Regalų gimtųjų namų Kišūnuose (Užpalių sen.) nebėra – sodybvietėje likę tik liepos ir naujojo Regalų žemės savininko kaimyno Ramūno Baltakio atkastas šulinys. Prieš tremtį ant akmeninių pamatų buvo pastatytas naujas namas, tik nespėta jo įrengti. Ištrėmus šeimininkus, pastatas buvo išvežtas į Uteną. Sugrįžę tremtiniai dar bandė jo ieškoti, bet nesėkmingai.

Į tremtį išspyrusios skrebo kojos

Šiuo metu Svėdasuose (Anykščių r.) gyvenantis Jonas Regalas pasakojo, kad jo močiutė Angelė Regalienė turėjo keturis sūnus – Gasparą, Balį, Juozapą ir Joną (dukra Emilija mirė jaunystėje, palaidota Duokiškyje, Rokiškio r.). Balys ir pašnekovo tėvas Juozapas su žmonomis gyveno gimtuosiuose namuose, Gasparas kaip augintinis augo pas tetulę Gailiešionių kaime (Užpalių sen.). Jis išėjo į mišką partizanauti. Žuvo ir yra palaidotas Utenos Kančių kalnelyje. Už šį Gasparo „prasižengimą“ į Sibirą sovietai ištrėmė jo motiną, brolius Juozapą ir Balį, jų žmonas Janiną (tuo metu ji laukėsi dukros Danės, kuri gimė po mėnesio) ir Liudą, taip pat Juozapo nepilnametį sūnų Bronių ir Balio dukrą Genovaitę (tėvas jau buvo miręs ir palaidotas Duokiškyje prie dukros, o vyriausias sūnus Jonas gyveno Daugailiuose). Į tremtį vyrams neleido nieko pasiimti – išvarė iš namų ir susodino ant kaimyno ežios, o moterys įsivertė gal porą maišų kviečių, žirnių, nugriebė lašinių, mėsmalę. Pasidūrė net ir kiaulį, tik buvo jau šiltas metas, gegužės mėnuo, todėl mėsa ėmė smirdėti ir Daugpilyje (Latvija) teko ją išmesti. Pasak J. Regalo, nors tremtis buvo netikėta, kažkoks giminaitis ar giminaitė dar pasivijo vežamuosius ir suspėjo kažko valgomo įduoti.

Pašnekovas pasakojo, kad tarp trėmėjų buvo ir Užpalių skrebas Repšys. „Kai mama atsiklaupė prie Marijos paveikslo ir ėmė melstis: „Už ką mus veži?“, tai Repšys mamai, nėščiai moteriai, spyrė į nugarą. Ir kai grįžo iš Sibiro, mama ant Užpalių tilto susitinka Repšį. Be kojų Repšys. Atsiklaupęs rateliuose, rankomis įsitvėręs į tokius metalinius daiktus atsispirti. Mama sako: „Spirk, Repšy, aš grįžau.“ O jis be kojų.“

Anot pašnekovo, Regalus sunkvežimiu nuvežė į Uteną, iš ten siauruku nugabeno į Švenčionėlius (Švenčionių r.), kur persodino į plačiuoju geležinkeliu riedantį traukinį. Vežė iki Daugpilio, o paskui į Irkutsko sritį, Srednios kaimą. Apgyvendino taigoje, barakuose. Juose 1951 m. gimė ir J. Regalas.

Į ožio ragą supiltas komendantas

Pašnekovo tėvas kirto mišką elektrine piela, kuriai kabeliu srovę paduodavo iš stoties. Mama su dėdiene Liuda šluodavo ledenką. „Sibire buvo taip, – paaiškino buvęs tremtinys. – Žiemą kerta mišką. Būdavo iškirsta didžiulė trasa, išrauti kelmai, padarytas griovys, jis pasidengdavo ledu, o priskirtos moterys tą griovį šluodavo. Tuo grioviu traktorius tempdavo sukabintų rogių traukinį. Griovys buvo reikalingas tam, kad rogės, prikrautos medžių, neiššoktų iš nustatytos trasos. Tempdavo koloną iki Angaros, o tada jau plukdydavo. Ir kas keista, vietoje iškirstų spygliuočių išauga lapuočiai, ir vietiniai sako, kad kai šie bus iškirsti, vėl ataugs pušys.“

