Liudos Ūsienės tėvai Grigeliai buvo žinomi Utenos ligoninės gydytojai, įnešę nemažą indėlį į medicinos plėtrą ligoninėje. Neatsitiktinai Liuda nusekė tėvų pėdomis – mokėsi ir visą profesinę veiklą pašventė Utenos ligoninei. L. Ūsienės, tuomet dar Grigelytės, vaikystė praėjo ligoninės kieme, todėl jos prisiminimai leido atgaivinti daug medikų gyvenimo epizodų. Bet šiandieną Liuda dalijasi mintimis apie vieną sudėtingiausių laikotarpių gyvenime, susijusį su Antruoju pasauliniu karu.

Pabėgėlių kelias vedė per Uteną

„Kai man Edmundas pasakė, kad ruošiasi aprašyti prieškario žmonių pastangas plėsti mūrinius modernesnius pastatus Utenos mieste, prisiminiau mūsų šeimos sąsajas su Paragių namuose gyvenusiais žmonėmis. Mano tėvai buvo gydytojai ir mūsų namas stovėjo priešais vokiečių kapus, kur dabartiniu metu yra kavos namai.

Kad karo liepsna pasuks į mūsų kraštus ir nujautėme, ir nelaukėme. Jau pirmąją karo dieną pasirodė pirmieji pabėgėliai, o antrąją – kelias į Zarasus buvo pilnas pėsčiųjų, vedinų dviračiais ar dviračiais vežimėliais, pakrautais įvairia manta. Dažnai vežimėliuose sėdėdavo maži vaikai. Važiuodavo ir arkliais traukiamuose vežimuose, pravažiuodavo ir pilni sunkvežimiai. Rusiški tankai jau nebe taip iškilmingai, kaip prieš metus, važiavo Kauno kryptimi. Po vieną ar po kelis grįžo atgal. Dažnai keliautojai užsukdavo pas mus tai papietauti su savimi nešamo maisto, tai atsigerti vandens, tai minutėlę pailsėti. Tėvai nutarė, kad ir mums patiems reiktų rasti saugesnę vietelę, juk sklido gandai, kad po kelių dienų gali prasidėti tokie dalykai, kokių mes dar nematėme. Taip atsidūrėme pas pažįstamus Šilinės kaime“, – prisiminė pirmuosius karo įvykius L. Ūsienė.

Kaip žinome iš istorijos, jau ketvirtą karo su Vokietija dieną neprašyti svečiai šeimininkavo Utenoje.

Grįžimas į savo namus

„Po kiek laiko grįžome į savo namus. Gal todėl, kad mūsų namas buvo prie centrinio kelio, patogioje vietoje, čia įsirengė atėjūnų karinis štabas. Kieme stovėjo trys ar keturi motociklai, zujantys po miestą su visokiais pranešimais ar kitais mums nežinomais reikalais. Radome iš mūsų svetainės į virtuvę ir kiemą išneštus baldus. Pasigedome etažerės su medicinos knygomis (dalis jų buvo vokiškos). Tėvas pabandė pakalbėti su dviem karininkais kažką žymėjusiais dideliame žemėlapyje, tačiau pastarieji rankos mostu išprašė tėvą iš kambario. Vis tik į prašymą buvo atsižvelgta ir etažerę su knygomis vokiečiai išnešė į gatvę ir išvertė. Štabas mūsų name buvo kelias dienas.

Nieko neklausdami, dviejuose kambariuose pasiliko du kariai – vienas karininkas ir jo adjutantas. Karininkas buvo jaunas išdidus dabita. Aiškiai neturėjo ką veikti, todėl kviesdavosi mane (man jau buvo apie penkiolika metų). Rodė vokiškus žurnalus su artisčių nuotraukomis, vaišino kava. Tėvas į tokį lankymąsi žiūrėjo nepalankiai: „draudžiu bendrauti su kareiviais“. Kitą dieną, mane kviečiant, pasakiau – negaliu ateiti, nes tėvas draudžia bendrauti „mit soldaten“. Karininkas užsiplėskė raudoniu, nusisuko ir uždarė duris. Ilgai laukti nereikėjo. Tėvą iškvietė į „Arbaitsamt“ (anuomet – taip buvo vadinama Darbo birža – aut. past.) Šiuo metu ten – Utenos kraštotyros muziejus. Už karininko įžeidimą tėvas buvo siunčiamas darbams į Vokietiją. Abu tėvai mokėjo vokiečių kalbą, tad puolė aiškinti, kad duktė menkai kalbėjo vokiškai ir padarė baisią klaidą. Po kelių dienų jį paleido. Gerai, kad tą pas mus gyvenusį karininką po kokio mėnesio kažkur perkėlė.

Mokykloje man prastai sekėsi vokiečių kalba. Visiems buvo suprantama, kad tuo metu tai svarbus dalykas. Ruošiant pamokas, ypač, kai būdavo vokiečių kalbos pratimai, jeigu kas būdavo neaišku, eidavau klausti į mamos darbo kabinetą. Vieną dieną, kai aš įėjau, stomatologinėje kėdėje sėdėjo jaunas vokiečių karininkas Heinz von Mevenkamp. Jis pasisiūlė padėti, bent visada patikrinti atliktus darbus. Buvo kultūringas, niekada nerodė savo viršenybės. Kažkaip nejučiom jis pritapo prie mūsų šeimos. Vėliau beveik kiekvieną šeštadienį, laisvu nuo budėjimo metu, jis ateidavo pas mus. Tarnavo jis radistu-telefonistu visai šalia esančiuose Paragių namuose (apie Paragių namą „Indrajoje“ jau buvo rašyta – aut. past.). Gerdavome arbatą, po to žaisdavome kokį žaidimą, dažniausiai lošdavome kortomis. Mėgstamiausias lošimas buvo „asilas“. Jeigu tėvai turėjo laiko, tada lošdavo jau rimtesnį – „tūkstantį“ ar „66“.

