1994-aisiais mokytojauti tuometėje Utenos katalikiškos dvasios „Saulės“ vidurinėje mokykloje iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykęs Jeffrey Clarke manė, jog nedideliame Lietuvos mieste praleis vos metus ar dvejus, bet likimas viską sudėliojo kitaip. Utenoje šeimą sukūręs ir čia šaknis įleidęs amerikietis, kuris puikiai kalba lietuviškai, šiandien sako, kad galimybių yra visur, reikia tik mokėti jas įžvelgti.

Papasakokite, kaip atsidūrėte Lietuvoje…

Rusų kariuomenė iš Lietuvos pasitraukė 1993 metais, o aš čia atsidūriau 1994-aisiais, nepriklausomybės pradžioje. Tuometis „Saulės“ direktorius Vytautas Puodžiukas ieškojo anglų kalbos mokytojo, visoje Lietuvoje jų trūko. Buvo tokios dvi jaunos, pilnos entuziazmo moterys iš vienos Amerikos organizacijos, kurios turėjo idėją siųsti mokytojus bei slaugytojus iš Amerikos į Lietuvą ir atvirkščiai – suteikti jiems galimybę dirbti svetur metus ar dvejus. Aš atvažiavau į Uteną per tą organizaciją. Tuo metu man buvo 26-eri. Prieš tai studijavau universitete, porą metų tarnavau armijoje, kur ir paaiškėjo, kad gebu dėstyti, nors nebuvau šios srities profesionalas, taip pat dirbau vienoje Amerikos organizacijoje – dėsčiau anglų kalbą bei matematiką suaugusiesiems ir vaikams. „Saulėje“ dirbau trejus metus. Šioje mokykloje susipažinau su būsima žmona Giedre, kuri čia dirbo rusų kalbos mokytoja. Šiuo metu ji „Saulės“ gimnazijoje moko rusų kalbos ir psichologijos. Mūsų, jaunų mokytojų, tada buvo daug. Iš Amerikos, Škotijos…

Iš kur esate kilęs? Ar buvote ką nors girdėjęs apie Lietuvą?

Užaugau Filadelfi joje, tarp Niujorko ir Vašingtono. 12 metų mokiausi katalikiškose mokyklose, tad turėjau supratimą, kas yra katalikiškas švietimas. Apie Lietuvą žinojau, turėjau čia pažįstamų, man yra tekę porą kartų lankytis Tarybų Sąjungoje. Prieš atvykdamas turėjau tris lietuvių kalbos pamokas. Sena vienuolė Kazimiera juokėsi, kad trijų pamokų man tikrai užteks, ji davė vadovėlį ir sakė: „Jau moki rusų ir kitas kalbas, tai mokėsi ir

šitą. Pamatysi. Svarbiausia – bendrauti.“ Mano geriausia mokykla buvo Utenos turgus. Ir šiandien visada sakau žmonėms, kuriuos mokau anglų kalbos, kad bendrautų. Nereikia tų knygų, vadovėlių. Tikri mokytojai ne mokykloje, o turguje. Tai faktas.

Kokią atsimenate tuometę Uteną?

Ta Utena nebeegzistuoja. Mies­tas kardinaliai pasikeitė. Kai aš at­važiavau, vienintelis „parkas“ buvo prie „Moki-veži“, o dabar – ko tik nėra… Bet miestas yra žmonės, ne architektūra. Be žmonių nėra ir miesto.

Ir mokiniai per tiek metų pasikeitė…

Mokiniai dabar gali mokyti mane. Aš nieko neišmanau, paly­ginti su jais.

