Kaip ir daugelis nūdienos Lietuvos kaimų, Lukošiūnai (Tauragnų sen.) irgi gerokai sumažėję. Senieji kaimo gyventojai suskaičiuoja tik pusę buvusių sodybų, o nuolatinių lukošiūniškių liko vos penki. Prie gana didelio Peštikio ežero dėl jo dumblotų krantų žmonės negali prieiti, o kaimo kapinaites primena tik akmeninė tvora ir trys kryžiai. Karo ir pokario baisumai vis dar stipriai įsirėžę į žmonių atmintį, tačiau jie prisimena ir linksmų atsitikimų, praskaidrindavusių nelengvą gyvenimą.

Leisgyvės ežero žuvys

Lukošiūnų kaimo senbuvis Juozapas Dumbrava iki šiol gyvena name, kurį apie 1906 metus pastatė jo senelis. Tiesa, medinius sodybos pastatus rentė ne pats – turėdamas pinigų (uždarbiavo Sankt Peterburge) pasamdė meistrą.
Visai netoli J. Dumbravos sodybos tyvuliuoja Peštikio ežeras, vietinių vadinamas Peštykiu. Senolis sakė, kad anksčiau jis buvo žuvingas, žmonės tinklais žvejodavo, o jo tėvas bučius, venterius megzdavo. J. Dumbrava iš tėvo išmoko pasigaminti šių gaudyklių.
Pašnekovas iš vaikystės atsimena, kaip kareivių „dėka” ežero pakrantės nuo išsprogdintų žuvų pilvų baltuodavo. Anot jo, sovietmečiu į girininkiją užsukę aukšti pareigūnai taip pat nevengdavo lengvo, elektra užmušto grobio. „Ant rytojaus nuveini, su valtim perplauki: dabok – lydys, tai leščius pusiau gyvas”, – liūdnas tokių vizitų pasekmes atskleidė senolis.

„Nušluosčiau pacanams nosį”

J. Dumbrava prisiminė, kad šokiai kaime vykdavo pas Andrių Vaičiūną. Daug jaunimo būta. Nemažai jo ateidavo iš gretimo Brinkliškių kaimo (Daugailių sen.). Pats J. Dumbrava ižu, emka pasiekdavo šokius net Jakėnuose, Tolimėnuose, Kazitiškyje (Ignalinos r.). Nuo 1960 metų vairuojantis senolis sakė, kad tiek darbo reikalais, tiek laisvalaikiu ne kartą siektas ne tik Vilnius, Panevėžys, Biržai, Švenčionys, bet ir Daugpilis (Latvija), Pastovys, Breslauja (Baltarusija).
J. Dumbrava rodė, kur palaidoti Sirvydžių „skrebų” užmušti bendrapavardžiai Petras ir Antanas Dumbravos. Nėra nei kryžių, nei išlikusių sampylų. Kelias į amžinojo poilsio vietą anksčiau vedė per buvusį girininkijos pastatą. Kiek atsimena pašnekovas, kapinaitėse tebestovi tie patys trys kryžiai. Vienas – akmeninis, kiti du – geležiniai su akmeniniais pagrindais. Tiesa, anksčiau dar buvo vienas medinis kryžius.
Pasak J. Dumbravos, Lukošiūnų kaimo pieno supirkimo punktas, kuris šiuo metu stovi tuščiais langais ir išplėštomis durimis, buvo pastatytas sovietmečiu, norint pakeisti toliau nuo kelio buvusią Lipinskų pieninę. Dar prieš atsirandant pieno supirkimo punktui Mačiulis šalia būsimo pastato pastatė geležinį kryžių akmeniniu pagrindu.
J. Dumbrava pasakojo, kad vietovėje, vadinamoje Velniaraisčiu (puskilometris nuo paminklo trims rusų kareiviams Balčių link, kairėje kelio pusėje), gyveno plačiai apylinkėje žinomas meistras Antanas Petravičius. Iš jo pašnekovas yra girdėjęs vieną pasakojimą. A. Petravičius išvažiavo dirbti į Panevėžį. Gamykloje, kurioje norėjo įsidarbinti, visi meistrai buvo jauni. Jie juokėsi iš jau gerokai vyresnio A. Petravičiaus netikėdami, kad šis, „senis”, tinkamas rimtam darbui. Direktorius sako: „Padirbk man duris.” Kai padirbo duris, A. Petravičius gavo aukščiausią meistro kategoriją. „Nušluosčiau pacanams nosis”, – juokėsi gabusis stalius.

