Reginai Katinaitei-Lumpickienei, vaikystę pralei­dusiai Juknėnuose, šis laikotarpis – ypatingas. Iš se­nelio, su kuriuo išbraidė aplinkines pievas, klajojo miškais ir paežerėmis, ji sužinojo, kaip aukštaitiš­kai vadinama gegužraibė, o močiutę ir po šiai dienai laiko savo angelu sargu. Senojoje sodybvietėje, anot poetės, iki šiol tvyro nepaprasta aura.

Angelas sargas

„Savo gyvenime nesu suti­kusi kito tokio žmogaus, koks buvo mano močiutė. Ji gyveno pagal dešimt Dievo įsakymų, dažnai sakydavo, kad tikėji­mas blogo nemoko, buvo nepa­prastai darbšti, sąžininga, visus užvaduojanti, visus suprantan­ti. Visiems galėjo atleisti. Sa­vamokslė, devynerių metų su dviem broliukais likusi visiš­ka našlaitė. Nuo mažų dienų ji tarnavo. Tarnavo ir pas Miški­nius. Šitaip Juknėnuose susi­tiko mano senelį. Ir čia liko“, – kalbėjo R. Katinaitė-Lumpic­kienė apie mamos mamą Ur­šulę Govėdienę (Mieliauskai­tę) ir susigraudinusi tęsė toliau: „Reikėtų piešti angelo paveiks­lą. Ji mano angelas sargas visą gyvenimą. Kiek jai reikėjo vis­ko pakelti! Užtai jos ir širdis susidėvėjo. Ji kalbėjo su virtu­vėje skalbiančia mano mama. Mama sako: „Mamute, duok, gal rūbų turi išskalbti?“ Neat­siliepia. Šaukia vėl. Neatsilie­pia. Tada pradarė kambarį, guli nusigręžusi į langą – taip ir numirė…“

Pasak moters, daug ko ją iš­mokė močiutė. Išmokė daug kaimo, moteriškų darbų. Pavyz­džiui, ji ligi šiol grybus raugia pagal močiutės receptą. Išmokė pažinti augalus. „Senieji žmo­nės labai mokėjo pažinti gamtą, gyventi su ja taikoje ir pagarbo­je, o jos visas gėrybes panaudoti savo buičiai, – sakė R. Katinai­tė-Lumpickienė. – Štai užsiga­vai – vieną žolę uždėjo, štai įsi­plėšei – kitą, plaučių uždegimas – senelis iki juosmens bren­da per pusnis, priskina juodųjų aviečių (gervuogių) stiebų, mo­čiutė pečiuje prišutina ir duoda gerti.“

Iš poetės prisiminimų neiš­blėso ir močiutės kepamos duo­nos kvapas, skonis: „Duoną močiutė kepdavo ant klevo, aje­ro lapų. Kaip ta duonytė kve­pėdavo! Kartais mes pas mo­čiutę būdavom net šeši anūkai. Kiekvienam iš duonos tešlos iš­kepdavo po bandutę. Fantastiš­kas kvapas, skonis! Apskritai tokių išskirtinių valgių galė­jai gauti tik pas močiutę. Bly­nai, užmaišyti su raugintu pie­nu, rūgštynių, burokų lapų kotų ar kitokių daržovių sriuba, pa­gardinta gabaliuku mėsos ar la­šinukais, ir viskas pečiuje. Na­muose sumuštas sviestas su pečiuje virtomis neluptomis bulvėmis. Nenusakoma!“

Pasak R. Katinaitės-Lumpic­kienės, sodyboje netrūko vaisių, uogų, aplink bangavo pievos, supo miškai. Žemuogių galėjai prisiskinti pats, tačiau ką reikš­davo, kai jų varnalėšos lape ar beržo tošyje parnešdavo nuo gyvulių pareinantys seneliai!

Anot poetės, betarnaudama močiutė išmoko dirbti įvairiau­sius darbus, mokėjo ji ir arti, ir dalgiu pjauti. Senelis buvo gana ligotas žmogus, tad neretai sun­kiausi darbai gulė ant jo žmonos pečių.

„Močiutė buvo savamoks­lė, – teigė pašnekovė. – Ji no­rėjo skaityti, todėl betarnaujant jai gaspadoriai padovanoda­vo po kokią knygą. Buvo ir Ka­zys Binkis, ir Salomėja Nėris, ir Viktoras Hugo, ir Šarlotė Bron­tė, ir, aišku, Antanas Miškinis… Aš vartydavau tas knygas, o ji man pasakodavo apie jas ir at­mintinai deklamuodavo eilėraš­čius. Mylėjo knygas iki paskuti­nės minutės. Liaudies motyvais kūrė pusiau eiles, pusiau dai­nas. Deklamuodavo man. Buvo gabi. Išpruso pati, nes to norėjo. Man atrodė, kad kada nors sėsiu ir užrašysiu jos kūrybą. Pasiro­dė, kad gyvenimas daug trum­pesnis, nei aš galvojau. Močiu­tė sakydavo: „Praėjo gyvenimas kaip viena diena.“ Kadangi aš ją labai mylėjau ir gerbiau, tikėjau jos žodžiais, bet nesupratau. O šiandien galiu pasakyti tą patį: „Praėjo gyvenimas kaip viena diena.“

