Tęsiame Ramunės Jankauskienės (Tursaitės) pasakojimą apie Vygėlių kaimą (Užpalių sen.). Jame – šilti prisiminimai apie duonos kepimą, Kamajų baronkas, apie tai, kaip vienintelė anūkė buvo lepinama. Apie pamaldžią močiutę, kriaučių jos brolį ir krašto ikona tapusį Duokiškio kleboną. Apie senąją gryčiutę, vaikui tapusią drožlių ir skiedrų karalyste, apie didelį sodą, suėstą vėžio, ir didelę pagarbą arkliui, kad ir kokių kvailų įpročių jis beturėjo.
Pamaldi močiutė ir nagingas jos brolis
Pasak R. Jankauskienės, močiutė buvo labai pamaldi. Kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Prie ežero persiaudavo batus, senuosius palikdavo po medžiu. Ir anūkę su savimi imdavo. Pašnekovės mama buvo mokytoja. Tarybiniais laikais ji būtų sulaukusi nemalonumų, jei būtų sužinota, kad veda vaiką prie Komunijos. Tad iniciatyvos ėmėsi religinga močiutė, kuri pasisodinusi anūkę po obelimi mokė katekizmo. Prie Pirmosios Komunijos pašnekovę irgi vedė močiutė, tėvai pabijojo dalyvauti.
Močiutė griežtai laikėsi bažnytinių tradicijų, netgi kūčiavoti eidavo labai vėlai, apie 23–24 val. Per Velykas leista valgyti mėsą tik tada, kai atsigavėdavo Duokiškio bažnyčios varpai (jų gausmas girdėdavosi Vygėliuose).
Pasak R. Jankauskienės, piniginė duoklė bažnyčiai buvo šventas reikalas. Tursai negyveno skurdžiai, tačiau tai nereiškia, kad netaupė. Tiesa, dalis santaupų visada buvo skirta bažnyčiai. Anūkė spėja, kad toks pamaldumas galėjo būti močiutės mažaraštingumo pasekmė – Domicėlė Tursienė rašė su klaidomis, kvietimus į šv. Oną tekdavo rašyti anūkei. Kvietime būdavo nurodomas mišių laikas, o po jų kviesta susitikti prie bažnyčios. Paskui visi važiuodavo į Vygėlius, kur ne tik bendraudavo prie stalo, bet ir šokdavo, eidavo ratelius. Anūkės atmintyje tai – vienintelis linksmybių atvejis per visus metus Tursų kieme.
Anot R. Jankauskienės, močiutės brolis Povilas Kazlauskas buvo keliaujantis siuvėjas. Atvykdavo jis ir pas seserį. „Kiek žinau, Povilas buvo geras kriaučius, apsiūdavo visus kaimo žmones, – teigė pašnekovė. – Kai atvažiuoja, vienam kieme pasiuva, kam ko reikia, tada su savo mašinomis išsikrausto pas kitus žmones. Keliaujantis kriaučius, kaip Palangos Juzė.“ Dažnai siuvėjas gyvendavo pas Kazlauskus ir Tursus. Buvo toks pat pamaldus kaip ir sesuo. Per Šv. Onos atlaidus atvažiuodavo pas Tursus paviešėti. Pilku kostiumu, mėlynais marškiniais, balta skrybėle. Net atvykęs kaip svečias, jis vis tiek atsiveždavo siūlų, adatų, o kad nesusiteptų marškinių, siūdamas užsimaudavo rankogalius. Kurį laiką P. Kazlauskas gyveno Norvaišiuose (Užpalių sen.), paskui išsikraustė į Panevėžį.
Žmonių kunigas
R. Jankauskienė gerai atsimena Duokiškio parapijos (jai priklausė ir Vygėlių kaimas) kleboną Lionginą Nėniškį, kuris, anot jos, buvo labai šiltas, bendruomeniškas, užsiimantis su vaikais, apsiskaitęs žmogus. Moteris buvo gal 5–6 metų, kai pas juos atėjo sutanotas kunigas su zakristijonu, nešini dideliu krepšiu. Klebonas klausinėjo šeimininkų apie derlių, duoną, nepamiršo ir mažosios – pasisodinęs ją ant kelių glostė ir neįkyriai kamantinėjo, kiek jai metukų, ką moka, ar jau ruošiasi į mokyklą. Galų gale liepė zakristijonui duoti mergaitei metalinį rublį, saldainių ir pasakė, kad kai paaugs, turės ateiti pas jį į bažnyčią, kur ją paruoš tapti tikra katalike. „Net keista, kad kunigas buvo taip arti žmonių. Šitame krašte jis buvo savas, mylimas ir gerbiamas. Ir jis žmones mylėjo“, – pasakojo pašnekovė ir pripažino dar nesutikusi kunigo, kuris būtų peržengęs ilgamečio Duokiškio parapijos klebono moralės kartelę.
Vytauto Mieželio pėdsakas
R. Jankauskienei tėvas pasakojo, kad su kitais vaikais lankė Kišūnų mokyklą, šią baigę draugiškai pulku traukdavo tęsti mokslų į Duokiškį. Žiemą tėvai išleisdavo padūkti ant kalnų, tačiau, kaip vienturčiui, teko daug dirbti. Atėjęs iš mokyklos, ne prie pamokų sėsdavo, o pirmiausia eidavo padėti tėvams.
