Prie Labanoro girios eglynų, tarp Aiseto, Lamės­to bei aibės greta telkšančių kitų ežerų, įsikūrusio Saldutiškio miestelio apylinkės kaitriomis vasaros dienomis vilioja gamtos mėgėjus ir turistus – neto­li nuo miestelio lankytojams duris atveria ne viena kaimo turizmo sodyba. Tačiau nedaugelis žino, kad Saldutiškis – jaunas miestelis, o greta nutiestas siau­rasis geležinkelis paskatino bei sutvirtino gyvenvie­tės kūrimąsi. Geležinkelio linijos iniciatorius buvo inžinierius Boleslovas Jaloveckis (1846–1917 m.) – gyvenvietės centre dar dabar akį traukiančio dva­ro savininkas, pirmojo dvarą įsigijusio Jaloveckių giminės atstovo Antano Jaloveckio (1772–1852 m.) anūkas. Metams bėgant Saldutiškis tapo seniūnijos centru, glėbyje glaudžiančiu nemažai dar gyvų kai­mų ir kaimelių…

18 tūkst. leidinių

Kaip straipsnyje „Kirdeikių biblioteka“ rašė Kirdeikių kai­mo šviesuolė bibliotekininkė Loreta Cigelskienė, Kirdeikių biblioteka įkurta sovietmečiu – 1954 m. (straipsnis išspaus­dintas Jūratės Baltrukaitienės sudarytoje monografijoje „Sal­dutiškis“ (38-oji serijos „Lietu­vos valsčiai“ knyga), leidykla „Versmė“, Vilnius, 2019 m. To­liau bus remiamasi šioje knygoje pateiktų straipsnių ištraukomis – aut. past.). „Prieš tai buvo bi­blioteka tik vidurinės mokyklos patalpose, ji įsteigta 1945 m.“ – teigė autorė. Vėliau, jau po 1992 m., abi bibliotekos buvo sujungtos, tad pasikeitė ir įstai­gos patalpos. Anot L. Cigels­kienės, senoji biblioteka įsikūrė krosnimi kūrenamose patalpo­se ir nestokojo knygų nei suau­gusiesiems, nei vaikams. Pasak jos, Kirdeikių bibliotekos fon­das buvo nemažas – jį sudarė net 18 tūkst. knygų bei periodi­nių leidinių. Kirdeikių bibliote­koje dirba ir pati L. Cigelskie­nė. Ji bibliotekos lankytojams yra pasakojusi, kad vasarą ši įs­taiga sulaukia daugiau žmonių negu žiemą – skaitytojų gretas tuomet papildo iš didžiųjų mies­tų atvykstantys poilsiautojai.