Nuo vieškelio pusės visomis spalvomis švietė močiutės gė­lių darželis. Ten buvo daugy­bė senovinių gėlių. „Mes ir da­bar su seserimi atsimename, kaip pas močiutę žydėdavo rak­teliai, žirnikai, visokių spal­vų pivonijos, baltasis erškėtis, tupliukai-čebačiukai, šuniukai, o jos pasididžiavimas buvo kva­pnios vešlios rūtos. Labai gerai atsimenu, kai kaimynų dukros tekėjo – atėjo pas Govėdienę rūtų vainikui. Vestuvinei puokš­tei jaunosios prašydavo ir smi­dro“, – pasakojo poetė.

Kiek pašnekovė pamena, močiutė į bažnyčią eidavo ne kiekvieną sekmadienį, tačiau kunigas, žinodamas moters gy­venimo būdą, jos nepabaigia­mus darbus, ją gerbė. Ji mels­davosi namie ir džiaugdavosi, jei prisijungdavo anūkai. Paš­nekovė prisimena: „Su mo­čiute visada pasipuošę eida­vome pėsčiomis basos kokius keturis kilometrus į atlaidus (kermošius) Vajasiškyje. Ba­telius nešdavomės rankose, kad nesudulkėtų. Kojas nusi­mazgodavome upelyje, tekė­jusiame prieš pat kaimą, tada apsiaudavome ir tvarkingos ei­davome į bažnyčią.“

Gamtos klajūnas

R. Katinaitė-Lumpickienė savo senelį Joną Govėdą įvardi­jo kaip kaimo filosofą, žmogų, mėgstantį pakalbėti. Jis labai mėgdavo klausytis radijo vaidi­nimų. Su seneliu jų klausydavo­si ir anūkė, kuri įkvėpta to, ką girdėjo, besimokydama trečio­je–ketvirtoje klasėje sukūrė pje­sę. Tai buvo pirmasis būsimos poetės kūrinys. Vis dėlto jis ne­išliko – autorė suplėšė jį ir sude­gino senelio lauže.

Su seneliu anūkė klajodavo po pievas, miškus. Senelis eida­vo ten išsipjauti įvairiausių ža­barų, meškerykočių iš lazdyno, grybauti. Jis pirmasis anūkei parodė gegužraibę, augalą, pa­našų į hiacintą, kuris auga drėgnuose miškuose, pievose (jose užauga aukštesnis, miš­kuose – stambesnis). Tarmiškai jis šį augalą pavadino „gegutes abrūsėliu“. Pirmąją savo tarme išleistą knygą poetė taip ir pa­vadino – „Gegutes abrūsėliai“.

Eidavo su seneliu žvejoti. Dažniausiai į Sylį, traukdavo ir prie Ilgio. „Geras žvejys buvo, – teigė moteris. – Oi, kokią žu­vienę valgydavome! Tokią ir aš dabar pagal močiutės recep­tą gaminu.“ Nors vėliau senelis gavo dovanų parduotuvinę meš­kerę, pirmuosiuose anūkės pri­siminimuose yra išlikusi būtent iš lazdyno.

„Senelis mus labai mylėjo, bet kai reikėjo, pasakydavo griež­tesnį žodį, pamokydavo. Buvau penktokė, kai mano pirmąjį ei­lėraštį išspausdino „Lietuvos pionieriuje“ – tada labai žino­mame Lietuvoje vaikams ir jau­nimui laikraštyje. Man tai buvo tokia didelė garbė! Tai buvo įvykis ir tėvams, ir seneliams. Senelis nuo tos dienos į mane pradėjo kreiptis žodžiu „Jūs“. Kaip vaikas, aš į šį naują krei­pinį reagavau normaliai (senelis kaip nori, taip kalba), tačiau kai paaugau, supratau, kokią dide­lę pagarbą jis man parodė. Se­neliams ir tėvams buvo svarbu, kad vaikai eitų gerais keliais. Nes kaime toks požiūris buvo. Neduok Dieve, jei vaikas nege­rais keliais nueina!“ – šypsojosi R. Katinaitė-Lumpickienė.

Senelis pasakodavo apie daug dalykų: medžius, dubenuotuo­sius akmenis, užkastus pini­gus… Netoli senelių namų riog­sojo didelis akmuo, po kuriuo esą užkasti pinigai. Senelis pa­sakojo, kad žmonės apie tuos pinigus sužinojo labai seniai, nes kartais matydavo juos de­gant. Susitarę vyrai naktį ėjo jų iškasti, tačiau jiems kažkas atsi­tiko – negalima liesti to, kas ne tavo.

Senelis pasakodavo, kad ant Antilgės (Untilgės) piliakalnio stovėjusi bažnyčia. Tuose kraš­tuose gyvenęs kažkoks nedoras ponas, skriausdavęs žmones. Kai jis nuėjęs į bažnyčią, ši nugarmė­jusi gilyn į piliakalnį. Tai senelis girdėjo dar iš savo senelių.

