Tikrame rojaus kampelyje – Ginučių kaime (Lin­kmenų sen.) – įsikūrusi ir pačioje pagrindinėje – Ma­lūno – gatvėje, šalia garsiojo Ginučių vandens malūno atsitūpusi, svečius kviečia sodyba „Gervinė“. Darbš­čiomis paties nepaprastai svetingo ir vaišingo sody­bos savininko Valdo Gervės rankomis net aštuonerius metus statyta troba dvelkia autentiškumu bei senove. Jau septintą sezoną čia priimami atvykėliai ne tik iš Lietuvos, bet ir visų pasaulio kampelių. Tiesa, koro­naviruso pandemija gerokai apkarpė turistų iš svečių kraštų ratą, bet šeimininkas neprarado entuziazmo ir tikino, jog net ir pernykštę „karantininę“ vasarą vos spėjo suktis. Darbuotis jam padeda ne tik žmona Ele­na, bet ir šiltuoju metų laiku prie sodybos komandos prisijungiantys, jau bene nuolatiniai, sezoniniai dar­buotojai. Ne tik apie tai, bet ir apie sodybos atsiradi­mą, mamos gamintus patiekalus primenantį maistą ir plačią V. Gervės širdį – šis straipsnis.

Kraštas pritraukė it magnetas

Paklaustas, kaip nuo Užpa­lių miestelio (Utenos r.) kilęs V. Gervė atsidūrė Ignalinos rajone, pašnekovas nusišypsojo, kad tai – net ne viena istorija. „Kai suau­gau, subrendau, pastebėjau, jog viskas ateina savu laiku, tik reikia kažkaip panorėti ir mylėti Dievą, – tikino vyras. – Tačiau reikia no­rėti nesavanaudiškai. Ir tada tai, ko nori – atsiranda.“ V. Gervė mokyklą baigė Užpaliuose, Tar­tu institute (Estija) įgijo sportinės medicinos ir kūno kultūros spe­cialybę, vėliau 14–15 metų dirbo treneriu Panevėžyje. Po kurio lai­ko pradėjo dirbti banko apsaugos tarnyboje, įkūrė inkasacijos pas­laugas teikiančią įmonę.

„Šio krašto nepažinojau visiš­kai, nors esu uteniškis, – prisi­pažino pašnekovas. – Atvažia­vau kartą į Ginučius pažvejoti su draugu, pavakarojome jo uoš­vių sodyboje. Kitą kartą atvažia­vau su šeima.“ Anot vyro, taip jis pamažu prie šių vietovių pripra­to ir panoro čia pasistatyti žvejo namelį. Deja, viskas nebuvo taip paprasta, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Kartą apsidairęs paste­bėjo seną pirtelę. „Pirtelė rūko ir išėjo iš jos visa suodina moteris, – prisiminė sodybos šeiminin­kas. – Paklausiau, gal galima čia ką nors įsigyti, ji atkirto, kad ne. Gal kokį trečią kartą pas ją apsi­lankęs, paprašiau parduoti man tą seną, surūkusią pirtelę ir pasiū­liau savininkei ne pinigus, o pen­kias karves. Tuo metu, kokiais 1995 metais, gera karvė kainavo apie 500 litų. Taip ir pamačiau jos akyse, kaip ji įsivaizduoja savo tvarte pririštas tas penkias karves. Už 2 tūkst. litų ji pardavė man tą raistą, kur stovėjo pirtelė. Taip aš čia papuoliau. Lankausi Ginu­čiuose jau kokius 24–25 metus, o nuo 2014–2015 metų čia gyvenu nuolat. Priaugau prie šio krašto. Kai manęs klausia, kaip čia atsi­dūriau, atsakau, kad užmečiau čia meškerę ir ji vis dar tebėra kažkur užmesta, bet aš prie jos nebepriei­nu – nebėra laiko.“

