Rašytoją Antaną Miškinį ir jo brolį vertėją Motiejų dar atsimena nemažai vyresnių juknėniškių. Abu, patekę į sovietinę mėsmalę, iškentė daug vargo. Netapo tuo, kuo norėjo, neatsiskleidė iki galo. Nepaisant to, perėję per aukštą gyvenimo pievą, paliko joje aiškią brydę. Sudėtingų brolių gyvenimų širmą praskleidė A. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos muziejininkė Rimanta Gaidienė.
Šimtmečio senumo pamokos
Pasak muziejininkės, M. Miškinis baigė privačią berniukų gimnaziją Daugpilyje (Latvija). Paskui įstojo į Maskvos (Rusijos Federacija) universitetą studijuoti mediciną, tačiau tą dieną, kai turėjo išvykti į imperijos sostinę, Lietuvą užplūdo vokiečiai – prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Taip M. Miškinio mokslai kuriam laikui liko užmiršti. O kad jis buvo gabus mokinys, anot pašnekovės, įrodo kiekvienais mokslo metais gauti pagyrimo raštai. 1914–1918 metus M. Miškinis praleido gimtuosiuose Juknėnuose. Ir juos praleido ne tuščiai – čia įsteigė pirmąją Juknėnų mokyklėlę, į kurią ateidavo mokytis ne tik Juknėnų, bet ir aplinkinių kaimų vaikai. Jo mokiniais buvo būsimieji rašytojai Teofilis Tilvytis, Pulgis Andriušis ir brolis Antanas.
Mažytė mokyklėlė buvo įkurta tvarte, joje vaikus M. Miškinis mokė lietuvių kalbos ir matematikos. Šiuo metu sodyboje vaikams siūlomos edukacijos iš senosios mokyklos, anot muziejininkės, yra gana įdomios. Vaikus į pamoką ji kviečia restauruotu varpeliu, kurį kažkada naudojo M. Miškinis. Žibalinės lempos šviesoje vaikai rašo į rašalą merkiamomis metalinėmis, taip pat žąsies plunksnomis (atlieka užduotis iš senovinių vadovėlių), avi nagines, vietoje kuprinių naudoja medines dėžutes, o paklūpėti kampe ant žirnių iškėlus knygą virš galvos ar neskaudžiai gauti liniuote per pirštus – atrakcija, kurią nori išbandyti kiekvienas.
Ištremtas į tėviškę
1918 metais M. Miškinis tapo savanoriu, dirbo Krašto apsaugos departamente, ten susipažino su savo būsima žmona Angele Navadničėnaite, kuri ėjo mašininkės-sekretorės pareigas. Tačiau kariuomenėje gabus jaunuolis neliko – įstojo į universitetą ir pradėjo mokytojauti. Dirbo Kaune, Marijampolėje, Raseiniuose, paskui įsidarbino Švietimo ministerijoje inspektoriumi, vėliau tapo šios įstaigos pradžios ir vidurinio mokslo departamento direktoriumi. Redagavo jaunimui skirtą žurnalą „Šviesos keliai“. Siekdamas supažindinti jaunuomenę su žymiais Europos žmonėmis, išleido šviečiamojo pobūdžio knygutes „Didžiųjų rašytojų siluetai“. Parašė vadovėlį „Lietuvių literatūra“, tinkantį vienuoliktokams, kuriame pateikta tautosaka ir senoji literatūra. Vadovėlio antrosios dalies rankraštis per karą, deja, žuvo liepsnose su kitu M. Miškinio turtu Vilniuje. Vokiečių okupacijos metais, kol naciai neuždarė Vilniaus universiteto, M. Miškinis dėstė jame. Vėliau, ištremtas į Juknėnus ir būdamas humanitaras, anot R. Gaidienės, lyg pajuokai turėjo tenkintis devyniomis algebros ir geometrijos pamokomis per savaitę Juknėnų aštuonmetėje. Pašnekovė sakė turinti užrašiusi Dusetų girininkijos girininko Algimanto Juozo Binkausko, buvusio M. Miškinio mokinio, kilusio iš gretimo Garnių kaimo ir besimokiusio Juknėnuose, atsiminimus. „Tai buvo penkiasdešimtkažkelintaisiais, – atpasakojo prisiminimus muziejaus vedėja. – Vaikas (A. J. Binkauskas – aut. past.), baigęs aštuonmetę mokyklą, įstojo į technikumą mokytis miškininkystės, tačiau kolūkis jo neišleidžia. Sėdi vaikas priešais kolūkio kontorą ir verkia. Eina Motiejus: „Kas tau yr?“. Pasakė. „Palauk.“ Nuėjo į kontorą, rėkė, barės, o išėjęs sako: „Gali važiuot.“
Odės dvasia, sumalta į dulkes
Anot muziejininkės, M. Miškinis tobulai mokėjo rusų (jis studijavo rusų filologiją), labai gerai anglų, vokiečių ir prancūzų kalbas. Skaitė ir galėjo susikalbėti latviškai bei jidiš kalba. „Tobulas rusų kalbos žinojimas gelbėjo visus, kurie gyveno šiuose namuose – jis vertė rusų klasikus, – sakė pašnekovė. – Tiesa, iš pradžių vertimus pasirašinėjo Urbo pavarde. Paskui sudarė sutartį su „Vagos“ leidykla.“ Vertė Ivaną Buniną, Leonidą Leonovą, Fiodorą Dostojevskį, ypač mėgo Nikolajų Gogolį – išvertė visus jo kūrinius.
