Aukštą gyvenimo pievą perėję broliai joje paliko aiškią brydę

Rašytoją Antaną Miškinį ir jo brolį vertėją Mo­tiejų dar atsimena nemažai vyresnių juknėniškių. Abu, patekę į sovietinę mėsmalę, iškentė daug var­go. Netapo tuo, kuo norėjo, neatsiskleidė iki galo. Nepaisant to, perėję per aukštą gyvenimo pievą, paliko joje aiškią brydę. Sudėtingų brolių gyveni­mų širmą praskleidė A. ir M. Miškinių literatūri­nės-etnografinės sodybos muziejininkė Rimanta Gaidienė.

Šimtmečio senumo pamokos

Pasak muziejininkės, M. Miš­kinis baigė privačią berniukų gimnaziją Daugpilyje (Latvija). Paskui įstojo į Maskvos (Rusi­jos Federacija) universitetą stu­dijuoti mediciną, tačiau tą die­ną, kai turėjo išvykti į imperijos sostinę, Lietuvą užplūdo vokie­čiai – prasidėjo Pirmasis pa­saulinis karas. Taip M. Miški­nio mokslai kuriam laikui liko užmiršti. O kad jis buvo gabus mokinys, anot pašnekovės, įro­do kiekvienais mokslo metais gauti pagyrimo raštai. 1914–1918 metus M. Miškinis pralei­do gimtuosiuose Juknėnuose. Ir juos praleido ne tuščiai – čia įsteigė pirmąją Juknėnų moky­klėlę, į kurią ateidavo mokytis ne tik Juknėnų, bet ir aplinki­nių kaimų vaikai. Jo mokiniais buvo būsimieji rašytojai Teofi­lis Tilvytis, Pulgis Andriušis ir brolis Antanas.

Mažytė mokyklėlė buvo įkurta tvarte, joje vaikus M. Miškinis mokė lietuvių kal­bos ir matematikos. Šiuo metu sodyboje vaikams siūlomos edukacijos iš senosios moky­klos, anot muziejininkės, yra gana įdomios. Vaikus į pamoką ji kviečia restauruotu varpeliu, kurį kažkada naudojo M. Miš­kinis. Žibalinės lempos švieso­je vaikai rašo į rašalą merkia­momis metalinėmis, taip pat žąsies plunksnomis (atlieka užduotis iš senovinių vadovė­lių), avi nagines, vietoje kupri­nių naudoja medines dėžutes, o paklūpėti kampe ant žirnių iškėlus knygą virš galvos ar neskaudžiai gauti liniuote per pirštus – atrakcija, kurią nori išbandyti kiekvienas.

Ištremtas į tėviškę

1918 metais M. Miškinis tapo savanoriu, dirbo Krašto apsaugos departamente, ten su­sipažino su savo būsima žmo­na Angele Navadničėnaite, kuri ėjo mašininkės-sekretorės pareigas. Tačiau kariuomenėje gabus jaunuolis neliko – įsto­jo į universitetą ir pradėjo mo­kytojauti. Dirbo Kaune, Mari­jampolėje, Raseiniuose, paskui įsidarbino Švietimo ministeri­joje inspektoriumi, vėliau tapo šios įstaigos pradžios ir vidu­rinio mokslo departamento di­rektoriumi. Redagavo jaunimui skirtą žurnalą „Šviesos keliai“. Siekdamas supažindinti jau­nuomenę su žymiais Europos žmonėmis, išleido šviečiamojo pobūdžio knygutes „Didžiųjų rašytojų siluetai“. Parašė vado­vėlį „Lietuvių literatūra“, tin­kantį vienuoliktokams, kuria­me pateikta tautosaka ir senoji literatūra. Vadovėlio antrosios dalies rankraštis per karą, deja, žuvo liepsnose su kitu M. Miš­kinio turtu Vilniuje. Vokie­čių okupacijos metais, kol naciai neuždarė Vilniaus uni­versiteto, M. Miškinis dės­tė jame. Vėliau, ištremtas į Juknėnus ir būdamas humani­taras, anot R. Gaidienės, lyg pajuokai turėjo tenkintis de­vyniomis algebros ir geome­trijos pamokomis per savaitę Juknėnų aštuonmetėje. Pašne­kovė sakė turinti užrašiusi Du­setų girininkijos girininko Al­gimanto Juozo Binkausko, buvusio M. Miškinio moki­nio, kilusio iš gretimo Garnių kaimo ir besimokiusio Juknė­nuose, atsiminimus. „Tai buvo penkiasdešimtkažkelintaisiais, – atpasakojo prisiminimus mu­ziejaus vedėja. – Vaikas (A. J. Binkauskas – aut. past.), bai­gęs aštuonmetę mokyklą, įsto­jo į technikumą mokytis miš­kininkystės, tačiau kolūkis jo neišleidžia. Sėdi vaikas prie­šais kolūkio kontorą ir verkia. Eina Motiejus: „Kas tau yr?“. Pasakė. „Palauk.“ Nuėjo į kon­torą, rėkė, barės, o išėjęs sako: „Gali važiuot.“

