Klovinių kaimas, išsidėstęs abipus kelio Kaunas–Zarasai–Daugpilis, yra prisišliejęs prie Utenos. Sovietmečiu jai plečiantis, nemaža kaimo dalis buvo prijungta prie miesto, buvusiose Klovinių žemėse šiuo metu stypso dalis Vyturių ir Smėlio mikrorajonų daugiabučių, driekiasi Pramonės rajonas. Kloviniškė Elena Norkūnienė (Paškauskaitė) nuo gimtųjų vietų niekada toli nebuvo nutolusi, 1962 metais Vilniaus kultūros švietimo technikume baigusi bibliotekininkystę, beveik visą gyvenimą dirbo vienoje ugdymo įstaigoje, kuri skirtingais laikais vadinosi Utenos 1-ąja vidurine mokykla, Teofilio Tilvyčio vidurine mokykla, „Saulės“ gimnazija.
Rašytinis paminklas tėviškei
Šiuo metu vasaras tėviškėje leidžianti pašnekovė sakė norėjusi, kad vasarnamis, stovintis tėvų žemėje, kuo labiau primintų senovinę gryčią, todėl jis iškaltas medžiu, medinės ir grindys. Palubėje kabo medinis šviestuvas, o ant sienos senovinio šaukščiaus versija. „Norėjau senoviškos, kaimiškos gryčios, o išėjo taip, kad dabar sėdžiu patamsyje“, – juokėsi E. Norkūnienė iš medinių, nedidelių langų.
Smalsi bibliotekininkė senųjų gyventojų ir ateities kartų atmintyje išliks kaip Klovinių kaimo metraštininkė, nes būtent ji iš archyvų ir kaimo senolių surinko kiek įmanoma duomenų apie kaimo praeitį. 2012 metais nedideliu – 40 egzempliorių – tiražu išleista jos knyga „Iš praeities skrynios“ (2013 metais 50 egzempliorių tiražu pasirodė ir antrasis (papildytas) leidimas). Joje aprašytas ne tik gimtasis Klovinių kaimas, bet ir apylinkės (Medeniai) bei tolimesnės Utenos krašto vietovės (Šeimatis, Priepalė), pateikta papročių ir tradicijų, žaidimų, įdomios ir vertingos medžiagos surinkta iš Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios archyvų. Iš pradžių moteris juose ieškojo duomenų apie savo šeimą, o paskui, matydama kaip Utenos miestas praryja dalį kaimo, nusprendė surinkti medžiagos ir apie gimtuosius Klovinius. „Tuomet dirbau atsakančiai, juodai. O tos bažnytinės knygos (pirmosios net XVIII a.) aptrupėjusios, apibuvusios… Užsidėdavau akinius ir dar padidinamąjį stiklą pasiimdavau. Skaityti buvo sunku. Seniausi raštai parašyti lotynų kalba, vėlesni – lenkų, rusų. Įdomiausia, kad rusiškai buvo rašoma lietuviškomis raidėmis. Su knygomis darbas buvo milžiniškas. Dirbdavau arba klebonijoje (sudarė visus gimimo, mirčių, santuokų sąrašus – aut. past.), arba namuose. Važiuodavau ir į Vilniaus archyvus. Ir vyrą imdavau – taip abu gaudavome po vieną archyvinę knygą“, – šypsojosi uoli duomenų ieškotoja, kuri dėkinga savo sutuoktiniui-vairuotojui, ne kartą kantriai laukusiam automobilyje, kol žmona sugrįš su naujų žinių pluoštu.
Įvykdytas noras
Pašnekovė pripažino, kad nemokant lotynų kalbos iš pradžių buvo labai sunku dirbti, tačiau, laikui bėgant, atsirado įgūdžių ir pastabumo, kiek daug bažnytinėse knygose klaidų: numeracijos, užmaršumo (pavyzdžiui, užmirštama įrašyti vardą), gramatinių. Klaidos (ir netgi rašto kultūra), anot E. Norkūnienės, priklausė nuo kunigų išsilavinimo – vienur raštas tiesiog kaligrafiškas, kitur pakraigliota kaip vištos koja. Kas kiek laiko vykdavo gyventojų surašymas. Galima aptikti, kad vieno surašymo metu įrašytas vaiko amžius kito surašymo metu išlieka nepakitęs. Vienur sąrašai tvarkingi, kitur pavardė vos telpa į eilutę. „Mane labai nustebino tai, kad spaudos draudimo metais kunigų užrašai, kuriuose dvasininkas pasižymi svarbius bažnyčios ūkinius reikalus, buvo rašyti lietuvių kalba, – kalbėjo kloviniškė. – Tuose sąsiuviniuose daug visko buvo prirašyta. Pavyzdžiui, kai po gaisro atstatinėjo Utenos bažnyčią, buvo surašyta, kuris kaimas kada ir ką dirba. Tik meistrai buvo specialistai, o paprastus darbus atlikdavo kaimiečiai. Arba kapinės. Iki 1938 metų jos nebuvo tvarkomos, kapų kauburėliai niūksojo, tačiau kapai nebuvo prižiūrimi. Tais metais kunigas Jonas Asminavičius nusprendė skirtingam kaimui duoti sutvarkyti tam tikrą kapinių plotą. O buvo ten prižėlę visokių krūmų krūmelių krūmeliukų! Nuo tų metų imta kapines prižiūrėti nuolat. Apie 1950 metus iš žmonių rinkti pinigai, kad būtų galima pabaigti kapinių tvorą.“
E. Norkūnienė sakė norėjusi surašyti ne tik viską, ką iš senolių išklausinėjusi, bet ir ką iš archyvų sužinojusi. Pavyzdžiui, kaip per 150 metų kas 50 metų kito vardai, kiek gimė vaikų. „Buvo užėjęs toks noras. Ir jį įvykdžiau“, – sakė atkakli moteris.
