Pastaruoju metu po skaudžių įvykių Kėdainių rajone ypač didelio dėmesio sulaukia didžioji dauguma šalies socialinės rizikos šeimų. Alkoholizmas, vaikų nepriežiūra, skurdas ir kitos didelės bėdos šeimose, kur auga ir kasdien tokią aplinką mato mūsų mažiausieji, yra tarsi pritvinkę mūsų visuomenės pūliniai. Priverstinis gydymas nuo alkoholizmo, prevencinės paskaitos šeimoms ar vaikų atėmimas – kur rasti tinkamiausią būdą?

Šiuo metu Utenos rajone gyvena 158 socialinės rizikos šeimos, kuriose auga 244 vaikai. Kaip informavo Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Gailutė Blažienė, didelės rizikos grupei priskirtos 42 šeimos, o devynioms šeimoms reikia ypatingo dėmesio.
Utenos šeimos ir vaiko gerovės centre, kuriame yra 30 vietų, šiuo metu gyvena 23 vaikai. Yra ir tokių šeimų, kurios neįrašytos ir socialinės rizikos šeimų grupę, tačiau jos yra „signalinės”, visuomet išlieka po padidinamuoju stiklu.
Lyginant pastaruosius metus nepastebima ryški socialinės rizikos šeimų mažėjimo tendencija. „Kažkada labai seniai tokių šeimų skaičius kaip išaugo, taip ir nesumažėjo. Tačiau skaičiai yra skaičiai, jie gali keistis dėl įvairių priežasčių. Kaimuose tokios šeimos daugiau matomos, tačiau mieste didžioji dalis šeimų yra nepamatytos ir nepastebėtos”, – teigė G. Blažienė.
Didžiausias visuomenės ir vaikus auginančių šeimų sopulys – įsišaknijęs alkoholizmas. Apie kokią šeimą galima kalbėti, jei abstinencijos metu motiną ištinka krizė? Ar tokiu atveju gimdytojai gali tinkamai pasirūpinti savo atžalomis?
Pasak vedėjos, esant tokioms situacijoms vienintelė išeitis – iš šeimos saugiai paimti vaikus. Tačiau yra ir tokių gerų pavyzdžių, kai alkoholio liūne skęstančios šeimos žingsnis po žingsnio bando kabintis į gyvenimus.
„Gėrimas, vaikų nepriežiūra ir skurdas – didžiausios mūsų visuomenės problemos”, – įvardijo G. Blažienė, dažnai aplankanti socialinės rizikos šeimas, į kurias nuvykę Vaiko teisių gynėjai ir pareigūnai pamato tai, ko nė sapne neregėję: vaikai nevalgę, sušalę, vieni, be tėvų, o gimdytojų keliai neaiškūs – dažniausiai būna iškeliavę „susiveikti” svaigalų ar lėbaujantys pas draugus.
Pastaruoju metu plačiai svarstoma, ar nereikėtų priverstinai gydyti alkoholikus. Vedėja G. Blažienė į šį klausimą negali atsakyti vienareikšmiškai. „Ten, kur yra prievarta, gero rezultato gali ir nebūti. Tačiau prievarta gali būti reikalinga tam, kad žmogus pabūtų blaivus ir apmąstytų savo veiksmus bei nuspręsti, ar kapstytis iš liūno, ar toliau ristis į bedugnę. Juk žmogus, kuris serga šia liga, dažniausiai nebegali blaiviai mąstyti,” – savo nuomonę išdėstė vedėja, įvardijusi ir tokį pavyzdį, kaip viena mūsų rajono moteris, sėkmingai baigusi „Minesotos” programą, suprato ir pripažino anksčiau pasukusi klystkeliu, kuris atvedė į visišką bedugnę.