Odės dvasia, sumalta į dulkes

Anot muziejininkės, M. Miš­kinis tobulai mokėjo rusų (jis studijavo rusų filologiją), labai gerai anglų, vokiečių ir prancū­zų kalbas. Skaitė ir galėjo susi­kalbėti latviškai bei jidiš kalba. „Tobulas rusų kalbos žinojimas gelbėjo visus, kurie gyveno šiuose namuose – jis vertė rusų klasikus, – sakė pašnekovė. – Tiesa, iš pradžių vertimus pa­sirašinėjo Urbo pavarde. Pas­kui sudarė sutartį su „Vagos“ leidykla.“ Vertė Ivaną Buni­ną, Leonidą Leonovą, Fiodorą Dostojevskį, ypač mėgo Niko­lajų Gogolį – išvertė visus jo kūrinius.

2004 metais įsikūrusiame muziejuje dirbanti R. Gaidienė sakė, kad jis pilnas mielų atra­dimų, vienas jų – cigarų dėžu­tė. „Rūkė Miškiniai, – teigė mo­teris. – Pypkiavo ir Motiejaus žmona Angelė. Kaimas jos il­gai vengė, sakė: „Boba raga­na pypkę rūko.“ Vajasiškio sen­buvė Liudgarda Kazakevičiūtė man pasakojo, kaip Vajasišky­je iš bažnyčios išėję Motiejus su Angele iškart už šventoriaus dūmą pešė. Sako, jau bent paei­tų, pavažiuotų toliau nuo bažny­čios, tada parūkytų.“ Paėmusi iš cigarų dėžutės kalendoriaus la­pelį, ant kurio parašyta Alek­sandro Puškino odė „Exegi mo­numentum“ (liet. „Pasistačiau paminklą“), versta Vinco My­kolaičio-Putino, muziejininkė tęsė: „Kaip norite, taip statykite laiptelius, tačiau Putinas vis tiek aukščiau stovi, vis dėlto Mo­tiejaus ranka prirašyta: „Kaip blogai išversta, Puškino odės dvasios čia nėra nė dulkės.“ Pa­braukta ir parašyta, kad mintys sužalotos. Mažas daikčiukas, kuris pasako, kad Motiejus ver­tėjo darbą išmanė – jo vertimai yra geri. Tą patį man patvirtino ir šių dienų vertėjai.“

Parodė R. Gaidienė M. Miš­kinio darbo stalą prie lan­go. Išlikęs ir radijas, žibalinė lempa. „Dirbdavo Motiejus naktimis. Į Juknėnų pusę ne­buvo jokių krūmų. Žmonės matydavo lange degant žiburį ir klausdavo: „Kų tu, Matie­jau, veiki, kad per naktį žibu­riuoja?“. Jis atsakydavo: „Aš naktimis dirbu, man naktį ge­riau – dieną tai paukščiukas langan pabeldžia, tai kas nors užeina, išblaško, tada reikia iš naujo susikaupti.“ Verti­mą užrašydavo pieštuku, kitą jo galą grauždavo ir sakyda­vo: „Šiąnakt nugraužiau tris pieštukus.“

R. Gaidienė pasakojo, kad kartą atvažiavo jaunas vyras – Tomas Motiejūnas. Jo seneliai gyveno visai netoli Miškinių. Vaikystėje vyriškis su kitais vaikais, žaisdamas slėpynių Miškinių sodyboje, rado por­cigarą, ant kurio buvo parašyta „Ponui Direktoriui M. Miški­niui Švietimo ministerijos ben­dradarbiai 1933-II-24“. „Mo­tiejaus daiktai grįžta namo“, – sakė pašnekovė.