2004 metais įsikūrusiame muziejuje dirbanti R. Gaidienė sakė, kad jis pilnas mielų atradimų, vienas jų – cigarų dėžutė. „Rūkė Miškiniai, – teigė moteris. – Pypkiavo ir Motiejaus žmona Angelė. Kaimas jos ilgai vengė, sakė: „Boba ragana pypkę rūko.“ Vajasiškio senbuvė Liudgarda Kazakevičiūtė man pasakojo, kaip Vajasiškyje iš bažnyčios išėję Motiejus su Angele iškart už šventoriaus dūmą pešė. Sako, jau bent paeitų, pavažiuotų toliau nuo bažnyčios, tada parūkytų.“ Paėmusi iš cigarų dėžutės kalendoriaus lapelį, ant kurio parašyta Aleksandro Puškino odė „Exegi monumentum“ (liet. „Pasistačiau paminklą“), versta Vinco Mykolaičio-Putino, muziejininkė tęsė: „Kaip norite, taip statykite laiptelius, tačiau Putinas vis tiek aukščiau stovi, vis dėlto Motiejaus ranka prirašyta: „Kaip blogai išversta, Puškino odės dvasios čia nėra nė dulkės.“ Pabraukta ir parašyta, kad mintys sužalotos. Mažas daikčiukas, kuris pasako, kad Motiejus vertėjo darbą išmanė – jo vertimai yra geri. Tą patį man patvirtino ir šių dienų vertėjai.“
Parodė R. Gaidienė M. Miškinio darbo stalą prie lango. Išlikęs ir radijas, žibalinė lempa. „Dirbdavo Motiejus naktimis. Į Juknėnų pusę nebuvo jokių krūmų. Žmonės matydavo lange degant žiburį ir klausdavo: „Kų tu, Matiejau, veiki, kad per naktį žiburiuoja?“. Jis atsakydavo: „Aš naktimis dirbu, man naktį geriau – dieną tai paukščiukas langan pabeldžia, tai kas nors užeina, išblaško, tada reikia iš naujo susikaupti.“ Vertimą užrašydavo pieštuku, kitą jo galą grauždavo ir sakydavo: „Šiąnakt nugraužiau tris pieštukus.“
R. Gaidienė pasakojo, kad kartą atvažiavo jaunas vyras – Tomas Motiejūnas. Jo seneliai gyveno visai netoli Miškinių. Vaikystėje vyriškis su kitais vaikais, žaisdamas slėpynių Miškinių sodyboje, rado porcigarą, ant kurio buvo parašyta „Ponui Direktoriui M. Miškiniui Švietimo ministerijos bendradarbiai 1933-II-24“. „Motiejaus daiktai grįžta namo“, – sakė pašnekovė.