Tuo metu pas mus gyveno mano pusseserė, metais vyresnė Alina Seniūnaitė-Aliutė. Jos mama, mano teta, nesenai buvo mirusi ir tėvas iš Kauno ją atvežė pas mus. Tokiu būdu, pastovūs žaidėjai buvom: Aliutė, brolis Algis (akademikas Algimantas Grigelis – aut. past.), aš ir Hainsas. Visiems buvo smagu, stengėmės kalbėti vokiškai, iš pradžių sunkiai, vėliau kiek geriau. Praėjus kiek laiko, Hainsas dažniau pradėjo atvirauti, kad nekenčia karo. Matyt, mūsų namai jam tapo lyg kokia užuovėja, kur buvo galima užsimiršti. Bendravome ilgai, kol nepriartėjo frontas ir Utenos vokiečiams teko persikelti į kitą vietą. Išvažiuodamas Hainsas paliko savo lauko bei tėvų adresus. Rašėme visi žaidėjai, mama irgi rašė. Laiškai sunkiai, vėluodami pasiekdavo adresatus. Iš Ukrainos, kur vėliau tarnavo Hainsas, dar gavome du laiškus, o kai persikėlė į Krymą – visai negavome. Tėvai daugiau domėjosi žiniomis iš fronto. Kryme vokiečių daliniai pateko į katilą, buvo apsupti. Kurį laiką neturėjome jokios žinios, apgailestavome, kad tame katile Hainsas bus žuvęs“, – savo gyvenimo epizodus su vokiečiais, šeimininkavusiais Utenoje, prisiminė L. Ūsienė.

Ar tikrai jis?

Pagaliau karas pasibaigė, Lietuva liko už geležinės uždangos, jokio ryšio su išoriniu pasauliu ilgiems okupacijos metams. Kai 1990 metais buvo paskelbta, kad Lietuva laisva, nepriklausoma, atsivėrė durys ir langai į pasaulį. Televizija pradėjo rodyti laidas iš nepažįstamų šalių. Vieną dieną, berods, 1991 metais, netikėtai paskambino pusseserė Aliutė iš Kauno. Ji žiūrėjusi kažkokią laidą apie Vokietiją, kur rodė ir pasakojo apie saloje buvusią ligoninę. Ji tikino, kad pažinusi Hainsą, ligoninės gydytoją. Aš labai suabejojau, juk jis tame katile žuvo, o jeigu ne – ar įmanoma televizijos ekrane po šitiek metų atpažinti?.. Tačiau Aliutė nutarė parašyti laišką jo tėvo adresu. Ir įvyko stebuklas – ji gavo atsakymą iš paties Hainso. Pasirodo, toje televizijos laidoje buvo tikrai jis.

Susitikimai

„Iš laiško sužinojome, kad prieš pat apsupimą dalis kariuomenės spėjo laivais iš Krymo persikelti į Italiją. Tarp laimingųjų buvo ir Hainsas. Italijoje sulaukė ir karo pabaigos. Grįžo į Vokietiją, studijavo mediciną, naktimis dirbo, kad pragyventų. Šiuo metu gyvena su žmona Anemari, užaugino sūnų ir dukterį. Po širdies operacijos nebedirba, gyvena name Miunsterio priemiestyje. Toliau su Aliute vyko susirašinėjimas, Aliutė buvo pakviesta į svečius. Važiavo ji su sese Dalia, viešėdama per porą mėnesių gerokai pakartojo vokiečių kalbą.

1993 metais Hainsas ir Anemari atvažiavo į Kauną. Su manimi susitikti sutarėm Vilniuje, prie varpinės Katedros aikštėje. Ėjome abi su dukra Irute. Tarp žmonių pamačiau stovinčią kiek toliau Aliutę, o Hainso nematyt. O mane užkalbina kažkoks pagyvenęs vyras. Viešpatie, juk tai Hainsas!.. Neatpažinau. Kažką sako jis man, tiek daug noriu jam papasakoti – neišeina. Maišosi rusiški ir vokiški žodžiai, kažkas nesuprantamo. Aliutei teko pabūti vertėja.

Parodėm šiek tiek senamiesčio, papietavom. Hainsas labai šiltai prisiminė mamą, Uteną, Algį, mūsų lošimus „ich bin ein Asel“ (aš esu asilas). Kitą kartą 1995 metais, buvo ir Utenoje, labai norėjo pamatyti, atrasti, parodyti Anemari visas tas vietas, kur pabuvojo karo metu. Svečiai maloniai kvietė atvykti pas juos. Pirmoji susiruošė Aliutė, ji siūlė ir man važiuoti dar kartą pas Hainsą, tačiau, nemokėdama kalbos, aš nedrįsau.

1996 metais jau susiruošus ir man važiuoti aplankyti Hainso ir Anemari, gavau laišką juodais rėmeliais. Tai buvo pranešimas apie Anemari mirtį. Hainsas buvo sukrėstas, pasimetęs, atsiprašė, kad negalės priimti. Jis sunkiai išgyveno žmonos netektį, ilgai negalėjo susitaikyti su vienatve“, – savo prisiminimais specialiai „Indrajos“ žurnalui apie pokario įvykius dalijosi L. Ūsienė.