Anot V. Gervės, Ginučiuose anksčiau dominavo kelios pavar­dės – Žilėnai, Rūkai, Gaižučiai ir Brukštai. Gausiose to meto šei­mose, pavyzdžiui, dviejų Gaižu­čių, augo daug vaikų ir visi vie­nodais vardais – Jonas, Petras, Marytė ir panašiai. Kad atskirtų, kuris kieno vaikas, duodavo pra­vardes. Tarkim, neseniai palaido­tas ir visą gyvenimą Raimundė­liu vadintas vyras pasirodė besąs Jonas. Moteris, pardavusi versli­ninkui žemę, buvo Žilėnienė, bet visi ją vadino Gerviene, nes kai­mynai, kartą pokario metais pa­matę kaip ji, susilenkusi it gervė, atavare gaudo kuojytes, kitaip jos ir nebešaukė, net laiškai ir kita korespondencija moteriai ei­davo šia pravarde. „Kai nupir­kau iš jos žemę, visi net klausda­vo, ar mes ne giminės“, – juokėsi pašnekovas ir pridūrė, kad tokios netikėtos bei neįtikėtinos sąsajos verčia susimąstyti.

Sunkumai – įveikti

Pernai kovo viduryje prasidė­jus pirmajam karantinui, pasak V. Gervės, visiems viskas buvo labai baisu ne tik dėl grėsmės sveikatai bei gyvybei, bet ir dėl nežinomybės sustabdžius vers­lus, atšaukus visus užsakymus. Vyro teigimu, iki pat pernai metų birželio 18 d. sodyba visai nedir­bo, tačiau per vasarą atsigavo. Tuo labiau, kad keliauti į užsienį galimybių beveik nebuvo, todėl lietuviai suskato lankyti gimtojo krašto kampelius. Visgi, ši žiema buvo gerokai sunkesnė, nes nors ir nedirbant toliau reikėjo mokė­ti mokesčius valstybei, todėl jau rudenį teko susiplanuoti ir susi­dėlioti strategiją, kaip išgyventi.

Valstybės parama jo įmonė, V. Gervės teigimu, nesinaudojo. Anot pašnekovo, gelbėjo tai, kad vasarai pasibaigus, nutrūko ir se­zoninių darbuotojų darbo sutar­tys, jiems darbo užmokesčio mo­kėti nebereikėjo, turto nuomos sau pačiam mokėti taip pat nerei­kia, o per vasarą įmonės sąskai­toje sukauptos lėšos buvo nau­dojamos valstybės mokesčiams padengti. „Niekam nesu skolin­gas ir ramiai bei pakančiai galiu laukti naujo sezono, nereikia pulti į isteriją, – džiaugėsi „Gervinės“ šeimininkas. – Tuo labiau, kad tai viso pasaulio bėda, todėl niekur nesidėsi. Reikia būti klusniems, lojaliems ir laikytis Vyriausybės bei kitų valdžios institucijų spren­dimų – valstybėje turi būti tvar­ka.“ Be to, verslininko nuomone, kiekviena įmonė turi turėti tam ti­krą atsargą arba „pagalvę“, ku­rią galėtų pasikišti ištikus bėdai, kad nebūtų taip, jog trumpam su­stojus veiklai, tenka iškart skelb­ti bankrotą.

Tobulėja ir modernėja

Dabar, kai dar tik prieš porą savaičių buvo atlaisvinti karan­tino ribojimai, sodyba „Gervi­nė“ veikia tik savaitgaliais ir kol kas jos savininkas svečius prii­ma dviese su žmona. Bet vasa­rą, kai pasipils poilsiautojai, į darbą grįš septyni–aštuoni nuo­latiniai šiltojo sezono darbuoto­jai, kuriais šeimininkas labai di­džiuojasi ir kartu labai pasitiki. „Ta pati mano komanda dirba jau ne vienerius metus, taigi, tu­riu stabilų pagrindą, todėl galiu užtikrinti savo nuolatiniams lan­kytojams, jog mūsų virtuvės pa­tiekalų skoniai nesikeis, – sakė V. Gervė. – Nuolatiniai darbuo­tojai – didžiausias mano turtas, aš juos pažįstu, jie išmėginti, žino visas tvarkas, aplyginome vienas kito nelygumus. Tuo la­biau, kad, prisipažinsiu, tarp va­dovo, virtuvėje nesuprantančio nieko, ir personalo kartais išky­la šiokių tokių trinčių.“