Beje, muziejininkė teigė, kad Angelė Miškinienė už savo vyrą buvo vyresnė devyneriais metais, neaukšto ūgio, apkūnoka. Vaikų su vyru nesusilaukė. Rodydama M. Miškinio žmonos nuotrauką, pašnekovė visada prisimena senuko Ramanausko iš Gatelių (Daugailių sen.) žodžius: „Jei kas nors Motiejui mestelėdavo: „Motiejau, tu juk toks išnašus vyras, o pasiėmei nei šių, nei tų“, tai Motiejus atkirsdavo: „Garbė tam vyrui, katras paima mažų ir negražių – didelį ir gražių bet kas paims.“
Kodėl motiejukai, o ne žydeliukai…
A. Miškinis progimnaziją baigė Zarasuose, paskui išvyko pas brolį Motiejų į Kauną, čia baigė „Aušros“ gimnaziją. Kaip ir M. Miškinis, studijavo rusų filologiją Vytauto Didžiojo universitete. Laikinojoje sostinėje jis susitikdavo su savo kraštiečiais draugais T. Tilvyčiu ir P. Andriušiu. Pirmą savo eilėraščių rinkinį poetas išleido dar būdamas gimnazistu gimnazijos laikraštėlyje „Skaidra“, o plačioji visuomenė su jauno poeto kūryba susipažino 1927 metais, kai išėjo pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Balta puokštė“. Eilėraščius, anot R. Gaidienės, rinkiniui atrinko M. Motiejus: „Svečiuojasi Antanas pas brolį policininką Vincą, rašo Motiejui laišką, prideda eilėraščių ir prašo, kad šis savo nuožiūra pasakytų, kuriuos dėti, o kuriuos atmesti. Taip brolis dalyvauja brolio gyvenime.“
Pasak R. Gaidienės, visiems trims broliams Miškiniams jų gimtieji namai buvo labai brangūs. „Miškinienė beatodairiškai mylėjo savo vaikus, – teigė pašnekovė. – Tie vaikai seno, žilo, bet jinai sakė: „Čia mano Antaniukas, čia mano Vincukas, čia mano Motiejukas.“ O vaikystėje, paauglystėje nuo kaimo, aplinkos, kaip mokėjo, taip gynė. Kartais net juokinga atrodė. Aldona Kunčiuvienė (Juknėnų kaimo senbuvė – aut. past.) pasakojo: „Vaikšto Miškinienė po turgų, žiūri – žydas žolės sėklą parduoda: „Kokia čia sėkla?“. Žydas: „Matejukai.“ „Matejukai? A kal ne žydeliukai? Kų tu čia iš mana vaika juokies?“.
Su džiovintu sūriu – nuo Juknėnų iki Zarasų ir atgal
Muziejininkė pasakojo, kad poetas Jonas Aistis buvo pats geriausias A. Miškinio jaunystės (Kauno laikų) draugas. Abu neoromantikai, „likimo broliai visais atžvilgiais“. J. Aistis net rašė, kad jų parašyta poezija nublanksta prieš abiejų draugystę. Beje, J. Aistis, kilęs iš Rumšiškių (Kaišiadorių r.), augo gausioje kalvio šeimoje. Pinigų nebuvo, tad gal gabus vaikas ir nebūtų pasiekęs mokslų, tačiau draugystė su A. Miškiniu jam ištiesė pagalbos ranką – M. Miškinis, tuo metu jau dirbęs Švietimo ministerijoje, išrūpino rumšiškiečiui stipendiją ir jis išvyko mokytis į Prancūziją. Grįžo į Lietuvą tik pasiimti premijos už poezijos knygą (J. Aistis liko gyventi Prancūzijoje).
Anot pašnekovės, kitas A. Miškinio draugas – poetas Kazys Binkis. Tiek jis, tiek J. Aistis ne kartą lankėsi A. Miškinio tėviškėje. „Miškinienė labai didžiavosi, kad jos mokyti vaikai atsiveža mokytus draugus. Kitiems sakydavo: „Ateik, padabok, šiandien atvažiuoja tas ir tas…“ Kai atvažiuodavo K. Binkis, jiedu su Antanu, pasiėmę džiovintą sūrį, šeštadienio pavakary išeidavo į Salako pusę. Zarasus pasiekdavo. Grįždavo pirmadienio rytą, apsukę visas gegužines“, – pasakojo R. Gaidienė.
Už ką voriukas pateko į karcerį?
