Devyniasdešimtmetė Genovaitė Žilinskienė (Prievelytė) gyvena visai šalia Dusetų, Dusetų viensėdyje (Zarasų r.). Nors Dusetų krašte moteris praleido didumą savo amžiaus ir daug apie jį gali papasakoti iš savo ilgos darbinės patirties, ji gimė ne čia, o kažkada 19 kiemų apglėbusiuose Vygėliuose, Utenos rajone. Kaip ir dabar, taip ir anuomet pagal administracinį suskirstymą šis kaimas priklausė Užpaliams. Tačiau savo tėviškę G. Žilinskienė vadina „tokia Šveicarija“, kad pokariu iki jos net ir skrebai tingėjo atkulniuoti – labai jau toli…

Išgyvenęs nelaisvę, keikėsi vokiškai

G. Žilinskienė apie tėvą atsiliepė kaip apie teisingą, labai darbštų visų galų meistrą, sakė, kad jis, Liudvikas Prievelys, buvo paimtas į caro kariuomenę ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Teko jam patirti ne tik badą, bet ir vokiečių nelaisvę. Belaisvius maitindavo arkliena, ne visi galėję valgyti šią mėsą – kai kurie vemdavo. O dar tyčia pakabindavo arklio galvą ir sakydavo: „Žiūrėkit ir valgykit.“ Rinkdavo šiukšlyne nuo karininkų stalo likusias storas bulvių luobas ir vakare virdavo. „Daug išmirė belaisvių, – teigė pašnekovė. – Tai tadu išdalijo ūkinikam, kad atganytų. Paskui, kai palaidė jau, tai tadu išvažiava Latvi̇̀jon, sakyč, kad Mytavan (dabartinė Jelgava, iki 1917 m. vadinta Mytava, lietuviams žinoma kaip Mintauja – aut. past.). Tai ten dirba batų fabriki, išmoka batus siūt.“

Nelaisvėje išmoko vokiškai (Latvijoje – latviškai, caro armijoje – rusiškai). Grįžęs namo dainuodavo vokiškai, kad vaikai nesuprastų, keikdavosi irgi vokiškai. Anot dukters, tėvas labai mėgo skaityti knygas, prenumeruodavo žurnalus, laikraščius. Sekmadienį namiškius išleisdavo į bažnyčią, o pats, stalą nuklojęs laikraščiais, skaitydavo.

Grįžęs į tėviškę ne tik mokėjo šeimai batus, drabužius pasiūti – parsivežė ir inovatyvių naujienų: žemės ūkį vedė tuolaikiškai, kaip Vokietijoje. Vyresnis jo brolis buvo mėgėjas išgerti, tad ūkiu nesirūpino. Tėvas, Simonas Prievelys, darbštus žmogus, seniai jau buvo miręs. Kaimynė pasakojusi, kad jis dar saulei netekėjus keldavosi, ardavo ir giedodavo giesmes, žinojo visas kantičkas. Senelis mirė Pirmojo pasaulinio karo metais. Ir nėra žinoma, kur palaidotas. Močiutės G. Žilinskienė neteko, kai jai tebuvo pusantrų metukų, tačiau šią gerai prisimena. „Matot kaip, iš vaikystės viskas prisimena, o paklausk, ką vakar ar šiandien pusryčių valgei, neatsiminsi“, – juokėsi moteris.

Pasak jos, namus, kuriuose gimė, statė iš karo grįžęs tėvas. Ankstesni namai stovėjo ant kalniuko, juose gyveno „tėvelia tėveliai“. Tačiau šitos trobos pašnekovė jau nebeatsimena.

L. Prievelys turėjo dvi žmonas. Pirmoji susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Įdomus sutapimas: abi žmonos buvo Veronikos, gimę tais pačiais metais, tik kilusios iš skirtingų kraštų, o jų motinos – Onos. Iš pirmosios santuokos liko dukra. Su antrąja susilaukė trijų vaikų.

„Tėvelia seserų būta daug, bet kai tada siautė ar maras, ar kažkokia kita kaliera, išmirė. Viena sesuo Latvi̇̀joj tarnava, tai ta lika. Epidemija buva kokia tai. Maži vaikai mirdava. Jei suserga difteritu, kakline, skaitos, ir viskas. Nebuva vaistų nei daktarų tokių“, – pasakojo G. Žilinskienė apie senus laikus.