Mama kūrendavo pirtį (jos vyro brolis Balys pirties dieną kirpdavo vyrus). Iš pradžių vandenį tempdavo kibirais, paskui gal tik padarė vadakačką (siurblinę). Į pirtį patekti galėjai tik su bilietu. Lietuvės dar užkišdavo bilietėlį kur nors, kad kas nors dar kartą juo pasinaudotų, o ruskės, jei rasdavo, tai perplėšdavo. Beje, rusams labai patikdavo vanotis, sakydavo: „Nam vady ne nado, lyš para“ (liet. „Mums vandens nereikia, tik garų“).

J. Regalas pasakojo, kad kartą mamai kūrenant pirtį atėjo komendantas: „Šunio batai. Šūba. Girtas. Pirtin. Moterų diena. Mama sako: „Negalima.“ „Ne, aš – komendantas ir turiu pilną teisę!“ Ir pirtin su šūba. Mano krikšto mama prausėsi, buvo ir jauna mokytoja. „Dėdiene, rūbus!“ – tik surėkė mergiotės, o ruskės viena tik per pilvų ploja, o kita paima – ir vandenį ant jo! O lauke koks šaltis! Supyla šitų senį. Rytojaus dieną mamą kviečia komendantūron: „Kaip ten buvo? Kaip įleidai?“ „Aš – moteris, aš – bejėgė, o jis pasakė: „ Aš – viršininkas!“ – atsakė mama. Mokytoja, kuri prausėsi, parašė skundą. Iškart nuėmė šitą komendantą.“

Lietuvio darbštumas ir tarasūno beprasmybė

J. Regalas atsiminė ne tik tremtinius lietuvius, bet ir rusus. Jis nežino, ar jie buvo vietiniai, ar tremtiniai, tačiau buvo „labai geri žmonės“. Kai lietuviams buvo leista grįžti į Tėvynę, rusai verkė, kad „jų bankas išvažiuoja“ – iš lietuvių skolindavosi pinigų (skolindavosi ir degtinei, kurios ir tada daug gerdavo). „Sakydavo: „Lietuvį atvežk, pasodink ant akmenio ir jis apžels.“ Koks darbštumas lietuvių! Rusai nieko nemokėjo: išmokino juos mėsą sūdyti, dešras daryti, agurkus rauginti… Viską lietuviai išmokino. Jie nusišauna kokį stirniokų miške, žiemą šalta, tai jie pasiskuta tą sušalusį baraniokų, pasidaro gėrimo, kurį vadino tarasūnu (išeidavo tokia lyg baltos spalvos broga – aut. past.), pasikaitindavo ir gerdavo jį karštą“, – pasakojo buvęs tremtinys. Pasak jo, juodieji, raudonieji serbentai ten augdavo paupiuose, o kalnuose vešėjo „didžiausios“ galvos svogūnų, žiedais stebino tokios gėlės, „kokių pas mus ir darželiuose nerasi“. Netrūko grybų, o meškinio česnako (rus. čeremša) buvo pilni miškai. Tiesa, pašnekovo tėvas negalėjo pakęsti jų kvapo, tad jeigu rusės pavaišindavo lėkšte sūdytų grybų su čeremša, tai mama nekantriai laukdavo, kada viešnios išeis ir ji galės tuos grybus išmesti.

Vėl namie

Kai mirė Stalinas, mama sūnui pasakojo, kad lietuvės iš džiaugsmo plojo rankomis, o ruskės verkė, nes batiuška umer. Po dešimties metų tremties Regalai grįžo namo ne keleiviniu, o prekiniu traukiniu, nes norėjo atsivežti kai kuriuos daiktus. Atvažiavo iki Rokiškio, iš čia mašina – iki Duokiškio, o iš šio arkliais parvežė kaimynai. Regalų namuose tuo metu jau niekas negyveno, tad kaimynai laukė: pakūrė krosnį, iškepė duonos…