Beje, muziejininkė teigė, kad Angelė Miškinienė už savo vyrą buvo vyresnė devyne­riais metais, neaukšto ūgio, ap­kūnoka. Vaikų su vyru nesusi­laukė. Rodydama M. Miškinio žmonos nuotrauką, pašnekovė visada prisimena senuko Ra­manausko iš Gatelių (Daugai­lių sen.) žodžius: „Jei kas nors Motiejui mestelėdavo: „Motie­jau, tu juk toks išnašus vyras, o pasiėmei nei šių, nei tų“, tai Motiejus atkirsdavo: „Garbė tam vyrui, katras paima mažų ir negražių – didelį ir gražių bet kas paims.“

Kodėl motiejukai, o ne žydeliukai…

A. Miškinis progimnaziją baigė Zarasuose, paskui išvy­ko pas brolį Motiejų į Kauną, čia baigė „Aušros“ gimnaziją. Kaip ir M. Miškinis, studija­vo rusų filologiją Vytauto Di­džiojo universitete. Laikino­joje sostinėje jis susitikdavo su savo kraštiečiais draugais T. Tilvyčiu ir P. Andriušiu. Pirmą savo eilėraščių rinki­nį poetas išleido dar būdamas gimnazistu gimnazijos laikraš­tėlyje „Skaidra“, o plačioji vi­suomenė su jauno poeto kū­ryba susipažino 1927 metais, kai išėjo pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Balta puokštė“. Ei­lėraščius, anot R. Gaidienės, rinkiniui atrinko M. Motiejus: „Svečiuojasi Antanas pas bro­lį policininką Vincą, rašo Mo­tiejui laišką, prideda eilėraščių ir prašo, kad šis savo nuožiūra pasakytų, kuriuos dėti, o ku­riuos atmesti. Taip brolis daly­vauja brolio gyvenime.“

Pasak R. Gaidienės, visiems trims broliams Miškiniams jų gimtieji namai buvo labai bran­gūs. „Miškinienė beatodairiškai mylėjo savo vaikus, – teigė paš­nekovė. – Tie vaikai seno, žilo, bet jinai sakė: „Čia mano An­taniukas, čia mano Vincukas, čia mano Motiejukas.“ O vai­kystėje, paauglystėje nuo kai­mo, aplinkos, kaip mokėjo, taip gynė. Kartais net juokinga at­rodė. Aldona Kunčiuvienė (Ju­knėnų kaimo senbuvė – aut. past.) pasakojo: „Vaikšto Miš­kinienė po turgų, žiūri – žydas žolės sėklą parduoda: „Kokia čia sėkla?“. Žydas: „Mateju­kai.“ „Matejukai? A kal ne žy­deliukai? Kų tu čia iš mana vai­ka juokies?“.

Su džiovintu sūriu – nuo Juknėnų iki Zarasų ir atgal

Muziejininkė pasakojo, kad poetas Jonas Aistis buvo pats geriausias A. Miškinio jau­nystės (Kauno laikų) drau­gas. Abu neoromantikai, „liki­mo broliai visais atžvilgiais“. J. Aistis net rašė, kad jų pa­rašyta poezija nublanks­ta prieš abiejų draugystę. Beje, J. Aistis, kilęs iš Rum­šiškių (Kaišiadorių r.), augo gausioje kalvio šeimoje. Pi­nigų nebuvo, tad gal gabus vaikas ir nebūtų pasiekęs mokslų, tačiau draugystė su A. Miškiniu jam ištiesė pa­galbos ranką – M. Miškinis, tuo metu jau dirbęs Švietimo ministerijoje, išrūpino rumšiš­kiečiui stipendiją ir jis išvyko mokytis į Prancūziją. Grįžo į Lietuvą tik pasiimti premijos už poezijos knygą (J. Aistis liko gyventi Prancūzijoje).

Anot pašnekovės, kitas A. Miškinio draugas – poe­tas Kazys Binkis. Tiek jis, tiek J. Aistis ne kartą lankėsi A. Miškinio tėviškėje. „Miški­nienė labai didžiavosi, kad jos mokyti vaikai atsiveža moky­tus draugus. Kitiems sakyda­vo: „Ateik, padabok, šiandien atvažiuoja tas ir tas…“ Kai at­važiuodavo K. Binkis, jiedu su Antanu, pasiėmę džiovin­tą sūrį, šeštadienio pavaka­ry išeidavo į Salako pusę. Za­rasus pasiekdavo. Grįždavo pirmadienio rytą, apsukę vi­sas gegužines“, – pasakojo R. Gaidienė.

Už ką voriukas pateko į karcerį?