„Sužibo dar iki „Aušros“ pasirodymo“

Vienas ryškiausių Kirdeikių krašto žmonių – kunigas, lie­tuvybės bei tautodailės meno puoselėtojas Silvestras Gim­žauskas. Minėtos knygos kraš­totyrininko Kazio Misiaus straipsnyje „Kovotojas dėl lie­tuvybės kun. Silvestras Gi­mžauskas“ plačiau pasakoja­ma apie šio kunigo asmenybę. „S. Gimžauskas yra pirmasis lietuvių atgimimo šviesulys Vil­niaus vyskupijoje, sužibęs dar iki „Aušros“ pasirodymo“, – pristatė autorius. Jam paantrino kraštotyrininkas Jonas Belope­travičius, straipsnio „Kirdeikių sūnus. S. Gimžausko 70-osioms mirties metinėms“ autorius: „Bet daugelis iki šios dienos ne­žino, kad S. Gimžauskui reiš­kiame pagarbą ne už kunigo pareigų vykdymą, bet už lie­tuviško žodžio aukštinimą, už gimtosios kalbos teisių gynimą atmintinais lenkinimo metais. Deja, mums dar trūksta duo­menų apie šio žmogaus gyve­nimą ir kūrybinę veiklą.“ S. Gi­mžauskas gimė Kirdeikiuose ir buvo vyriausias sūnus šešių ar septynių vaikų šeimoje – kiek tiksliai augo vaikų, nėra aiš­ku, kaip ir neaišku, kur S. Gim­žauskas lankė pradinę mokyklą. Autorius svarsto, kad galbūt tai buvo Švenčionių apskrities dva­rininkų mokykla: „Kadangi toje mokykloje nebuvo dėstoma lo­tynų kalba, 1860 m. perėjo į Daugpilio realinę gimnaziją. Ti­kėtina, kad mokėsi pavyzdin­gai, nes baigęs 5 klases 1862 m. gegužės 25 (birželio 6) d. gavo pagyrimo raštą.“ Toliau rašoma, kad pabaigęs šešias klases sto­jo į Vilniaus kunigų seminariją, tačiau vėliau – iš jos išmestas, kadangi per vėlai gavo civilinės valdžios leidimą mokytis kuni­gystės: „Deja, Vilniaus guber­natorius S. Gimžausko į semi­nariją neleido priimti.“ Tad teko atsiimti dokumentus. Kaip rašė K. Misius, nėra aišku, kaip esant sudėtingoms sąlygoms ir moks­lo įstaigose vyraujant rusų, len­kų kalboms, S. Gimžauskui kilo meilė gimtajai lietuvių kalbai bei tautinis susipratimas – bū­simas kunigas skaitė lietuviš­kas knygas, domėjosi Lietuvos istorija ir tautosaka. „Galima manyti, kad po 1863 m. S. Gi­mžauskas jau užrašinėjo tau­tosaką Kirdeikiuose. 1871 m. S. Gimžauskas S. Vargomačio slapyvardžiu pasiuntė Rusijos Imperatoriškai mokslų akade­mijai rankraštį apie savo apy­linkės šnektą. Apie 1872 m. su­darytame Jano Karlovičiaus aplanke yra ir 12 S. Gimžaus­ko užrašytų Kirdeikių kaimo sakmių“, – rašė K. Misius.

„Mano kasdien vaikus pjaun“

„Jau labai seniai gyveno se­nis su savo žmona, ir neturėjo jie vaikų. Viendie senis miške nukirtęs medį lankui bei per­skėlęs, ir atrado viduje vaiką. Vaikelį užugdę seneliai prami­nė Jonu. Jonas buvo labai sti­prus bei drūtas. Naktį, visiems gulint laktose, imdavo už sąspa­rų trobos ir perstatydavo kitaip rūmus, tai yra galus perkeisda­vo: kame seklyčios buvo, tai ten rasdavos gryčia, e kame gryčia buvo, ten seklyčia“, – štai tokia kalba prasideda S. Gimžaus­ko sakmė apie galiūną Šerkšnį. Jo užrašyta pasakėčia apie tai, kaip gaidys vėją pamokė, skam­bėjo taip: „Jau labai seniai vė­jas, nugaišenęs vieną savo vai­ką, atsigulė pas parvirtusį medį bei nepūtė. Gaidys, užskridęs ant šio medžio, pradėjo giedo­tei, bet baigęs savo dainas, įsi­dabojo verkiantį vėją:

– Kas tamistai yra? Ko tamis­ta čion sudribęs?

Vėjas atsidabojęs pratarė:

– Maloniausias, kaip man neliūdėtei parvirtusiam? Turė­jau vaiką, bei šį man nugalabi­jo nedorėliai.

Šitan žodin gaidys atsiliepė:

– Tamista per daug rūpinies apie savo nelaimes, tai negerai. Mano kasdien vaikus pjaun, e tėčius aš linksmas giedu.