Pasak pašnekovės, mirties liudijime užrašyta, kad jos mama mirė 75 metų. Tačiau dukra žino, kad gimdytoja per Pirmąjį pasaulinį karą penkiais metais pasijaunino – taip siekė okupacinei valdžiai mokėti mažesnes pyliavas, išvengti prievartinių darbų Latvijoje. „Mama ausdava, verpdava. Žibalas brangus buva, tai puskibirį vandenia pastata, a aš balanų beržinių arba eglinių malkų prisiskaldau planyčių – ir šviečia. A čia: dagtis nudegė – kibiran, kibiran. Žarijas šitas. Mama verpė pre šitas balanas. Balanas gadynė buva. Ypač pre vakiečių, žibala niekur negausi. Visa buva frontui“, – pasakojo G. Žilinskienė.

Vėgela, bliūdi inkasta…

Prieveliai turėjo 12 hektarų žemės. Buvo jos ir apleistos. Pašnekovė prisiminė, kaip arkliu užkabinę raudavo karklų kelmus. Juos degindavo, žemę išardavo ir užsėdavo kultūrine žole.

Per vidurį žemės, apjuosdama sodybą, tekėjo Nasvė. Vietomis ji buvo plati ir gili, kur tėvas maudydavo arklius, turkšdavosi vaikai (buvo ir laiptai išmūryti), o vietomis vasarą ir visai išdžiūdavo. „Akmenų labai daug visur. A vėgelių po akmenais!.. Tai, būdava, rankų inkišu, vaikas mėgdavau gaudyt, neišlaikau – vėgela labai slidi. Tai bliūdų pasiėmu ir inkasu šitan bliūdan“, – juokėsi moteris. Mėgdavo ji žiūrėti, kaip skaidriame vandenyje šaudo žuvytės. Daug lydekiukų būdavo, o didesniuosius tėvas su vyresniuoju sūnumi gaudydavo traukdami tribradą. Porą kibirų „pernykščių lydekiokų“ prigaudydavo prieš Šv. Onos kermošių. „Seniau žmonės bendraudava labai, – teigė G. Žilinskienė. – Giminės iš toliausiai suvažiuodava. Atlaidai. Iš bažnyčias paskui – pakełėn. Baliavoja visi. Tadu vakari jaunimas – gegužinėn. Linksmai gyvena. Nors ir vargingai gyvena, buva linksmi. Žinoja, kad vat žemės turi, pasisės, nuspjaus, augins gyvulius – turės.“

Gegužinės vykdavo Šarkių Aukštuolėje, Nasvaičiuose, Vaineikiuose (šalia Duokiškio). Vaineikių kaimas nebuvo išsikėlęs į vienkiemius, tad daug jaunimo turėjo. Daug šokėjų suvažiuodavo ir iš aplinkinių kaimų. Šokių aikštelę apšviesdavo ant stulpo pakabinta liktarna, muzikantų buvo ne vienas, bet labiausiai pašnekovei įsiminė Jonas Pajeda iš Kišūnų.

Apšerkšniję mūsų nosys…

Anot G. Žilinskienės, anksčiau trys kartos gyveno viename kambary. Namai buvo trijų galų: vidury – priemenė, kamara podėliui, seklyčia ir gyvenamasis namas. Šį šildydavo plyta maistui virti, taip pat duonkepis pečius. Seklyčios nekūrendavo. „Kita gala nekūrendava. Vasarų – gerai, a žiemų tai karšta vandenia prisipili butẽlį, užsuki ir nešies glaby kojam sušilt, kad užmigtum. Rytą nubundi – apie nosį šerkšnas!“ – juokėsi ji, tačiau pripažino, kad žmonės buvo sveiki, nekankino nei slogos, nei kovidai.

Po seklyčia buvo didelis sklepas. Ten laikydavo suraugtus agurkus, kopūstus, sulą, burokėlius, kopūstus, morkas. Taip pat kelių hektarų bulvių derlių.

Pašnekovė teigė, kad jų sodyboje žaliavo net pusantro šimto obelų sodas. „Brolis labai mėga sodint. Kur koksai kriaušis, kur nenaudojama žemė, visur arba kriaušė, arba obelis, arba slyva, arba kas nebūt jau pasodinta. Ir guobas (jovarais vadindava, labai mediena graži) auga, ir pušynėlis. A skardžiai tokie buva aukšti! Visur apsodinta buva. Kaima vaikai labai mėga brolį. Tas jiem – tai pinigų ar obuolių… Tai sekmadieniais par jį jau pulkas vaikų! Surenka tuos obuolius, o brolis vairuotoju dirba – veždava Leningradan parduot“, – porino apie brolį sesuo.