Mokytojavo A. Miškinis rusų gimnazijoje, Kauno ra­diofone rengė laidas. „Po karo Antanas prisijungė prie Tau­ro apygardos partizanų. Parti­zano priesaiką priėmė Vilniu­je prie K. Binkio kapo. Pats pasirinko tokią vietą. Tai tur­būt pasako, kad K. Binkis jam reiškė daug. Miške jis nebu­vo, tvarkė partizanų praneši­mus spaudai. Jį įskundė. Jo dukra atsimena, kaip į jų me­dinį namą naktį įsiveržė karei­viai, iškratė visą butą ir išsiva­rė tėvelį. Tardė Antaną Kauno ir Vilniaus kalėjimuose. Jo ne­kankino, tačiau bandė palaužti kitais būdais – 28 dienas poe­tas praleido karceryje. Laikė­si arogantiškai, kovos draugų neišdavė, o karceryje ant sie­nos išraižė tą savo gražųjį ei­lėraštį apie voriuką.

Aš, tai aš. Čia mano karstas

ir duobė.

Bet kaipgi tu, vargšeli,

pakliuvai į MGB?

A. Miškinis išbuvo tremtyje aštuonerius su puse metų. Mirus Stalinui, jo byla buvo peržiūrėta – 1956 metais jis paleistas namo. Anot pašnekovės, tremtyje gimė poeto garsiosios „Psalmės“ (jo poezijos viršūnė), kurios Lie­tuvą pasiekė atskirais lapeliais (juos parvežė ne pats A. Miški­nis). „Kai kurios psalmės yra ir prapuolusios. Tokia, pavyzdžiui, yra psalmė apie Velykas „Bus rezurekcija visos šalies“. Ji din­gusi, tačiau žinoma, kad tokia buvo. Sakoma, kad ji įmūryta kalinių pastatytos mokyklos sie­noje Mordovijoje (Rusijos Fe­deracija – aut. past.). Beje, la­bai keistas dalykas. Mano vyro mama kalėjo Kazachstane, o Antanas – Mordovijos, Olže­raso, Omsko lageriuose. Kai aš ištekėjau, Kūčių vakarą seno­ji Gaidienė man ėmė deklamuo­ti A. Miškinio eilėraštį „Vakarė žvaigždė“. „Iš kurgi Jūs, močiut, mokat šitą eilėraštį?“ – nuste­bau. „Vaikeli, aš tenai (Kazach­stane – aut. past.) išmokau.“ Įsi­vaizduokit, kur Omskas, o kur Kazachstanas. Va ir paaiškinkit, kaip eilėraščių tekstai nuėjo tokį atstumą… Plito nepaaiškinamais būdais…“ – stebėjosi A. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografi­nės sodybos prižiūrėtoja ir pri­dūrė, kad pirmą kartą „Psalmės“ buvo atspausdintos „Pergalėje“ 1988 metais.

Grįžęs iš tremties A. Miškinis apsigyveno Vilniuje, tačiau va­saroti atvykdavo į Juknėnus.

Paskutinė vakarienė su broliu

Rodydama trijų brolių mo­tinos nuotrauką, R. Gaidie­nė sakė: „Kaip ją bevertintum, moteris padarė savo: nešė naš­lės kryžių, vaikus į mokslus iš­leido, sodybą susitvarkė. Ran­kos didelės, sugrubusios nuo darbo – dirbančios kaimo mo­ters. O stotas išdidus. Ori ir ži­nanti savo vertę.“ Pasak muzie­jininkės, M. Miškinienė buvo įtraukta ir į tremiamųjų sąra­šus, tačiau apsukri moteriškė išsisuko – žinojo, kam ką pasa­kyti, ką paduoti…

Nuo senosios Miškinie­nės mirties 1961 metais na­mai pamažu pradeda tuštėti: 1969 metais miršta A. Miški­nienė, o 1974-aisiais ir pasku­tinis Miškinių sodybos nuola­tinis gyventojas M. Miškinis. „Paskutinius penkerius savo gyvenimo metus jis gyveno vi­siškai vienas. Mirties vakarą jį aplankė Antanas, broliai pava­karieniavo, pasišnekėjo, Mo­tiejus atgulė ir lengvai užgeso. Apie jo mirtį pirmiausia prane­šė „Amerikos balsas“, o pas­kui parašė ir „Tiesa“ – toks nepatogus oficialiajai valdžiai buvo M. Miškinis“, – reziuma­vo R. Gaidienė.

M. Miškinis vaikų neturė­jo, į sodybą vis dar atvažiuoja A. Miškinio vienintelė dukra Jolanta ir Vinco Miškinio du­kra Jovita, atvažiuodavo ir jau dabar miręs jo sūnus Vincas.

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Indraja

Įvairenybės

Jaunimas