Tankų išvažinėti rugiai

J. Dumbrava prisiminė, kaip karo metu per kaimą judėjo rusų karinės technikos kolonos. Vienos jų judėjo Daugailių, kitos – Brinkliškių link. Keliukas pro Dumbravų sodybą buvo išmuštas nuo sunkvežimių ratų, išėstas tankų vikšrų. Rusų kareiviai nesivaržė ir važiavo tiesiai per Dumbravų rugių lauką.
Kartą pašnekovas vaikščiodamas su seneliu pamatė, kad nuo Tauragnų atvažiuoja tankas. Sustojo, išlipo tankistas. Kadangi senelis mokėjo rusiškai, galėjo lengvai susikalbėti. Pašnekėjo juodu, įsėdo tankistas ir nuburzgė tankas Daugailių link. Apie ką senelis kalbėjo su rusu, J. Dumbrava taip ir nesužinojo.
Pasak vyro, važiavo per kaimą ir vokiečiai, tik kitu – Salako – keliu. Prie Duobulės buvo daug vokiečių išmušta, kai šiuos vijo rusai.

Išmintas partizanų takas

J. Dumbrava rodė, kur pro jų namus pamiške driekėsi partizanų kelias iš Kubilių kaimo (Daugailių sen.) į Minčios mišką (Tauragnų sen.) ir atgal. Miškiniai nevengdavo užsukti ir pas juos. Sykį keliu traukė Tauragnų ir Daugailių apylinkėse siautėjęs stribų vadeiva su 12 ar 14 savo parankinių. Tuo metu pas Dumbravas buvo užėję keturi partizanai (vienas jų iš Tauragnų seniūnijai priklausančio Rukšėnų kaimo). Jie buvo gerokai išgėrę ir jau kišo pro langą kulkosvaidį pavaišinti „liaudies gynėjus” švinu. Tėvas vos atkalbėjo.
Anot J. Dumbravos, „skrebai” į jų trobą užsukdavo taip pat dažnai kaip ir partizanai. Laimei, priešininkų susišaudymų pavyko išvengti, todėl ir sodyba išliko sveika, ir žmonės nenukentėjo. Nors tėvas turėjo nemažai – 24 hektarus – žemės, tremties išvengė, o kitas lukošiūniškis, Jurka, turėjęs daug žemės ir įspėtas Sirvydžių „maskolių”, turėjo bėgti į Naująją Vilnią, kad neišvežtų į Sibirą.
Pasak J. Dumbravos, jau minėti bendrapavardžiai P. ir A. Dumbravos žuvo visai netoli jo sodybos. Lukošiūniškiai buvo sumušti, paskui nušauti (matė J. Dumbravos senelis). A. Dumbravos motina, sužinojusi apie savo vienintelio sūnaus žūtį, labai raudojo ir po kurio laiko išprotėjo. Anot J. Dumbravos, „maskoliai” nekentė lietuvių. Ėjo kartą per Sirvydžius iš Rukšėnų į Lukošiūnus užkuriom atėjęs Kulys. Sutiko būrį rusų. „Labas!”– tiems sako. O šie: „Lietuviams – grabas!”
Pašnekovas atsiminė, kad netolimoje Duobulėje apnuodyti degtine buvo suimti partizanai. Juos išgabeno į Vilnių. Kankino, paskui į kalėjimą sukišo. Partizanų išdavikas po išdavystės išvažiavo į Vilnių.

Trys sodybos

Daugiau nei 20 metų J. Dumbrava dirbo melioratoriumi Utenoje, Anykščiuose, Dusetose (Zarasų r.). Jam teko ragauti ir statybininko duonos – statė plytinius namus Pilkeniuose, Sirvydžiuose (Tauragnų sen.).
„Buvom 20 gyventojų (sodybų – aut. past.) kaime, o dabar likome tik mes (Dumbravos – aut. past.), Dolotovienė ir Petravičius (su podukra – aut. past.), – kalbėjo guvus senolis. – Visi kiti – kas Utenoj, kas Kaune, kas Vilniuj. Čia gimiau, susenėjau ir tuoj nuveš Tauragnuos (į kapines – aut. past.)”

