Kol dauguma mokinių ilsėjosi mėgaudamiesi vasaros atostogomis, kiti liejo prakaitą repeticijose, ruošdamiesi pasirodymams šių metų Dainų šventėje. Renginio ir šiemet nepraleido šventėje jau daugybę metų dalyvaujantis Vytauto Latono vadovaujamas varinių pučiamųjų orkestras „Cinkas”. Tiesa, šių metų renginys minėtam kolektyvui buvo ypatingas – orkestro vadovui V. Latonui teko garbė diriguoti daugiatūkstantinei Dainų šventės dalyvių miniai. Apie šią patirtį ir ne tik apie ją kalbamės su orkestro vadovu Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoju V. Latonu.

Kaip ir kodėl pasirinkote muzikos kelią? Galbūt muzikuojančių buvo ir Jūsų šeimoje?
Taip, taip ir buvo. Mano tėtis grojo akordeonu, o mama gražiai dainuodavo. Anksčiau, visokių susibūrimų metu ar ekskursijose, kaip pradėdavo visi dainuoti vos įlipę į autobusą tėviškėje Pakruojyje, taip ir dainuodavo visą kelią, pavyzdžiui, iki Vilniaus. Jau nuo mažų dienų tekdavo susidurti su muzika. Būdamas septynerių metų tris kūrinėlius jau vestuvėse pagrojau. Už tai mane dideli muzikantai norėjo prilupt, nes, būdavo, eina žmonės, čia vaikiukas groja akordeonu, tai man po rublį, po rublį ir meta.

Ne paslaptis, kad esate įvaldęs nemažai instrumentų, ne tik akordeoną. Kurį iš jų esate įsimylėjęs labiausiai?
Na, pirma mano meilė ir buvo akordeonas.

Ar ta meilė vis dar nerūdija?
Ne, pirma niekada nerūdija. Aišku, instrumentų pasaulis didelis. Paskui norisi ir tą, ir tą išbandyti, taigi groju akordeonu, pianinu, gitara, mušamaisiais, variniais pučiamaisiais. Bet vėliau, kaip ir sporto šaką, pasirenki, kas tau labiau tinka. Pavyzdžiui, sportininkas Žydrūnas Savickas – pats galingiausiais pasaulio žmogus, pakelia didžiulius rąstus, tačiau, jei paprašytume pašokti į aukštį, rezultatą, manau, nesunkiai nuspėtume. Panašiai ir muzikoje. Kartais nepavyksta įvaldyti kurio nors instrumento. Tiesiog trūksta gyvenimo, kad visais spėtum išmokti groti. Taip ir gyvenu lig šiol įklimpęs. Dabar, kai tiek informacijos internete, tai tik spėk gėrėtis, kokiu aukštu lygiu groja užsienio šalyse, pavyzdžiui, Anglijoje, Amerikoje, Olandijoje, kaip ten orkestrai gyvuoja, kokį repertuarą groja. Kartais stebiesi, kaip jie tai pasiekia… Atrodo, kad ten Dievai, ne žmonės groja.

Ar be muzikavimo turite kokių nors pomėgių?
Kažkaip pats gyvenimas mane atvedė prie pomėgio – sodo. Anksčiau, būdavo, kai pats užaugini, tai pigiau. Dabar jaučiu, kad esmė pačiame procese. Juk kitaip žiūri į tai, ką pats pasodini: stebi, netgi paglostai, lauki, kitaip ir skonį vertini. Žiūri, kaip iš mažo grūdelio rugys už tave didesnis pasidaro, ir vertini tą stebuklą, kuris vyksta čia pat, aplink mus. Tu jauti, kad esi šalia to vyksmo, stebi jį, ir supranti, kad taip buvo iki tavęs, taip bus ir po tavęs. Norisi dėkoti už garbę tai pamatyti.

Ar mėgstate savo darbą? Jei turėtumėte galimybę, ar keistumėte savo profesiją?
Kaip tik šiais metais sukanka 40 metų, kaip dirbu mokytojo darbą. Profesijos tikrai nekeisčiau. Kartais tik juokaudamas pasakau, kad nieko kito dirbti nemoku, tai dėl to dirbu šį darbą. O iš tikrųjų, jaučiu dvasinį pakylėjimą, kai atrandu mokinių, kurie noriai ateina ir groja niekieno nevaromi. Jie klausia sudėtingų dalykų. Kitas išmoksta tiek, kad galėtų ir muzikos akademijoje mokytis. Kai kurie netgi domisi, kaip kurti kūrinius. Jie nori pajusti tą muzikos atsiradimo, atlikimo paslaptį, ir aš džiaugiuosi, kad esu čia ir galiu jiems padėti. Jie man reikalingi, manau, ir aš jiems reikalingas.