Anot sodybos savininko, „Ger­vinė“ veikia septintus metus, to­dėl jau galima nujausti, kas, kaip ir kada bus. Šiemet jis tikisi gero sezono, nes, vyro teigimu, jau pa­sipylė užsakymai vasarai, pir­mas didelis užsakymas numato­mas jau gegužės viduryje. Be to, pašnekovas džiaugėsi ir tuo, kad nuolat tobulėjama, ieškoma įvai­rovių, naujovių, modernių spren­dimų. Pavyzdžiui, šiemet šeimi­ninkas sumanė palengvinti savo personalui darbą, todėl nupirko bulvių skutimo ir tarkavimo ma­šiną. „Penkis–šešis kibirus bulvių suskusti rankomis užtrunka maž­daug tris valandas, tai yra tikrai daug, – pasakojo vyras. – Ma­čiau, kad tai gana sudėtinga vieta, todėl pasistengiau ją supaprastin­ti. Tuo labiau, kad verdame daug cepelinų, kepame bulvinius bly­nus.“ Taip pat V. Gervė ketina žengti koja kojon kartu su laiku, todėl planuoja artimiausiu metu šalia sodybos įrengti elektrinę au­tomobilių krovimo stotelę, nes mato jai didelį poreikį.

Dėmesys ir gerumas – svarbiausia

Sodybos „Gervinė“ virtuvės maistą vertina ne tik paprasti lan­kytojai iš Lietuvos bei pasaulio, bet ir žymūs tautiečiai. V. Gervė prasitarė, kad kartą jam paskam­bino televizijos laidų vedėja Zita Kelmickaitė ir paprašė pagaminti pietus nedidelei aštuonių žmonių grupei. „Taip išėjo, kad nė viena virėja tą dieną negalėjo atvažiuo­ti, todėl pats pririnkau rūgštynių, nuvažiavau, nupirkau gabalą ge­ros, riebios, rūkytos šoninės ir iš­viriau tikros aukštaitiškos rūgšty­nių sriubos, – prisiminė nutikimą pašnekovas. – Dar turėjau lyną, iškepiau jį. Pats viską dariau, laksčiau kaip bitė. Žmonės sė­dėjo, valgė, gėrėjosi vaizdu. Z. Kelmickaitė, kaip tiesus žmogus, man pasakė: „Važiavom miškais, laukais, o čia vienas žmogus pa­darė mums nuostabius pietus. Mes esame labai patenkinti.“ Po kokio mėnesio ji man atvežė jau 60 žmonių. Lijo, kitose kavinėse tuščia, o mūsiškėje – valgo pul­kas lankytojų.“ Sodybos savinin­ko nuomone, svarbu ne vien pi­nigai ir pelnas, bet ir iniciatyva, parodytas dėmesys, supratingu­mas, o visa tai, ką įdėjai svečiui į širdį, sugrįžta atgal keleriopai.

Gal todėl dėl įvairių priežasčių negalinčiam susimokėti klientui V. Gervė pasiūlo tai padaryti vė­liau. Taip buvo, anot jo, ne kartą. Sykį Ginučiuose viešėję ir „Ger­vinėje“ valgę islandai nesusimo­kėjo už pietus, nes kažkas atsitiko jų mokėjimo kortelei. Taigi, sve­čiai pažadėjo susimokėti kažka­da vėliau ir skolą atvežė… po po­ros metų. Lietuvių šeima, vasarą valgiusi ir neturėjusi kuo susimo­kėti, skolą kartu su vyno buteliu ir nuoširdžiu dėkingumu atga­beno vėlų rudenį. „Aš gi dėl ko­kių 30 eurų nenuskursiu, o man smagu, kad atsiranda nerašy­tas sąlyčio taškas, – tikino vers­lininkas. – Stengiuosi būti geras. Štai, pernai, per Naujuosius me­tus, visiems maždaug 18–20 Gi­nučiuose gyvenančių vietinių žmonių (apie 1974 metus jų buvo net 250) išviriau po porciją cepe­linų. Juk močiutei, kurios dėl ka­rantino negali aplankyti artimieji, vieniša ir liūdna, o mes su žmona pasistengėme ją nors truputį nu­džiuginti.“ Anot V. Gervės, ginu­tiškiai buvo labai nustebę, tuo la­biau, jog dėl nuolatinio skurdo ir vargo jie nuo seno yra gana at­šiaurūs, užsidarę ir net piktoki, nesutariantys su kaimynais. „Kas senais laikais maitino šių vietų žmogų? Tik ežeras ir miškas, nes žemė čia labai prasta“, – aiškino pašnekovas.