Beje, Kišūnų mokykloje savo ilgametę pedagogo karjerą pradėjo žinomas mokytojas, mokyklų direktorius Vytautas Mieželis. Nors jis ilgai Kišūnuose neužsibuvo, anot pašnekovės, būtent šio mokytojo iniciatyva prie mokyklos atsirado stadionas, kuris buvo ravimas, kiekvieną pavasarį jo bėgimo danga atnaujinama smėlio sluoksniu. Stadionas buvo pavyzdinis, jo pažiūrėti atvažiuodavo ir kitų mokyklų atstovai. O mokytojas buvo aktyvus ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų: eidavo lankyti mokinių, domėjosi, ar geros vaikų mokymosi sąlygos. Pašnekovė V. Mieželį lygino su kunigu L. Nėniškiu, kuris tiesiogiai ir šiltai bendravo su žmonėmis. „Labai pasisekė mūsų kraštui – V. Mieželis paliko savo pėdsaką“, – įsitikinusi moteris, kurios motiną vėliau pedagogas ne kartą kvietėsi dirbti jo vadovaujamoje Dauniškio gimnazijoje. Beje, šiuo metu labai garbaus amžiaus mokytojas šioje mokymo įstaigoje lanko senųjų mokytojų chorą.
Duonos kepimo ritualas ir legendinės baronkos
Anot R. Jankauskienės, močiutė puikiai mokėjo kepti juodą duoną. „Prikepdavo tokių didelių kepalų, kaip sakydavo, bakanų. Atsimenu, kaip močiutė duoną minkydavo. Kubile visada būdavo paliktas kumščio dydžio raugo gabalas. „Močiut, kas čia?“ „Be jo duonos neiškepsi“, – mokydavo mane. Esu šitame procese dalyvavusi ne kartą. Ir kopūstus, ir ajerus džiovindavom. Mano misija buvo tokia: padeda ližę, o aš – kopūsto lapą arba ajerus. Turėdavau labai gražiai išdėliot. Močiutė mane skubindavo: „Vaikiuk, tu greičiau – man jau pečius paruoštas.“ Tada dedam tešlą. Man reikėdavo pirštais subraukyti kepalų šonus ir viršuje įspausti kryželį. Visada iškepdavo man mažytę vaikišką duonelę. Jeigu miegodavau ir močiutė viena kepdavo, tai ji viena padarydavo, o jei ne, tai ir aš dalyvaudavau. Ta maža duonelė man būdavo pati skaniausia, nors ir iš tos pačios tešlos. Ant šiltos duonos tepdavom naminį sviestą, kurio visada turėjom“, – apie duonos kepimą Vygėliuose pasakojo R. Jankauskienė.
Beje, kartais tam tikrus kepinius ir pirkdavo. Duokiškio maisto ir ūkinių prekių parduotuvėje pas pardavėją Juškį pirkdavo baronkų. „Ne veltui yra tas posakis: „Kic kic Kamajuos baronkų pirktų.“ Tos baronkos buvo rankų darbo, sulenktos ir glazūruotos. Neįsivaizduojat, kokio skanumo! O dabar niekur neaptinku. Esu mačiusi ir ragavusi tokių pat baronkų tik žirgų lenktynėse Sartuose. Ir tai reikia nuvažiuoti anksti, kad jų gautum. Beje, šiemet ragavau – man kolegė atvežė iš Sartų lenktynių. Tokios pat. Sakau: „Tu man priminei vaikystę.“ Aš ir uosčiau. Tas kvapas toks salstelėjęs, pati baronka kieta, apkepus, tamsia glazūra. Paklauskit, visi mūsų krašte žinojo tas Kamajų baronkas, kuriomis Juškis prekiavo. Kažkur kažkas gamina, tą paveldą išlaikė. Masinės prekybos nėra“, – kalbėjo moteris.
Ekspresas Vygėliai–Užpaliai–Vygėliai
Pašnekovė atsimena, kaip ją, vienturtę anūkę, Tursai mylėjo ir netgi taikėsi prie jos norų. Sustato mergaitė tokį autobusą, susodina žaislus. Mato, ateina močiutė su pieno kibirėliais: „Močiut, aš nuvešiu tave greičiau iki Užpalių ir mes grįšim.“ „Kad, vaikeli, aš labai laiko neturiu“, – juokdavosi močiutė, bet visada pažaisdavo, bent trumpam prisėsdavo.
Visada savaitgaliais atvažiavusi į kaimą rasdavo nupirktą šokoladą „Trys paršiukai“, padėtą ant 6-ojo dešimtmečio radijo imtuvo „Rekord“, per kurį Tursai klausėsi ir orų prognozių, ir žinių.
Vasarą mergaitę lepindavo uogomis, pienu. Močiutė mėgo kepti pyragus, bandeles su uogiene, cinamonu, aguonomis. Kas rytą atsikėlusi prie atdaro lango anūkė rasdavo padėtą bandelę, uogų ir stiklinę pieno.