Pasiutęs lenktynininkas

Valerija Rastenienė (Viščiūtė), gimusi 1927 metais, ilgą laiką gyveno savo gimtajame kaime, Lukošiūnuose. Senolė atsiminė dvi šimtametes pušis, augusias prie Viščių klojimo abipus įvažiavimo į sodybą. Jos sudarė lyg ir „bromą”. Žaliaspygles, sodintas dar senelio Antano Viščiaus, senolės tėvas labai saugojo, bet medžius nupjovė stribai, kuriems pro juos neva būdavo nepatogu pravažiuoti.
V. Rastenienė atsiminė gyventojus gegužines rengus „pas ką sugalvodavo”. Per „kermošius” žmonės vieni pas kitus eidavo, važiuodavo į svečius, būdavo nepaprastai linksma. Į atlaidus Tauragnuose, Spitrėnuose (Utenos sen.), Švedriškėse (Ignalinos r.) lukošiūniškiai vykdavo ir arkliais, ir pėsčiomis. Pašnekovė atsiminė tėvą Joną Viščių labai „mandrą” buvus. Jis ne tik norėdavo puikiais drabužiais pasipuošti, bet ir gražiausiu vežimu traukiamais eikliausiais žirgais visus kitus kinkinius aplenkti. Ne visi namiškiai sutikdavo važiuoti su smarkiuoju vadeliotoju, kuris lėkdavo tiek, kiek arklys įkabindavo, o V. Rastenienės vyras, kartą važiavęs su mažu vaiku, net supyko ant uošvio, kad šis lekia lyg akis išdegęs.

Dainavimo genijai

Anot senolės, per Kryžiaus dienas kaimo gyventojai eidavo į kapines, nors kaime kryžių daug nebuvo. Vietinės Ruzgaitės (Vėžiūtės) buvo pastačiusios medinį kryžių, vadinamą jų vardu, kuris laikui bėgant supuvo. Pasak V. Rastenienės, ilgą laiką Lukošiūnų kapeliai buvo labai apleisti, niekas ir nosies ten nekišdavo.
Kaime žmonės anksčiau dažnai dainuodavo. Ypač vakarais. Pašnekovei itin įsiminė du Dumbraviokai – P. Dumbravos brolis ir sesuo Kostia. Ganydami jie taip traukdavo dainas, kad, anot moters, iš jų galėdavai dainavimo meno mokytis.
Vaikams duodavo arklius ganyti. V. Rastenienė sakė, kad tėvas turėjo piktą arklį, kurio vaikai bijodavo. Nors arklys buvo geras bėgūnas ir tėvui labai tiko, gyvulį teko parduoti, nes vaikai nesugebėdavo jo ganyti. V. Rastenienė sakė, kad ganydama rasdavo kulkų, kurias daužydavo akmeniu. Kai kurios iššaudavo, kai kurios ne. Dėl nudaužytų nagų apkaltindavo „telioką”, atseit jis nugrauždavo, kai ji norėdavo jam padėti karvę žįsti.
„Kas kaime liko, neišsikėlė iš jo, tiems davė po miško ruožą, vadinamą meškava”, – teigė senolė. Daug miško, pasak V. Rastenienės, buvo iškirsta ir sunaikinta karo metais.
Moteris prisiminė Lukošiūnuose buvus pievą, vadinama Šėtonėliu arba Ratanėliu.
Anot V. Rastenienės, kaime niekas tiksliai nebežino, kaip teisingai tarti pavardes, pavyzdžiui, Šimkūnas ar Šinkūnas, Dumbrava ar Dambrava.
Ežeras, anot senolės, buvo „bjauras”, nebuvo galima niekur pasimaudyti dėl dumblotų krantų, tik vienintelėje vietoje prie Juozapo Dumbravos sodybos buvo atabradas. Ir kaimo vyrai arklių ežere nemaudydavo – prieš „kermošių”, kad blizgėtų, muilu prausdavo namie.
Jei lukošiūniškiai ir žuvaudavo, tai vogčiomis, nes ežeras sovietmečiu priklausė valstybei.

