubančio pasaulio.
Baigdama pokalbį I. Razdaigora sakė, kad sunkiausia mediko darbe būna, kai nebegali žmogui padėti arba, kai žmogus pagalbos nepriima. Nors ir ne visada baigus darbo dieną medikei pavyksta visus rūpesčius palikti darbe ir neparsinešti jų į namus, moteris yra įsitikinusi, kad gyvenimas ją atvedė ten, kur ji ir turi būti. Sunkius momentus gyvenime moteriai atlaikyti padeda šeima, o stipriausiu ramsčiu ir išklausytoju yra sutuoktinis.
Vytauto Ridiko nuotr.