Anot G. Žilinskienės, jos tėvas „visus suorganizava“ Nasvės plačiai užliejamose pievose iškasti griovį. „Iškasė tų griovį. Padidina. Šešiais arkliais kinkė plūgus didelius, arė pievas šitas… Vargo vyrai, ajajai! Lieja durpį apačioj ir lieja cementinį volų voluot, kad suspaust tų durpį, kad drėgmės gautų. Da dabar tebėr tas volas beržynėly už klojima buvusia. Namų nebėr, tik beržyniukas tas yra ir tas volas beržynėly“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad užlipusi ant to volo vaikystėje žaisdavo. Lygiai taip pat, kaip ir ant didelio sodyboje riogsojusio akmens.

Brigadininkė trijuose asmenyse

G. Žilinskienė lankė Kišūnų pradinę mokyklą. Kai ją baigė, dvejus metus buvo namuose. Tada iš Šiaulių kartą apsilankiusi pusseserė prikalbėjo tęsti mokslus. Taip pašnekovė baigė Užpalių vidurinę. Tiesa, kai ji pradėjo mokytis, mokykloje buvo dvylika klasių, bet paskui dvyliktą sujungė su vienuolikta – tada vienais metais dvi laidos išėjo. Baigusi vidurinę mergina stojo į Žemės ūkio akademiją, tačiau įstoti lemta nebuvo. Ir ne tik todėl, kad nemažo konkurso (septyni į vieną vietą) būta, bet ir todėl, kad vietos pirmiausia buvo skirstomos grįžusiems iš armijos, komjaunuoliams ir pan., o kažkieno geri pažymiai buvo antraeilis dalykas. Mergina grįžo namo, ketindama kitais metais vėl bandyti. Vis dėlto po metų nusprendė su akademija neberizikuoti, be to, norėjosi „greičiau ant savo užpakalio atsisėsti“, todėl įstojo į I. Mičiurino tarybinį kolūkį-technikumą Kaune, Aukštojoje Fredoje. Sekėsi gerai, gaudavo padidintą stipendiją, pinigų užtekdavo nueiti ir į kiną, ir į teatrą. Po pustrečių metų mokslų įgijo laukininko-agronomo specialybę, o kad „apie Uteną“ vietų nebuvo, gavo paskyrimą į Kybartus (Vilkaviškio r.), „prie rubežiaus Vokietijos“. Miestelio prieigas siekiančiame „Laisvės“ kolūkyje tvarkos akivaizdžiai trūko – buvo girtaujama (didžiausi pijokai – pirmininkas su buhalteriu), vagiama. Pirmininkas ėmė bijoti sąžiningos naujokės, kad ši nepraneštų rajono valdžiai. Tačiau ji skųsti nesiruošė – nenorėdama kęsti betvarkės, nusprendė pati išeiti, bet pirmininkas ją „aplenkė“ – pats buvo išmestas. Ir vis dėlto laukininkė-agronomė iš Aukštaitijos Suvalkijoje neliko. Taip jau likimas susiklostė, kad ištekėjo už liktinio. Manė, kad jau į armiją ir nebepaims, bet lyg tyčia po vestuvių jau kitą dieną gavo šaukimą. Nuotaka grįžo į gimtuosius Vygėlius, įsidarbino Kišūnų kolūkio buhalterijoje. Gimė sūnus, o vyras iš armijos grįžo tik po pusketvirtų metų (įprastai tuo metu reikėjo tarnauti trejus metus, bet dėl Karibų krizės tarnyba pusmečiu buvo pratęsta). Tada šeima atvažiavo į Dusetas, nusipirko gryčiutę. Vyras įsidarbino ekskavatorininku melioracijoje, o žmona – kolūkyje „Raudonoji žvaigždė“. Iš pradžių buhalterijoje apskaitininke ir kolūkio pirmininko sekretore, paskui gal metus pavadavo zootechniką. Tada gimė dukra ir, grįžusi iš motinystės atostogų, nuėjo „laukininkuos dirbt brigadininku“. Siūlė jai ir agronomo vietą, tačiau moteris atsisakė, nes prie naujojo darbo būtų buvusi labai „pririšta“, būtų neužtekę laiko vaikams prižiūrėti. Taip ir liko „laukininkuos“, vyko kolūkinės sistemos reorganizacija: kolūkiai jungėsi, mažėjo brigadų skaičius… „Daug pirmininkų pralaidžiau: vieni mirė, kiti rajonan išvažiava, dar kitus perkėla kitur dirbt. Aš visiems gera buvau, įtikau. „Nu, ale tai, – saka, – kaip čia tik Butėnuos buvai, dabar – Žukliškė̃s!“ „Nu, – sakau, – matai, aš, kaip ir Dievas – trijuose asmenyse“, – juokėsi ilgametė brigadininkė, per metus „suvažinėdavusi“ po motociklą.