Kaip kilo idėja suburti pučiamųjų orkestrą?
Mokiausi muzikos mokykloje, vėliau ir konservatorijoje, matydavau, kaip pučiamaisiais groja mano draugai. Pučiamųjų muzika yra graži ir spalvinga, įdomus repertuaras, smagus kolektyvinis grojimas. Norėjosi, kad tas žanras ir toliau gyvuotų, egzistuotų Lietuvoje. Prieš keletą metų lankėmės Olandijoje ir buvome maloniai nustebinti, kad kiekvienas miestelis turi orkestrėlį, beveik tolio lygio kaip Lietuvos „Trimitas”, matėme, kaip žmonės džiaugiasi grodami, bendraudami, atlikdami sudėtingą, įdomią muziką, kaip jie negaili pinigų įsigyti geram instrumentui. Kokybiškas instrumentas kainuoja apie 10–20 tūkstančių eurų. Už tokią sumą išeitų kokie trys automobiliai. Bet ten žmonės supranta, kad instrumentas, geras garsas yra vertybės. Manau, jokio skirtumo, su kuo tu važinėsi: ar su naujausios klasės mersedesu, ar su tvarkinga, kuklesne transporto priemone. Instrumentams jie skiria daug dėmesio, gal dėl to ir jų atliekama muzika gerai skamba, ir jie patys jaučiasi pakylėti arčiau dangaus.

Kaip kilo mintis orkestrą pavadinti „Cinku”?
Iš tikrųjų pavadinimą rinkomės visi ir labai ilgai. Anksčiau jis buvo labai ilgas – kol ištari: „Aukštakalnio progimnazijos ir Adolfo Šapokos gimnazijos jungtinis pučiamųjų orkestras”, tai jau užmiršti ir pradžią. Cinkas buvo senovinis Lietuvos viduramžių ir renesanso laikų instrumentas, kuriuo būdavo muzikuojama didžiųjų kunigaikščių dvaruose. Kadangi tai buvo varinių instrumentų pirmtakas, o mūsų orkestre variniai ir vyrauja, tai kilo mintis orkestrą pavadinti „Cinku”. Kita priežastis yra ta, kad cinkas yra cheminis elementas, kuris medicinoje buvo naudojamas žaizdų gydymui. Mes juokaujame, kad cinko tepalas gydo kūno žaizdas, o kai klausai orkestro „Cinkas” muzikos – gydai savo sielos žaizdas. O dar viena priežastis – groti reikia su cinkeliu.

Jungtinis Adolfo Šapokos gimnazijos ir Aukštakalnio progimnazijos pučiamųjų orkestras jau daug metų dalyvauja respublikinėse Lietuvos dainų šventėse. Ką Jums reiškia šis renginys?
Mūsų orkestre groja maždaug 20 žmonių, o įsivaizduokit, koks skambesys, kai groja 3 000 muzikantų. Ten įgaunama kita patirtis, įspūdžiai, emocijos. Smagu pamatyti, kaip draugai groja kituose miestuose, aplanko vienybės jausmas, pakylėjimas. Save parodom, į kitus pasižiūrim. Kai kurie mokinukai ten išgirsta, kaip groja profesionalai iš konservatorijų, kaip groja muzikos mokyklų orkestrai, tada ir patys užsidega didesniu noru groti. Taigi Dainų šventė – tikrai įdomus renginys.

Ar nuovargis po darbo ir milžiniškų pastangų nenustelbia pakilios šventės nuotaikos?
Aišku, visko būna, kaipgi be to nuovargio. Šventė dažnai kelia ne tik fizinį, bet ir emocinį nuovargį. Stresas, jaudulys, susikaupimas labai išsekina. Tačiau, padėjus į svarstykles nuovargį ir patirtą malonumą, jos išsilygintų. Vėliau gerai išsimiegi ir neigiami dalykai užsimiršta. O įspūdis, pabuvus šventėje, lieka ilgam.

Kaip manote, ar esate griežtas vadovas?
Esu labiau reiklus (ypač sau) nei griežtas orkestrantams. Man atrodo, kad mokiniai mato mano valingas pastangas, dėl to ir patys labai stengiasi.