Vėjas tuomet atsisakęs nuo gedulų, ėmė velios pūsteina.“

Tapo vaistininku

Pasak autoriaus, kadangi S. Gimžauskas iš kunigų se­minarijos buvo pašalintas, jam reikėjo mąstyti, kaip toliau gy­venti ir ką dirbti: „Klierikų re­gistracijos žurnale užrašyta, kad, be gimnazijos, dar baigė mokslus Sankt Peterburgo me­dicinos-chirurgijos akademijoje ir 1872 m. balandžio 21 (gegu­žės 3) d. gavo vaistininko padė­jėjo diplomą. Kiek laiko mokė­si minėtoje akademijoje, kada ir kurioje vaistinėje S. Gimžaus­kas dirbo, nepavyko sužinoti.“ Rašoma, kad prieš išvykdamas į universitetą studijuoti farma­ciją, S. Gimžauskas aplankė bu­vusį kurso draugą Motiejų Ha­rasimavičių, kuris tuomet jau dirbo kunigų seminarijos rek­toriumi. Pastarasis, prisiminęs draugo gerąsias savybes, pa­siūlė jam vėl pamėginti sto­ti į seminariją – S. Gimžauskas nutarė paklausyti buvusio ben­draklasio. Ir gavus Vilniaus gu­bernatoriaus sutikimą, 1875 m. S. Gimžauskas priimtas į antrą kursą: „Vėl priimtas į kunigų seminariją, S. Gimžauskas jau gerai žinojo tiek Lietuvos isto­riją, tiek nusipelniusius lietuvių raštijai ir jos literatūrai asmenis. Dar 1870 m. Leipcige atskira knygele išspausdinta jo 16 pus­lapių satyrinė poema prieš gir­tavimą „Linkmenės“.

Prisegė „litvomano“ vardą

Pasak K. Misiaus, domėtis tuo, kuo domėjosi S. Gimžaus­kas, tuomet nebuvo lengva, ka­dangi spaudos draudimo metu lietuviškos knygos buvo reteny­bė. Dar besimokydamas kunigų seminarijoje S. Gimžauskas ver­tėjavo – iš lotynų į lietuvių kal­bą išvertė Franco Jozefo Haidno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“, Volfgango Amadėjaus Mocar­to „Te Deum“ bei nemažai kitų autorių darbų: „Kaune tokių tekstų išversti niekas nesutiko.“ S. Gimžauskas sudėtingus teks­tus versdavo eilėmis. „1878 m. birželį Obeliuose įvyko oratori­jos „Pasaulio sutvėrimas“ prem­jera lietuvių kalba. Ta oratorija Obeliuose sugiedota ir per vys­kupo Aleksandro Beresnevi­čiaus vizitaciją 1880 m.“ – šalti­nius citavo K. Misius.

Kaip rašė J. Belopetravičius, kunigų seminarijoje buvo pa­stebėti S. Gimžausko gabumai, tad rektorius jį išsiuntė mokytis į Peterburgo dvasinę akademi­ją. Ten jis tesimokė vienus me­tus – suprastėjus sveikatai buvo priverstas grįžti į Lietuvą. Prieš tai jis jau buvo įšventintas kuni­gu, tad tėvynėje galėjo tarnauti tikintiesiems. „Nuo to laiko jis nepadėjo plunksnos iki gyveni­mo pabaigos. Kūrybą spausdino periodinėje spaudoje: „Aušro­je“, „Apžvalgoje“, „Vienybėje lietuvininkų“, „Šviesoje“ ir ki­tur“, – rašė J. Belopetravičius. S. Gimžauskas neapsiribojo pe­riodiniais leidiniais – leido ir knygas. Kelios jų: „Lietuvos bi­čiulis, „Priešaušris“, „Pradžia­mokslis lietuviško spaudraščio ir rankraščio“, „Metinė dovanė­lė dėl lietuvininkų ir žemaičių“… „Poetas pritarė lietuvių naciona­liniam judėjimui, to judėjimo reikšmingiems šūkiams bei idė­joms“, – apibūdino J. Belope­travičius. Autoriaus teigimu, S. Gimžauskas platino ir lietu­višką spaudą: „Daugelis dvasi­ninkų nekentė poeto už kritiškus eilėraščius ir stengėsi pakenk­ti. Prisegė S. Gimžauskui „li­tvomano“ vardą, persekiojo, skųsdami poetą dvasinei vyres­nybei.“ Ir pastarasis nuo jų ne­atsiliko – kovojo su lietuvių kal­bos priešais bei juos pašiepdavo. Jis buvo įvairiapusiškas žmo­gus, daug kuo domėjęsis bei neatsisakęs savo idėjų iki pat gyvenimo pabaigos. „Nagrinė­dami XIX a. antrosios pusės lie­tuvių literatūros istoriją, turėtu­me pabrėžti, jog S. Gimžauskas savo kūriniais išreiškė to laiko­tarpio lietuvių liaudies dvasią ir iš tiesų nemažai prisidėjo ko­vojant prieš prievartinį lietuvių lenkinimą“, – straipsnį baigė J. Belopetravičius.

Autorės nuotr.