Ugnies kamuoliai virš galvų

G. Žilinskienė atsiminė, kaip besitraukdami per jų kiemą vorele praėjo gal penkiolika vokiečių. Trumpam sustojo, pakalbėjo su šeimininku, kiek užvalgė ir išėjo. Sakė tuoj sugrįšiantys, bet ryte ore jau skambėjo rusiška kalba. Apsistojo naujų okupantų garnizonai. Su virtuve. Javuose patrankas išstatė.

Prievelių sodyba buvo ant smėlėto kalno. Už drėbtinio tvarto vyrai iškasė didelę duobę. Uždengė ją L. Prievelio statyboms paruoštais rąstais, juos užklojo šiaudais, tada vėl medžiais iškrizavojo ir vėl šiaudais. Slėptuvę apipylė žemėmis, apsodino berželiais. Slėptuvės angą pridengė dideliu akmeniu, kad kokia kulka taip lengvai į vidų neįlėktų. Slėptuvėje ant šiaudų miegodavo vaikai.

„Kai pradėja katiušas šitas laist, ajajai koks staugimas! – minė moteris. – Ugnies kamuoliai, eina ugnies kamuoliai per viršų galvų. Koks baisumas, ajajai – katiušos!.. Čia į Tatuoliškių raistus laidė. Išdegė. Paskui už Duokiškio Mikniūnų miškuos vokĩečiai gal laikės. Išdegina katiušom šitom… Ajajai, kaip baisu! Būdava, užlipi vakari ant kalniuka gyvulių ar avelių atvest, tai septyni–aštuoni gaisrai aplink matos. Sodybas degindava. Padegamom kulkom vokĩečiai uždegdava traukdamies. Mikučionio Vytauto namus sudegina. A teip daugiau Vygėlių gal nieka nesudegina.“

Tyla, nagom nulupinėtom

Pasak G. Žilinskienės, jų triobas buva didelas, tad pas juos rinkdavosi šokti jaunimas. Su visais šokdavo ir partizanai. Jie ateidavo vėlyvais vakarais, kai skrebai jau bijojo kaime rodytis.

Pašnekovė pasakojo, kad suimtuosius labai kankindavo, ne visi ištverdavo, tad kažką įduodavo. Taip pašnekovės sesers vyras įdavė josios kitą seserį. O ši nieko neišdavė, nors „nagas adatom nulupinėja“, vienuolika mėnesių išlaikė įkalinę iš pradžių Dusetose, paskui Vilniuje. Seserys nelaimėlei kartą per mėnesį veždavo maistą. Kol suvažinėdavo, kol atiduodavo maistą, praeidavo visa savaitė. Taip Genovaitei, Užpalių vidurinės mokyklos mokinei, labai „nusitraukdavo mokslai“. Pašnekovė sakė, kad dabar „tai rūmai pastatyti“, o tada klasės buvo išmėtytos po ne vieną pastatą, teko jai mokytis ir dvaro rūmų akmeniniame rūsyje be langų, apšviečiant vietinei elektrai.

Beje, G. Žilinskienė mano, kad jei brolis nebūtų tarnavęs sovietų armijoje, greičiausiai jos šeimą būtų išvežę į Sibirą. Nors žemės daug ir neturėjo, tėvas buvo labai darbštus, prie darbo spaudė ir vaikus. Pašnekovė atsimena, kad būdama dar visai maža jau turėjo mažą grėbliuką šienui grėbti.

O apie prievartinę kolektyvizaciją ir sudėtingą ankstyvųjų kolūkių pirmininkų gyvenimą pašnekovė taip kalbėjo: „Būdava, suvara skrebai visus mokyklon, užrakina duris ir laika lig ryta: „Pasirašykit! Pasirašykit kolūkin!“ Tai niekas nesiraša, niekas. Nu, palaidžia. Kitųkart – vėl. Bent kelius kartus šiteip. Tai tadu mokestim kakiom, duoklėm, pyliavom, pinigais apdėdava, grūdus atimdava – nebegałėja žmonės išsimokėt.“ A katrų gi pirmininku padės? Nė vienas nenori! Tai katrų ūkininkų geriausįjį, stipriausįjį… Va jei kakį gi padės, miškiniai ateis ir nušaus. A kaip ūkininkų, už tai, kad jis pats turi daug ir miškinius šelpia, tai tą nešaus. Tai va, visaip buva. Vilučiuos Lapienis labai ilgai buva, iki pat mirties. Anas pirmininku buva. Gerai ūkį vesdava, bet irgi dirba partizanam.“