Virš galvos švilpė kulkos

Kai sovietai 1940 metais okupavo Lietuvą, V. Rastenienė atsimena dundėjus tankus. Karo metu, kai ėjo mūšiai, moteris, dar paauglė būdama, ganė gyvulius. „Gyvulius ganiau, kai visi rūsyje sėdėjo, lauke kalenau dantimis, už akmenų krūsnies slėpiausi, kad tik nenušautų”, – įstrigusiu Antrojo pasaulinio karo epizodu dalijosi garbaus amžiaus senolė.
Ji taip pat ganė gyvulius su seserimi Genovaite, kai, jų, Viščių, žemės paribyje žuvo trys sovietų kariškiai: Plachotnas, Medveckis ir Čiumakas. V. Rastenienė pripažino, kad žuvusiesiems paminklas buvo pastatytas ne ten, kur jie prarado gyvybes, o matomesnėje vietoje.
V. Rastenienė teigė, kad pro Lukošiūnus praėjęs karo frontas paliko daugybę užmuštų kareivių, kuriuos skubiai laidojo vietiniai žmonės. Negiliai užkastus kūnus išsitraukę tąsydavo šunys.

Sudužusi jaunuolių meilė

Pirmosios karo aukos kaime, sukrėtusios lukošiūniškius, anot V. Rastenienės, buvo du jauni vyrai P. ir A. Dumbravos (ne giminaičiai, tik bendrapavardžiai). Juos einančius „iš mergos” vidury dienos (sekmadienį) prie J. Dumbravos sodybos sutiko Sirvydžių „skrebai”. Lukošiūniškiams liepė lįsti po tiltu ir atiduoti ginklus, nors, pasak pašnekovės, jie nė pagalio neturėjo. Anot V. Rastenienės, J. Dumbravos teta iš balkonėlio matė, kaip „liaudies gynėjai” už plaukų traukė nelaimėlius iš po tilto ir daužė juos buožėmis. Vėliau nušovė. A. Dumbrava buvo įsižiūrėjęs V. Rastenienę, labai ją globojo ir, galvodamas apie bendrą jųdviejų ateitį, ketino eiti į Sovietinę armiją, tačiau taip ir nesuspėjo. A. Dumbravos tėvas, pasak senolės, „skrebams” nešė lašinių, dešrų, kad tik leistų sūnų palaidoti.

Krauju permirkusi žemė

V. Rastenienė pasakojo, kad jos pusseserė Bronė Viščiūtė žuvo miške su kitais partizanais. Ją, bemezgančią ir besaugančią po naktinio žygio sugrįžusius laisvės kovotojus, prie bunkerio iš nugaros nušovė rusų kareiviai (ar „skrebai”). Paskui, sukišę automatus į slėptuvę, sušaudė buvusius duobėje.
Lukošiūnuose žuvo keturi partizanai. V. Rastenienė pasakojo, kaip jos tėvas išgirdo baisų ūžesį nuo Utenos pusės. Po kiek laiko enkavėdistų mašinų prigužėjo pilnas Viščių kiemas ir laukas. Anot pašnekovės, rusai labai gerai žinojo, kur ieškoti miškinių, nes pasirinko labai konkrečią vietą. Žuvo Lukošiūnų Jonas Mačiulis, Jonas Saulius, Rukšėnų (Tauragnų sen.) Meidus ir dar vienas vaikinas iš Bajorų kaimo (Tauragnų sen.). Meidų nušovė už Viščių klojimo. Jo sesuo atėjo ten į skepetą pasisemti brolio krauju persisunkusios žemės. Viščiai pro langą matė, kaip kareiviai sunkvežimiu vežė nušautus partizanus – jų kruvinos kojos „matalavo” už borto. Kur buvo palaidoti laisvės kovotojai, niekas nežino. Sugavo enkavėdistai ir dvi merginas, kurių viena – pašnekovės sesuo Genovaitė – išsikapstė laimingai. Kita – Birutė Tumėnaitė – buvo nėščia, tačiau jai kalėjimo išvengti nepavyko. Gimęs kūdikis buvo atiduotas jos tėvams, tačiau jam nebuvo lemta ilgai gyventi – vienu metu ėmė dygti visi dantukai ir pakeliui į Utenos ligoninę jis mirė.
V. Rastenienė yra girdėjusi, kad prie Balčio ežero partizanai turėjo bunkerį. Ten juos sušaudė „skrebai”. Žuvo balčiškiai Vapsva, Šyvis ir kt.

Autoriaus nuotr.