Draugėn susibėgdavo su kaimyno ir giminaičio Antano Kazlausko dukterimis, prisigalvodavo visokių žaidimų. Iš Vlado Tursos sodybos ateidavo dešimt metų vyresnė Dalia, prižiūrėdavusi mažąją Ramunę, kai Tursai dirbdavo svarbius darbus ar išvažiuodavo su reikalais.
Drožlių karalystėje paskendusi vaizduotė
Kai 1957 m. buvo pastatytas naujasis namas, dėdulis (senelio brolis Balys Tursa) staliauti ėmėsi senojoje gryčiutėje. Ypač ten darbas virdavo žiemą, kai buvo daugiau laisvesnio laiko nuo ūkio darbų. Pašnekovė įvairiose drožlėse tiesiog paskęsdavo. „Man, kaip vaikui, drožlės įdomu buvo: garbanotos, susisukę… Aš nueinu, dėdulis obliuoja, kala… Man taip kvepia! Aš tose skiedrose sėdžiu, čiupinėju jas, įsivaizduoju, į ką jos panašios…“
Senąjį namą, gryčiutę, pervežė iš ulyčios ir sunumeruotus rąstus greitai vėl sunėrė. Kai greta statė naująjį namą, viską darė preciziškai: dėjo dvigubus langus (dubultus) iš ąžuolo, patys pamatui tašė akmenis… Naująjį namą dėduliui padėjo įrengti sūnėnas. „Tėtis, kai paims pjūklą ar kažką patašyti – stebuklingai išeidavo. Ten, matyt, jau buvo dailidžių giminė“, – konstatavo dukra.
Žuvęs išpuoselėtasis sodas
Vietoje dabar iškastos kūdros žemoje vietoje stovėjo svirtinis šulinys, skirtas gyvuliams girdyti. Nors jis buvo tik trijų renčių, jame nuolat buvo pilna vandens, pavasarį vanduo net kupėdavo per viršų, o šalimais buvusi mažesnė bala ištvindavo plačiai. Pašnekovės, kaip vaiko, atsargos dėlei prie šio šulinio neleisdavo.
Sodo sodyboje neliko. Anot R. Jankauskienės, jį sunaikino vėžys, skruzdėlės įsimetė į kiaurus kamienus, jie pajuodo, atsirado žaizdų. Dėdulis pasakojo, kad sodas buvo sodintas anksčiau, nei atkėlė gryčią iš ulyčios. Pašnekovės teigimu, sodas buvo didelis ir dėdulio, kuris pats skiepydavo, labai išpuoselėtas: iš pavasario kamienai apkrauti karvių mėšlu arba laistomi kiaulių srutomis, barstomi pelenais, chemija nenaudota. „Būdavo didžiausias vargas, kai reikėdavo šituos didžiulius sodus sutvarkyt! Dėdulio buvo padarytos dėžės, į jas prieš šalnas rinkdavom tuos obuolius. Prikraudavom labai daug, sandėliuodavom ant aukšto, apklodavom senovinėmis kaldromis ir taip išsaugodavom“, – pasakojo moteris, anot kurios, daugumą šių obuolių ir sunaudodavo. Taip pat spausdavo sultis (turėjo naminį presą), sūrį. Sultis, supilstytas į butelius, užkimštus mediniais kamščiais, laikė šaltame rūsyje. Kartais kažkiek obuolių parduodavo „Anykščių vynui“, o jei kas likdavo, sušerdavo gyvuliams.
Obuoliai buvo dideli, sultingi, juos veždavo pašnekovės mamos dėdei Baliui Regalui (jis atvažiuodavo pas Tursas ko nors paremontuoti) į Uteną, jis darydavo obuolių vyną, taip pat ir serbentus bidonais gabendavosi. Paskui atveždavo to vyno į Vygėlius lauktuvių. Kartą bandė raugti ir dėdulis, tik jam gerokai nepasisekė – vynas išpoškėjo net sienas aplaistydamas… Tiesa, samanės visada namie būdavo. Ne patiems girtauti, o kaip atlygio priemonės, kad „padėtų dirbti ūkio darbus“.
Vietoje rimbo – duonos
Pasak R. Jankauskienės, Tursų sodyboje arkliui visada buvo rodomas dėmesys. Prausdavo jį, šukuodavo ne tik kailį, bet ir uodegą bei karčius. Dėdulis pats kaustydavo arklį. Ir nors kartas nuo karto važiuodavo pas kalvį, noragus susitvarkydavo pats. Pirmasis arklys, kurį pamena pašnekovė, buvo labai rami, pakanti, daug darbų mačiusi ruda kumelė. Kitas – „juodas, išlakus, gražus, bet kvailas“. Ariant sugalvodavo atsigulti. Su visais pakinktais. Vis dėlto, anot R. Jankauskienės, ji niekada nematė, kad gyvulys būtų mušamas rimbu. „Nueidavo, duonos atnešdavo. Prakinko truputėlį, pakelia, duonos, gerti paduoda šitam užsispyrėliui ir vėl toliau aria“, – šypsojosi moteris.