Anot R. Katinaitės-Lumpic­kienės, senelis daug visko pa­sakodavo „iš senovės“, tačiau jai labai įsiminė vienas epizo­das. Ir ne tik todėl, kad senelis apie jį kartas nuo karto užsimin­davo, bet ir todėl, kad tai buvo nežmoniška, žiauru. Būdamas šešerių–septynerių metų, sene­lis tarnaudamas praganė žąsiu­ką. Šeimininkų buvo sumuštas taip stipriai, kad net šlapino­si krauju. Aišku, tai atsiliepė jo sveikatai.

Pasak pašnekovės, seneliai pagarbiai elgdavosi su kaimy­nais, niekas nebuvo apkalbėtas, apkvailintas. Bėdoje skubėda­vo padėti tuo, kuo galėjo. Ir se­nelius žmonės gerbė. Močiutė, kaip kūrybingas žmogus, mėgo visokias „talaluškas“, pasijuok­ti iš valdžios, pavyzdžiui: „Nei mesytes, nei dešrytes – tik rau­donas veliavytes“. Vaikai priva­lėjo būti mandagūs – to reikala­vo ne tik seneliai, bet ir tėvai. Turėjo vaikai ir pareigų. Žino­ma, seneliai labiau lepino, o tė­vai buvo griežtesni: pirma – darbas, paskui – pramogos.

Tebegyva išnykusios sodybos aura

Pašnekovė apgailestavo, kad senoji senelių sodyba neišliko. Kai mirė senelis, močiutė dar kurį laiką gyveno viena. Paskui, sušlubavus jos sveikatai, jos dukra Uršulė pasiėmė mamą pas save, į Juknėnų kaimą.

R. Katinaitė-Lumpickienė pa­sakojo, kad mamos sesuo mirė, kai jai tebuvo suėję kiek dau­giau nei penkiasdešimt. Naš­lys vyras dirbo Utenos mėsos kombinate ir su trimis nepilna­mečiais vaikais glaudėsi ben­drabutyje. Po kiek laiko mo­čiutė su giminaičių pritarimu nusprendė savo sodybą užra­šyti mirusios dukters Onos sū­nui Gediminui. Deja, jaunas vy­ras, sukūręs šeimą, nesulaukęs nė trisdešimties metų pateko į avariją ir žuvo. Liko jo našlė su dviem visai mažais vaike­liais, reikėjo juos užauginti, iš­mokyti. O neprižiūrima sody­ba ėmė griūti. Ir taip išėjo, kad pateko į svetimas rankas. Sveti­mieji taip pat nesirūpino senai­siais Govėdų namais. „Kai pa­matėme, kad tvartas sugriuvo ir kad jau baigta su namu, aš su­galvojau sodybą pasilikti taip, kaip galiu – savo antrosios tar­miškai išleistos knygos „Paraič nama“ viršelį apvilkau sodybos nuotrauka. Ir man taip gera, kad minties tokios neturėjome, kad šventes galėtume sutikti kur nors kitur. Tik pas senelius! Ir tai ne­buvo kažkokia prievolė – mes ži­nojome, kad ten gera, ten laukia visų mūsų, todėl nesvarbu, kiek yra vietos, jos užteks visiems.“

Utenoje gyvenanti poetė pa­sakojo, kad sodyboje vis dar te­bešlama labai senas kaštonas, balansuojantis tarp gyvenimo ir mirties, kuris nenupjautas kol kas tik protėvių atminimą saugančios dukterėčios dėka. Prabėgusius laikus dar mena ir senasis kvapnusis jazminas, o iš miško senelio su anūke par­nešta liepaitė dabar išaugusi į didžiulę, plačiašakę liepą. Se­nelis mėgo sodinti medžius, ir ne tik vaismedžius – turbūt nuo amžių buvo įprasta prie namų juos sodinti. Vidiniame kieme, prie pat lango, augo storas uo­sis, į kurį kažkada buvo kirsta žaibo. Prie šulinio raudonavo šermukšnis. Senelio prižiūri­mame atšlaime, be kitų medžių, augo labai aukšta laukinė obe­lis, jos obuoliukai buvo neval­gomi. Tačiau juos surinkda­vo ir supildavo ant aukšto. O po Kalėdų ar pavasariop mo­čiutė atnešdavo juos gryčion ir sumesdavo į vandens ba­leiką. Iš obuoliukų išplaukda­vo ledas, ir vaikai tuos obuo­liukus galėjo valgyti. „Tuomet jau būdavo gardūs. Tik vėliau supratome, kad tai buvo ne tik pramoga anūkams, bet ir tikra vitaminų bomba“, – kalbėjo R. Katinaitė-Lumpickienė.

Tvartas su klojimu buvo vie­name pastate. Prie jo visada buvo šuo. Pirmą blyną rudenį ar žiemą močiutė nešdavo jam – gyvulėliui šalta. Jei labai šal­ta naktis, šuo galėdavo įlindęs pro angą klojime šiltai permie­goti įsikuitęs į šiaudus ar šieną.