Tuo metu tikriausiai manėte, kad Lietuva tik laikina Jūsų gyvenimo stotelė…

Taip, buvo mintis dirbti Lietuvo­je metus ar dvejus. Pasilikau. Bu­vau įnikęs į mokytojavimą. Lietu­va tuo metu buvo kitokia. Dabar mokyklos apsirūpinusios geriau­sia technika, o tuomet visko bai­siai trūko, žmonės netgi nežino­jo, kas per daiktas tas kompiuteris. „Saulė“ iš Amerikos atsisiuntė mil­žinišką kiekį nebenaudojamų kom­piuterių, bet nebuvo žmonių, kurie galėtų juos remontuoti, prižiūrė­ti. Amerikoje elektros įtampa 110 voltų, o Lietuvoje 220. Problema. Mudu su kitu amerikiečiu mokyto­ju galvojome, ką daryti. Apsirūpi­nome ne tik transformatoriais, bet ir kietaisiais diskais, kitomis detalė­mis, kurių tiems kompiuteriams rei­kėjo. Amerikos turguje kietasis dis­kas tuo metu kainavo vos penkis dolerius, o Lietuvoje jį gauti buvo neįmanoma misija. Mano kareiviš­kas krepšys buvo prikimštas kietų­jų diskų, dabar pabandyk su tokiu patekti į lėktuvą… Būsi didžiausias teroristas.

Koks buvo tas laikotarpis, praleistas mokytojaujant „Saulėje“?

Žinoma, gražus. Šviesiau­si prisiminimai. Buvome jauni, energingi. Tai nepakartojama. Kažin ar kažkur Lietuvoje šiuo metu yra toks energingas moky­tojų kolektyvas. Abejoju…

Vien senajame raudonų plytų mokyklos pastate tuo metu mo­kėsi 200–300 vaikų. Kiek buvo triukšmo…

Kaip Jus priėmė uteniškiai?

Mane labai šiltai priėmė, galima sakyti, įsivaikino, uteniškiai Laima ir Arvydas Gimbučiai, kurie šiuo metu gyvena Austrijoje. Jie buvo labai rūpestingi, suteikė man ben­drystę – tai, ko tuo metu labai trū­ko.

Dabar pasigendu tokių aktyvių, energingų, iniciatyvių žmonių, ku­rie kažką darytų ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.

Buvote griežtas mokytojas?

Ne, skystas. Galvoju, kartais dėl to kentėjo vaikų mokslai. Kita ver­tus, tuo metu buvo kitoks mokymo modelis – vaikai buvo mokomi ne vartoti anglų kalbą, bendrauti an­gliškai, o įsiminti, kas parašyta žo­dyne ar vadovėlyje. Kas iš to… Da­bar mano amžiaus žmonės ateina ir sako: „Noriu bendrauti.“ Jiems nereikia gramatikos, žodynų. Jie visi kadaise mokėsi pagal tą mode­lį, todėl gerai moka skaityti, bet ne­moka kalbėti.

Vienas mokytojas, su kuriuo esame pažįstami nuo „Saulės“ lai­kų, kartais pasikviečia mane į Dau­niškio gimnaziją. Matau, kad kai kurie dešimtokai ar vienuoliktokai pasiekę C1 anglų kalbos mokėjimo lygį. 1994 metais tuo negalėjo pasi­girti aukso medalininkas…

Ar galima sakyti, kad Utenoje turite daug pažįstamų?

Mažiau nei anksčiau. Per pan­demiją dirbu iš namų, dėstau anglų kalbą, vertėjauju.

Jums niekada nebuvo kilusi mintis su šeima išvykti į Ameriką?

2000 metais, kai jau turėjo­me du vaikus, domėjausi gali­mybe gauti žmonai leidimą nuo­lat gyventi Amerikoje, tačiau paaiškėjo, kad ji turi turėti žmo­gų, kuris garantuos finansinę pa­ramą, o aš dirbau Lietuvoje, tad ir atlyginimas buvo lietuviškas (šypsojosi). Atsisakėme šios min­ties. Kad ir būčiau gavęs tą leidi­mą, kas iš to… Mano žmona ute­niškė, gimusi senojoje ligonėje, ji niekada nenorėjo išvykti iš Lietu­vos.

2004 metais įsigijome butą. Mums pavyko normaliai įsikur­ti, tad kodėl turėtume išvažiuoti… Mano tėvų nebėra. Tėvas mirė 1996, mama 2005 metais. Ameri­koje, kur gyvena du mano broliai, teta, pusbroliai, paskutinį kartą buvau 2009-aisiais. Mano gyve­nimas čia, Lietuvoje.