Mokytojavo A. Miškinis rusų gimnazijoje, Kauno radiofone rengė laidas. „Po karo Antanas prisijungė prie Tauro apygardos partizanų. Partizano priesaiką priėmė Vilniuje prie K. Binkio kapo. Pats pasirinko tokią vietą. Tai turbūt pasako, kad K. Binkis jam reiškė daug. Miške jis nebuvo, tvarkė partizanų pranešimus spaudai. Jį įskundė. Jo dukra atsimena, kaip į jų medinį namą naktį įsiveržė kareiviai, iškratė visą butą ir išsivarė tėvelį. Tardė Antaną Kauno ir Vilniaus kalėjimuose. Jo nekankino, tačiau bandė palaužti kitais būdais – 28 dienas poetas praleido karceryje. Laikėsi arogantiškai, kovos draugų neišdavė, o karceryje ant sienos išraižė tą savo gražųjį eilėraštį apie voriuką.
Aš, tai aš. Čia mano karstas
ir duobė.
Bet kaipgi tu, vargšeli,
pakliuvai į MGB?
A. Miškinis išbuvo tremtyje aštuonerius su puse metų. Mirus Stalinui, jo byla buvo peržiūrėta – 1956 metais jis paleistas namo. Anot pašnekovės, tremtyje gimė poeto garsiosios „Psalmės“ (jo poezijos viršūnė), kurios Lietuvą pasiekė atskirais lapeliais (juos parvežė ne pats A. Miškinis). „Kai kurios psalmės yra ir prapuolusios. Tokia, pavyzdžiui, yra psalmė apie Velykas „Bus rezurekcija visos šalies“. Ji dingusi, tačiau žinoma, kad tokia buvo. Sakoma, kad ji įmūryta kalinių pastatytos mokyklos sienoje Mordovijoje (Rusijos Federacija – aut. past.). Beje, labai keistas dalykas. Mano vyro mama kalėjo Kazachstane, o Antanas – Mordovijos, Olžeraso, Omsko lageriuose. Kai aš ištekėjau, Kūčių vakarą senoji Gaidienė man ėmė deklamuoti A. Miškinio eilėraštį „Vakarė žvaigždė“. „Iš kurgi Jūs, močiut, mokat šitą eilėraštį?“ – nustebau. „Vaikeli, aš tenai (Kazachstane – aut. past.) išmokau.“ Įsivaizduokit, kur Omskas, o kur Kazachstanas. Va ir paaiškinkit, kaip eilėraščių tekstai nuėjo tokį atstumą… Plito nepaaiškinamais būdais…“ – stebėjosi A. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos prižiūrėtoja ir pridūrė, kad pirmą kartą „Psalmės“ buvo atspausdintos „Pergalėje“ 1988 metais.
Grįžęs iš tremties A. Miškinis apsigyveno Vilniuje, tačiau vasaroti atvykdavo į Juknėnus.
Paskutinė vakarienė su broliu
Rodydama trijų brolių motinos nuotrauką, R. Gaidienė sakė: „Kaip ją bevertintum, moteris padarė savo: nešė našlės kryžių, vaikus į mokslus išleido, sodybą susitvarkė. Rankos didelės, sugrubusios nuo darbo – dirbančios kaimo moters. O stotas išdidus. Ori ir žinanti savo vertę.“ Pasak muziejininkės, M. Miškinienė buvo įtraukta ir į tremiamųjų sąrašus, tačiau apsukri moteriškė išsisuko – žinojo, kam ką pasakyti, ką paduoti…
Nuo senosios Miškinienės mirties 1961 metais namai pamažu pradeda tuštėti: 1969 metais miršta A. Miškinienė, o 1974-aisiais ir paskutinis Miškinių sodybos nuolatinis gyventojas M. Miškinis. „Paskutinius penkerius savo gyvenimo metus jis gyveno visiškai vienas. Mirties vakarą jį aplankė Antanas, broliai pavakarieniavo, pasišnekėjo, Motiejus atgulė ir lengvai užgeso. Apie jo mirtį pirmiausia pranešė „Amerikos balsas“, o paskui parašė ir „Tiesa“ – toks nepatogus oficialiajai valdžiai buvo M. Miškinis“, – reziumavo R. Gaidienė.
M. Miškinis vaikų neturėjo, į sodybą vis dar atvažiuoja A. Miškinio vienintelė dukra Jolanta ir Vinco Miškinio dukra Jovita, atvažiuodavo ir jau dabar miręs jo sūnus Vincas.
Autoriaus nuotr.