Tikriausiai prireikia nemažai kantrybės ir repeticijų, kol instrumentas paklūsta muzikantui. Ar tenka būti kantrybę ir viltį praradusių mokinių įkvėpėju?
Kartais būna, kad jei mokiniui labai atsibosta, tai leidi į vieną kitą repeticiją neateiti. Tenka įtikinėti, kad tai yra nuolatinis darbas, rūpestis, norint gerai groti, būtina nuolat palaikyti gerą formą. Bet dauguma iš jų ir be raginimų užsidega noru groti. Aš pats savo ausimis girdėjau, kaip jie apšildami prieš repeticiją groja kūrinuką ir sako: „O dabar grojam šitą, šitas veža.” Smagu, kad juos veža ne nuo kokio dūmo, o nuo melodijos, harmonijos, ritmo, pajautus, kaip instrumentai dera. O kai jie tą jausmą pagauna, tai nori, kad ir toliau juos vežtų būtent tokiu būdu. Esu dėl to laimingas. Tačiau kai kurie jaunuoliai tikisi labai greito rezultato: nori pagroti sudėtingus kūrinius, neįdėdami daug darbo. Jie mano, kad pagrojus mėnesį kitą, viskas turi pavykti. Tačiau taip nėra. Be valios, užsispyrimo, geriau nė nepradėti groti.

Kiek maždaug reikia laiko, norint įvaldyti instrumentą ir groti orkestre?
Vieniems prireikia daugiau, kitiems mažiau – maždaug po dvejų metų individualaus grojimo, nedidelėse grupelėse instrumentas pradeda derėti. Jei suvarysi visus į krūvą, nesuprasi, kas blogai ir kas ne taip groja. Todėl reikia pradėti grojinėti po vieną. Pučiamasis yra ypač kaprizingas. Pavyzdžiui, akordeono nebijau paimti į rankas net ir tris mėnesius negrojęs, o po ilgos pertraukos paėmus pučiamąjį – neišgaunamas geras garsas, instrumentas nebeklauso. Taigi grojimu turi užsiimti kasdien.

2009 metas buvote vienas iš Lietuvos dainų šventės pučiamųjų orkestrų koncerto „Vario audra” dirigentų, o šiemet – šventės metu dirigavote ir Vingio parke. Papasakokite apie tai plačiau.
Manau, kad šiais metais taip buvo įvertintas mano 40 metų darbas ir sėkminga jau 25 metus gyvuojančio orkestro veikla: dalyvavimas įvairiuose festivaliuose, čempionatuose, Dainų šventėse ir t. t. Stengiamės visada pagroti tvarkingai, netgi kai būname pavargę. Nė nespėjau iš anksto pranešti kolegoms mokykloje apie gautą pasiūlymą, į jį žiūrėjau šiek tiek su baime. Orkestrantams taip pat prasitariau gal tik likus dviem savaitėms iki šventės. Diriguoti Dainų šventėje, Vingio parke, daugiatūkstantinei miniai buvo didžiulė atsakomybė, net ir stresas šioks toks buvo, tačiau tai yra didžiulis vadovo ir viso orkestro įvertinimas, todėl labai atsakingai žiūrėjau į tas pareigas. Diriguodamas Dainų šventėje, jaučiausi pakylėtas.

Ar tokia garbinga atsakomybė nekėlė baimės?
Žinoma, baimės buvo. Vingio parke garsas labai aidi. Atrodo, matai, kad būgnas groja dabar, o garsas ateina gerokai vėliau. Dėl to yra sunkoka diriguoti. Reikia ir patirties, ir supratimo bei sugebėti nepasimesti. Laimei, mane palaikė kiti kolegos ir patarė nelaukti, kol ateis tikras garsas. Tiesa, buvo daug baimės, kai šventės vėliava, žiūrint iš dirigentų pulto, užstojo būgnininkus, kuriems turėjau parodyti kūrinio pradžią. Nemačiau, ar jie pasiruošę, ar jau galiu pradėti. Tačiau šiaip ne taip viskas pavyko ir, manau, visai neblogai.

Jei būtų galimybė, ar sutiktumėte padiriguoti dar kartą?
Labai dėkojau Dainų šventės organizatoriams už tokią galimybę, už malonumą pajusti tą skambėjimą. Yra daugybė žmonių, kurie jos nusipelnė. Jei kada būtų galimybė dar padiriguoti, tai tikrai sutikčiau, nes tai yra nepakartojama.

Kuo įsimintina buvo šių metų Dainų šventė?
Žinoma, įsiminė, kaip jau sakiau, nepakartojama dirigavimo patirtis. Taip pat džiugino geras oras, nelijo (lyjant labai nepatogu groti, o ir nuotaika jau nebe ta), buvo labai daug žmonių ir tikrai jautėsi dvasinis pakilimas.