Man teko paragauti emigranto duonos, todėl puikiai suprantu, ką reiškia emigracija. Tai milžiniška įtampa, stresas. Kurį laiką gyve­nau ir dirbau Vilniuje, buvau ir grį­žęs į Ameriką. Labai sunkus lai­kotarpis… Viena koja ten, kita čia. Niekam nerekomenduoju emi­granto gyvenimo.

Kokių skirtumų pastebite tarp amerikiečių ir lietuvių?

Atsimenu, vienas draugas ame­rikietis, kai atvykau į Lietuvą, sakė: „Palauk, po 30 metų jie bus tokie kaip mes.“ Ir jis buvo teisus. Tuo metu vienintelis dangoraižis buvo viešbutis „Lietuva“, o kiek jų dabar Vilniaus Konstitucijos prospekte…

Aš savo akimis jau buvau ma­tęs šitą filmą. Kai buvau vaiku, ma­čiau, kaip keičiasi mano aplinka. Prieš 30 metų tarnavau Pietų Ko­rėjoje, kuri tuo metu buvo neturtin­ga valstybė. Vietiniai galėjo pagal individualius išmatavimus pasiū­ti vyrišką kostiumą už mažiau nei 80 dolerių. Dabar technologijos čia aukštesnės nei Amerikoje, nėra ką lyginti… Jei galvojate, kad Lietuvo­je pasikeitė gyvenimas, nuvažiuo­kite į Pietų Korėją.

Kad lietuviai anuomet buvo pri­verstiniu būdu atsilikę nuo pa­saulio, faktas. Buvo daug keis­tenybių. Pavyzdžiui, žmonės nesugebėjo stovėti eilėje ir lauk­ti autobuso, stumdydavosi bažny­čioje per šv. Mišias…

Dabar, kiek pastebiu bendrauda­mas su savo klientais, žmonės ti­krai atsakingesni, iš anksto žino, kada atostogaus, viską planuoja, nebegyvena šiandiena – gyvenime daugiau stabilumo. Tada apie pla­navimą nebuvo net kalbos.

Kokia vieta Utenoje Jūsų mėgstamiausia?

Su žmona dažnai einame pa­sivaikščioti aplink Dauniškio eže­rą, kadangi netoli gyvename. Ji už mane aktyvesnė, lanko spor­to klubą. Aš anksčiau mėgda­vau bėgioti Skaistašilyje, už Ute­nio stadiono. Ten nuo senų laikų ypač graži ir perspektyvi vieta, bet joje labai daug šiukšlių.

Dauguma žmonių, mes taip pat, turi sodus, kurie tiesiog siur­bia laiką. Jo nebelieka miestietiš­kam gyvenimui, bendruomeninei veiklai. Aš irgi pasidariau mažiau aktyvus. Anksčiau su žmona ke­lerius metus šokome jau iširusia­me istorinio šokio kolektyve, su kuriuo teko dalyvauti 40-yje skir­tingų renginių. Gaila, kad buvo sustabdyta šio kolektyvo veikla. Mes buvome imlūs, energingi…

Atsimenu, kad tame kolektyve tarp moterų buvo tik du vyrai…

Surasti šokantį vyrą – neįmano­ma misija.

Ar Jums anksčiau yra tekę šokti?

Universitete šokau klasikinius šokius.

Šiek tiek papasakokite apie savo vaikus…

Jaunėliui Martinui netrukus su­kaks 20 metų. Jis muzikantas, groja gitara jaunimo grupėse „Be­gėdžiai“ ir „Dark Light“, studijuo­ja Kauno technologijos universite­te. Dukrai Anitai 23-eji, ji studijuoja magistrantūroje Vilniaus universite­te. Abu vaikai baigė Dauniškio gim­naziją. Bent kol kas jie savo ateitį mato Lietuvoje, į užsienį nesiver­žia. Sakoma, kad Amerika galimy­bių kraštas, bet ir Lietuvoje, ir Ute­noje yra galimybių. Džiugu matyti, kad žmonės sugrįžta čia iš emigra­cijos, kuria savo verslus.

Kažkada ir aš turėsiu galvoti apie naujas galimybes, nes žmo­nės, kuriems reikia mano paslau­gų, sensta, neaišku, kiek dar dirb­siu tai, ką dirbu dabar.

Dėkoju už pokalbį.

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.