Tremtyje pašnekovo šeima pagausėjo: be jo paties, gimė dvi seserys. Kai tremtiniai grįžo namo, rado senąją gryčiutę, moliniame tvarte (prie jo šliejosi daržinė) kolūkis laikė karves. Teisėti savininkai, norėdami laikyti raguotąją, prie gryčiutės galo pasistatė daržinę. Kaip neretai tais laikais nutikdavo, savo namus reikėjo iš valdžios išsipirkti. Laimei, daug nekainavo – pardavė kaip malkinę medieną. Ant gryčiutės rado lentų – susikalė grindis. Šiek tiek pasiremontavo ir gyveno dar ilgai. Vaikai pakėlė sparnus (Bronius dirbo kolūkyje, turėjo namą Vilučiuose, Danė išėjo į Ukmergę, Zita – į Uteną, Jonas – į Svėdasus), o tėvai, kol galėjo, tol gyveno Kišūnuose (ilgai melžė karves fermose), o kai nebegalėjo, vaikai pasiėmė į Svėdasus. Čia jie ir palaidoti. Vis dėlto J. Regalas pripažino, kad tėvai būtų dar gal ir gyvenę Kišūnuose, tačiau melioracija vertė kraustytis. Baltakys kažkaip išsisuko nuo prievartinio iškraustymo, o Miškiniai, Regalai turėjo keltis. Užstumdė didelę sėdžiauką, molinį klojimą. Senoji pirtelė dingo dar tremties metais, liko tik pavadinimas – Pirčiavietė, o naująją pirtį irgi teko nugriauti. Šioje sodyboje pašnekovo brolio vestuvėse kadaise muzikantu buvo žinomas Utenos muzikas šviesaus atminimo Adolfas Driukas. Vestuvininkams jis įsiminė tuo, kad ištempęs vielą, vaikščiojo ja kaip lyno akrobatas.

Senelės palaikai ant anūko nugaros

J. Regalas pasakojo, kad 1990 m. tuometinė Lietuvos tremtinių sąjunga organizavo tremtinių palaikų pargabenimo iš Irkutsko srities ekspediciją. Specialiu lėktuvu su didele grupe bendraminčių iš Vilniaus vyko ir pašnekovas su broliu Broniumi. Močiutės palaikus rado lengvai, nes buvo išlikęs maumedinis kryžius. Parvežė ir kaimynės Onos Miškinienės bei jos žento motinos Onos Gūrienės palaikus (pastaruosius rado kitose kapinėse, keliolika kilometrų nuo Srednios). Ekspedicijos dalyviai iš Lietuvos vežėsi metalines atidaromas dėžutes. Vežėsi ir lituoklius, nes, kaulus sudėjus į drobulę, reikėjo dėžutes užlituoti. Kitaip vežti neleido. Ant dėžutės dažais buvo užrašyta mirusiojo vardas, pavardė (jei nutiktų aviakatastrofa), o ant medinės dėžės, į kurią įdėjo metalinę, ant lentelės irgi buvo išdeginta pavardė.

J. Regalas pripažino, kad kasti palaikus nebuvo labai jauku – kai kuriuos ir supykino, teko išgerti po šimtą gramų… Karstai, gaminti iš maumedžio, buvo labai patvarūs. Padėjo broliai Regalai iškasti palaikus ir vienose iš Irkutsko kapinių. Ten rado išvartytus lietuviškus kryžius – taip greičiausiai vandalai keršijo lietuviams, kad šie išstojo iš Tarybų Sąjungos.

Srednios kapinės, anot J. Regalo, buvo grynai lietuviškos. Ant kalno kapinės, apačioje – barakai. Būdavo, vakarais ateidavo lietuviai – melsdavosi susėdę ant suoliukų… Ne tik kapinės apleistos, bet ir barakų, galima sakyti, nė ženklo nelikę – žmonės seniai iš taigos išsikėlė. Ekspedicijos dalyviai trylika kilometrų ėjo pėsti ir palaikus atsinešė kuprinėse, piemenų name užsilydė metalines dėžutes ir tik tada mašina važiavo iki Bolšaja Rečka (gyvenvietė netoli Angaros ištakų).