Nuo karo pabėgęs kaimas
Moteris pasakojo gimusi 1939 metų pabaigoje, o 1940 metais, užėjus rusams, visa jos šeima pasitraukė pas buvusį kaimyną į Nolėnus (Sudeikių sen.). Apsigyveno klojime. Beje, jie nebuvo vieninteliai bėgliai – išbėgo visas kaimas. Gyventojai bijojo likti namuose, nes čia pat vieškeliu į Uteną ir toliau traukė Raudonoji armija.
Kiek vėliau Paškauskai sugrįžo namo. Atrodė, gyvenimas įėjo į senas vėžes, tačiau neilgam: artėjant vokiečiams jie vėl pabėgo iš namų į Nolėnus. Šįsyk karo mašina taikaus kaimo ramiai nepravažiavo – 1941 metų vasarą besitraukiantys rusai iš lėktuvų padegė visą kaimą, sveikos liko gal tik trys sodybos. Kartas nuo karto pareinantis namų pažiūrėti tėvas grįžo pas šeimą su blogomis žiniomis: „Nei namų, nei kaimo, tik žarijų krūvos stovi.“
Grįžo Paškauskai namo rudenį. Nesudegę liko tik klojimas ir pirtis. Žiemai šeimininkas dešimties asmenų (šeši vaikai, jų tėvai, tėvo netekėjusi sesuo ir tėvo mama) šeimai gyventi paruošė pirtį: apkalė lentgaliais, tarpus prikišo lapų, pirties „pečių“ pritaikė valgiui gaminti. Miegoti buvo sukalti keliaaukščiai „narai“. Žiema buvo šalta, E. Norkūnienė, nors buvo vos kelerių metų, atsimena stipriai nušalusi pirštus. Taip gausi šeima praleido žiemą, o pavasarį pašnekovės tėvas ėmėsi statyti naują namą. „Kai pastatė namą, nors dar nebuvo grindų, trūko daug kitų dalykų, bet visi, išlindę iš tos pirties, nebenorėjo į ją atgal sugrįžti“, – porino moteris.
Pasak E. Norkūnienės, senasis sudegęs namas (8×16 m) buvo tradicinė dviejų galų aukštaitiška gryčia su per vidurį „įsitaisiusiu“ nameliu. Nuolat gyvenamas galas vadinosi gryčia, o kitas, nekūrenamas, bet vasarą apgyvendintas – „kamara“. Gryčioje buvo ir pirkaitė maisto produktams sudėti. Visuose namuose plytėjo asla. Tėvas buvo sukaupęs medienos grindims, naujiems langams sudėti, tačiau karas pakreipė viską kita linkme – iš prisiruoštos medžiagos iškilo naujas namas.
Pašnekovės vyresnė sesuo Genovaitė iš tėvo girdėjo, kad jų, Paškauskų, žemėje trijose vietose esantys grioviai (vieni dabar beveik užlyginti), iš kurių jų mama dar semdavo vandenį rūbams skalbti, buvo Pirmojo pasaulinio karo apkasai (akuopai).
E. Norkūnienė prisiminė, kad naujai pastatytų namų beržynėlyje stovėjo vokiečių tankai ir mašinos, dengtos berželiais. Pilnas kiemas buvo kareivių, o vienas karininkas, turbūt tėvynėje palikęs panašaus amžiaus vaiką, nešiojo pašnekovę ant rankų ir vaišino šokoladu.
Nesėkmingi anūko burtai
E. Norkūnienė pasakojo, kad prieš žemės reformą Paškauskų namas stovėjo „ulyčioje“. 1932 metais susirinko visas kaimas, atvažiavo matininkai, valsčiaus atstovai. Į vieno matininko skrybėlę sudėjo popieriukus su numeriukais ir pasirinko visiškai pašalinį žmogų ištraukti burtus, kam koks jau atmatuotas, bet dar nepaskirtas sklypas teks. Tokiu traukėju buvo pasirinktas pašnekovės pusbrolis, atvažiavęs iš Kauno atostogauti pas senelius. „Anūkas seneliams ištraukė pačią blogiausią žemę, smėlyną. Kaip senelis pyko ant Antanuko už tai!“ – juokėsi E. Norkūnienė iš senelio nesėkmės. Šis senelis, Antanas Motiejūnas, mamos tėvas, gavo žemės (beje, gavo mažiau, kadangi dalijosi ją su sūnumi Petru) toje vietoje, kur dabar stovi parduotuvė „Ermitažas“. Anot bibliotekininkės, dalis dabartinio miesto anksčiau priklausė Klovinių kaimui. Utenos turgus, kitapus esanti Lauko gatvė (ten buvo pašnekovės dėdės žemė) taip pat buvo Klovinių kaimas. Plečiantis miestui kai kurios kloviniškių sodybos atsidūrė jau Utenos ribose, pavyzdžiui, Semėnai, Bernotai tapo miestiečiais.
Autoriaus nuotr.