Jūsų kolektyvo veikla 2006 metais buvo įvertinta „Aukso paukštės”apdovanojimo nominacija „Tarptautinio spindesio žvaigždė”. Kokia šio apdovanojimo reikšmė, už kokius nuopelnus jis teikiamas?
2006 metais orkestrui buvo jau 20 metų. Nominaciją pelnėme sėkmingais pasirodymais Dainų šventėse, festivaliuose, čempionatuose, koncertuodami Latvijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Ukrainoje. Čempionatuose esame užėmę ir pirmą, antrą, trečią vietas. Dėl to buvome pastebėti ir įvertinti už ilgametę sėkmingą veiklą. Šiuo apdovanojimu labai didžiuojamės ir džiaugiamės.

Jūsų vadovaujamo orkestro repertuaras gan įvairus. Grojate tiek klasikinę, tiek šiuolaikinę muziką. Kuris muzikos žanras Jums yra labiau prie širdies?
Mes sakome, kad mūsų repertuaras yra nuo baroko, iki roko. Manau, gera muzika neturi būti įsprausta į vieną epochą. Tiek man, tiek orkestrantams patinka įvairi muzika. Gražių kūrinių randame ir baroke, ir roke, ir renesanso kūriniuose, taip pat ir šiuolaikinėje muzikoje.

Kokį linksmiausią orkestro nuotykį prisimenate?
Maždaug prieš 20 metų Vingio parke, po Dainų šventės, ilgai neatvažiavo autobusas, kuris turėjo nuvežti mus į nakvynės vietą. Buvo susirinkę apie 200 žmonių, publikos nuotaika buvo pakili – visi norėjo šokti ir vis prašė mūsų pagroti. Buvom velniškai pavargę, bet vis tiek grojom, maždaug dvi valandas, kol nebejautėm nei lūpų, nei veidų. Kai tik stabtelėjam pailsėt – mergaitės berniukam pakšteli į žanduką ir vaikinukai toliau groja. Visi šoko, dainavo, buvo linksma. Tai tokia įsimintina Dainų šventės pabaiga.

Kokie Jūsų, kaip vadovo, artimiausi tikslai, planai ateičiai?
Pagrindinis tikslas – kuo greičiau rasti pamainą gimnaziją baigusiems orkestrantams (šiais metais orkestrą paliko dešimt abiturientų – pusė kolektyvo). Kad ir kaip bebūtų gaila, ketveri metai prabėga labai greitai. Rodos, tik neseniai pradėjo groti, o jau gerai instrumentus įvaldė ir dabartiniai ketvirtokai M. Jakučionis, T. Maslauskas, B. Lebionkaitė. Gal reikėtų palikti juos antriems metams, kad ilgiau pagrotų orkestre? Juokauju, žinoma. Labai gerai groja ir trečiokai M. Skomskytė, V. Tutkus, I. Pelikauskas, D. Bražėnas. Didelę pažangą daro ir antrokai L. Šerelis, B. Venslovas, A. Valiauga, K. Šeduikis, J. Raslanas. Džiugina ir pirmokų K. Rakauskaitės, V. Skvarčinsko, M. Vaičiūno, G. Žemaičio, L. Vaškevičiaus noras groti orkestre. Smagu, kad didelę pažangą daro ir M. Venslovaitė, groti ateinanti iš Dauniškio gimnazijos, taip pat džiaugiuosi mokslus pabaigusia ir grįžusia į Uteną R. Lašaite, kuri vėl muzikuoja orkestre. Norisi sudominti mokinius, kad orkestrą papildytų nauji nariai, taigi kviečiu pirmokus, norinčius patirti muzikavimo džiaugsmą. Kartais tenka atsisakyti koncertų, nes, jei važiuotume visur, kur esame kviečiami, nebeliktų laiko ir mokytis. O mokytis reikia daug. „Cinkas” turi groti gerai – negalima leisti klausytojams nusivilti. Grojam sistemingai ir daug. Turiu parinkęs kelis kūrinius ir svajoju, kad mums pavyks iki jų priaugti. Sunkūs kūriniai reikalauja velniškai daug įdirbio, tačiau juos groti įdomu. Lengvesni reikalauja šiek tiek mažiau darbo, tačiau jie ne tokie įdomūs – seklūs. Turiu dar vieną didelę svajonę: kad kiekvienais metais bent pusė gimnaziją baigusių orkestrantų liktų Utenoje ir toliau grotų orkestre. Įsivaizduojate, kokį aukštą lygį pasiektume? Gaila, bet ne visos svajonės pildosi…

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi 3D klasės mokinė Eligija BARKUTĖ