Rankos stiprios, bet siela trapi. Tokiais žodžiais galima apibūdinti Utenoje gyvenančios vytelių pynėjos tautodailininkės Danutės Kiškienės asmenybę. Po Žuvies ženklu gimusios moters pasaulyje vietos atsiranda kenčiantiems, paguodos ieškantiems žmonėms, mat ji visą savo gyvenimą ypač jautriai reaguoja į kitų skausmą. Gyvenimas ir jai pačiai nepašykštėjo skaudesnių išbandymų, tačiau kiekvieną dieną ji nusiraminimą randa kurdama pintus stebuklus ir puoselėdama senąją lietuvių kultūrą bei tradicijas. Jos darbai ypatingi, spinduliuojantys šiluma. Galbūt todėl, kad ji labai myli savo darbą.
Kokia esate moteris?
Esu labai jautri galbūt todėl, kad esu Žuvis. Juk to pasakyti negalime apie Avinus ir Ožiaragius. Į viską pernelyg skaudžiai reaguoju, esu neabejinga aplinkai. Prisimenu, kaip mane sukrėtė teroro išpuolis Niujorke buvusiuose prekybos centrų dangoraižiuose. Rytojaus dieną neradau ramybės, skaudėjo galvą. Tai dar kartą įrodo, kad esu labai jautrus žmogus.
Tokiam žmogui, kaip aš, pernelyg sunku gyventi: viską iki smulkmenų surenku į savo širdį.
Galbūt paguodos ir šilumos ieškote pindama įvairiausius dirbinius?
Tikrai taip. Tai labai padeda. Man patinka šis darbas. Ne tik mintys nuskrieja toli, bet ir atsipalaiduoju, juntu dvasinę palaimą. Nuo jaunystės patiko iš vytelių pinti gaminiai. Dar dirbau tuomečiame Utenos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, tačiau 1992 metais prasidėjo didelė bedarbystė. Kaip ir daugelis kitų netekau darbo. Užsiregistravau į Darbo biržą. Dar neskubėjau lankyti kursų, tačiau pavasarį nusprendžiau nebesėdėti namuose ir eiti mokytis pinti iš vytelių. Tąkart nė nesitikėjau, kad išmoksiu pinti. Pasirodė pernelyg sudėtinga. Pamenu, kažką surezgiau iš stambių vytelių… Bet po truputį viskas klostėsi kitaip: gimė pirmas darbas – krepšis.
Ar tuomet tikėjote, kad iš šio amato – vytelių pynimo – galima išgyventi ir išlaikyti šeimą?
Žinoma, kad tikėjau. Juk rimti pynėjai pina ir sudėtingus baldus, uždirba tikrai daug. Juk tai verslas. Vytelių pynimo pradžioje nebuvo lengva: teko ne tik susipažinti su pynimo subtilybėmis, bet ir ieškoti vietos, kurioje būtų galima patogiai dirbti. Drąsiai galima teigti, kad per 20 darbo metų su pintais dirbiniais buvo visko: ir sėkmingo darbo, ir mažesnių nesėkmių.
Šeštadieniais prekiaudavau turguose, o darbo dienomis triūsdavau namuose. Tekdavo kruopščiai pasiruošti, sutvarkyti vyteles tam, kad būtų galima sėsti ir pinti norimą daiktą. Sakyčiau, kad nėra lengva suvaldyti vyteles, todėl šis darbas reikalauja daug kantrybės ir tvirtų rankų. Per ilgus metus pajutau ir aš šio darbo pasekmes: skaudėdavo pirštus, rankas.
Anksčiau talkindavo ir mano vyras, tačiau jį užklupo liga, tad šiuo metu sukuosi pati: ir kėdutės koją pati prisisuku, susipjaustau ir pasiruošiu medžiagas.
Gyvenate daugiabutyje, dviejų kambarių bute. Ar nėra sudėtinga rasti savo vietą darbui?
Tenka pripažinti, kad pinant iš vytelių yra labai svarbu rasti tinkamą vietą. Tenka pinti visur: ir virtuvėje, ir kambaryje, ir balkone. Bepigu tiems, kas gyvena privačiame name – jiems kur kas paprasčiau.
Dirbiniais papuošiate ir savo namus…
Savo rankomis pintų daiktų ar interjero puošmenų turiu tikrai ne vieną. Štai saldaininės, krepšiai, krepšeliai svogūnams, pintos gėlių puokštės ar baldai. Kartą eidama per kaimynės sodą pamačiau prie krepšio pritvirtintus kankorėžiukus, o aš nusprendžiau savąjį krepšiuką papuošti gilėmis. Ir gražu, ir originalu.
Ar pirkėjai pageidauja neįprastų dirbinių?
Vieną kartą manęs paprašė nupinti lopšį vaikui, tačiau taip jau išėjo, kad tas lopšys pasiliko pas mane, nes niekas jo nebenupirko. Buvau nusprendusi atnaujinti ir restauruoti senus baldus, kurių paviršių apipyniau vytelėmis. Rezultatu buvau ypač patenkinta. Jei idėjų netrūksta, netrūksta ir darbo. Svarbiausia, nepristigti minčių, o jų semiuosi interneto platybėse.
Autorės nuotr. 