Galima paragauti gardėsių

Sodybos šeimininkui labai svarbu, kad jo svečiai išvažiuotų laimingi, sotūs ir patenkinti, su­žavėti sodybos jaukumo, grožio ir svetingumo. V. Gervė, jo pa­ties teigimu, vadovaujasi papras­tu verslo modeliu, kurį iliustruo­ja virš Palūšės bažnyčios durų pakabintas posakis: „Atėjai ge­ras, išeik geresnis“. Anot paš­nekovo, kaip pas mamą gamin­tas valgis klientus atgal atvilioja dar ne kartą. Taigi, kokiu ypatin­gu maistu čia vaišinama? Be jau minėtos rūgštynių sriubos, „Ger­vinėje“ galima paragauti nuosta­baus skonio cepelinų, tradiciško aukštaitiško patiekalo – keptų se­liavų, kepto lyno, bulvinių, gri­kių blynų, firminio obuolių py­rago „Svajonių“, pavadinto pagal vienų klientų prisipažinimą, jog gyvendami užsienyje beprotiš­kai išsiilgo šio pyrago. Paklaus­tas, kuo ypatingi jų kepami bul­viniai blynai, V. Gervė atskleidė, jog kiekvienai blynų porcijai bul­vės kaskart tarkuojamas šviežiai, kad kuo mažiau oksiduotųsi, būtų aromatingesnės ir skanesnės. Be to, pasak verslininko, patiekalų skonį lemia ir kokybiška bei gera virtuvės įranga.

Sodyboje „Gervinė“ galima ne tik skaniai pavalgyti, bet ir apsi­stoti nakvynei. Pasak pašnekovo, antrame pastato aukšte yra įrengti apartamentai šeimai. „Orientuo­jamės į šeiminį, ramų, jaukų po­ilsį, – sakė vyras. – Ketinu visai atsisakyti didelių „balių“, nebe­noriu to „kolchozo“. Aplink gy­vena ir ilsisi žmonės, todėl reikia išlaikyti rimtį ir bendruomenišku­mą. Pinigai gal ir didesni, tačiau jie nesuteikia džiaugsmo ne tik man, bet ir kitiems. Nežinau, gal­būt bėgant metams keičiasi mano charakteris, bet darausi pirmiau­sia pakantesnis sau, o antra vertus – ir visiems kitiems.“

Pirmosios misijos dalyvis

Netikėtai kalbai pasisukus apie prasmę dalytis gerumu, V. Gervė prisiminė vieną svarbiausių savo gyvenimo įvykių – dalyvavimą pirmojoje ekspedicijoje „Misija Sibiras“, surengtoje dar 1989 me­tais. Deja, šiemet buvo paskelbta, kad „Misija Sibiras“ ekspedicijos nutraukiamos. Tąkart vykusioje misijoje jis buvo vienos iš ketu­rių dalyvių grupių vadovas. „Su 14–16 metų paaugliais vykome į Irkutsko sritį, mūsų iš viso va­žiavo lyg ir 56 žmonės, iš Igna­linos vyko rašytoja publicistė Gintarė Adomaitytė, – pasakojo vyras. – Kitoms trims grupėms buvo paskirtos gyvenamos vieto­vės, o mūsų grupė išėjo į taigą. Ten buvo ištremti mano tėvai ir ten gimė mano sesuo. Tėvas man išaiškino, o aš nusibraižiau, kaip iš Irkutsko iki jų tremties vietos nuvykti važiuojant link Pabaika­lės. Per taigą nuėjome su vaikais pėsčiomis 118 kilometrų. Perėjo­me gal kokius šešis kaimus, atli­kome kapinių inventorizaciją. Po to žmonės iš Lietuvos važiuoda­vo ir parsigabendavo savo arti­mųjų palaikus atgal į gimtinę.“

Anot pašnekovo, toje misijoje pabuvę vaikai iš bjauriųjų ančiu­kų virto dailiomis gulbėmis ir jei išvažiavo dar naivūs bei vaikiški, tai grįžo jau visai suaugę bei su­brendę. V. Gervė atskleidė, kad dar rengia tąkart į Sibirą vykusios grupės susitikimus, ketina susi­tikti ir šiemet, jei tik leis galimy­bės. „Tai mano gyvenimo dalis, kuria aš galiu pasidžiaugti ir jaus­ti, kad visuomenei padariau kaž­ką gero“, – prasitarė pašnekovas.

Vytauto Ridiko nuotr.