Senojo kaimo ramybę tebesaugo šimtametės liepos (V)
ProjektaiSenojo kaimo ramybę tebesaugo šimtametės liepos (V)
2020 vasario 26, Trečiadienis 08:25

Senojo kaimo ramybę tebesaugo šimtametės liepos (V)

Senojo kaimo ramybę tebesaugo šimtametės liepos (V)
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • 7 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Penktojoje ir paskutinėje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – buvusių kaimo gyventojų prisiminimai.

Mano kaimas Linskis

Ar pro Vyžuonas, ar Užpalius –
Galim ir pro ežerėlį, –
Į namus, į gimtus
Lekiam kaip pašėlę.

Mus miškai aplinkui supa,
Stirnos snaudžia tankmėje,
Uogų, grybų pilnas kraites
Dovanoja ši gamta.

Dulka vieškelis džiaugsmingai,
Lekiam su daina.
Laimio dvaras pasitinka:
„Katės, sprukit į egles!"

Kad, sveteli, nepaklystum
Šioj miškų apsupty,
Kabo užrašas didingas –
Linskio kaime tu esi!

Stogas štai raudonas –
Daliaus čia valda!
Kaip genys darbštuolis
Kala kala sulig sutema.

Tarp gėlių tu nepaklysi
Ir vardus visų žinai,
Juk gėlių mylėtojos mergaitė
Virga Paškonių čionai.

Ilsis kaimas žiemą,
Miega ir gamta,
Vos pakilus vyturėliui,
Bunda ulyčia.

Gervių klyksmas,
Gandro skrydis virš stogų,
Pievų kvapas, miško grožis –
Štai kur paslaptis!

Jei paklausiu aš visų,
Kas tave čia gena?
Atsakysit man visi,
Kaip labai visiems čia gera...

Gintarė Žulienė

XIX šimtmečio troba

Nors Algis Paškonis gimė 1951 metais, kaip jis pats sakė, Užpalių priemiestyje Aukštuoliuose, tėvams nupirkus Kazimiero Vanago sodybą vaikystę ir jaunystę praleido Linskio kaime. „Kaimas buvo nemažas ir linksmas", – dalijosi prisiminimais A. Paškonis ir pridūrė, kad visus kaimo gyventojus pažinojo, visi „stovi akyse".
Anot A. Paškonio, Antanas Vanagas-Kalninis buvo geras stalius, o Kazimieras Rakauskas neprastas siuvėjas.
Vietovė pamiškėje, kur gyveno dvi Petrauskų šeimos, buvo vadinama Papetrauskiu.
„Mūsų troba statyta seniai. Suręsta iš apvalių netašytų rąstų. Nebuvo grindų nei priemenėje, nei kambaryje, nei seklyčioje. Stogas – dengtas šiaudais. Tik vėliau susidėjom grindis, perdengėm stogą šiferiu", – pasakojo šiuo metu Rokiškyje gyvenantis pašnekovas. Jis teigė, kad nežino, kada troba statyta, tačiau spėjo, jog dar XIX šimtmetyje.

Nuo Abromiškio iki Kauno

Kalbintas vyras sakė pradinę mokyklą lankęs Abromiškyje (Užpalių sen.). Į mokyklą ėjo daugiau nei dešimt vaikų iš aplinkinių Linskio, Kaimynų, Gyliškių, Juškonių (visi – Užpalių sen.) ir kitų kaimų. Baigęs pradinę mokyklą Abromiškyje A. Paškonis lankė Žaliosios aštuonmetę (Anykščių r.). Tokį pasirinkimą, anot vyro, lėmė atstumas: nuo Linskio iki Užpalių buvo 8 kilometrai, iki Svėdasų (Anykščių r.) – 10, iki Žaliosios – 4,5. Su juo į mokyklą kartu eidavo linskiečiai Osvaldas Kemeklis ir Vidas Vanagas. Taip trise rudenį, pavasarį, vasarą laukų keliukais, žiemą – slidėmis tiesiai per laukus vaikai traukdavo į mokyklą už Vilkabrukių miško (Anykščių r.).
Po aštuonmetės A. Paškonis sakė pasirinkęs radiomechaniko mokslus Kaune. Linskio ir aplinkinių kaimų gyventojams jis taisydavo televizorius, radijo aparatus.
Pašnekovas tikino, kad Garunkščiai, Kemekliai ir Vanagai (jų sodybą vėliau nupirko Paškoniai) per karą sugebėjo išsaugoti radijo aparatus, per kuriuos klausydavosi „Amerikos balso".
Pasak vyro, apie 1960 metus Garunkščiai nusipirko pirmą kaime televizorių, kiek vėliau jį įsigijo ir Matas Vanagas. Pas juos rinkdavosi viso kaimo žmonės pažiūrėti anuomečio technikos stebuklo.

Apgaulingas pienas

Rokiškietis iš vaikystės atsiminė, kad Linskio kapinaitėse stovėjo 3–4 metrų aukščio paprastas medinis kryžius, kuris vėliau nuvirto ir supuvo. A. Paškonis yra girdėjęs, kad kapinaitėse tarpukariu yra palaidoti vienas ar du Garunkščių maži vaikai, o Evaristas Kemeklis jam porino, jog karo metais, kai Linskyje buvo karinis aerodromas (rusai skraidydavo amerikiečių gamybos bombonešiais), keli rusų sargybiniai per klaidą kaimo pieninėje išgėrė sieros rūgšties. Jų kūnai palaidoti Linskio kapinaitėse.
Pasak vyro, melioracija kaimo neišdraskė, nieko per prievartą nevertė išsikraustyti, o kolektyvizaciją linskiečiai priėmė ne taip ir skausmingai, nes visi ūkininkai buvo vidutiniokai.
Per atostogas grįžęs į kaimą pašnekovas eidavo uždarbiauti į kolūkį. Javus tuo metu kirsdavo arklinėmis kertamosiomis, o kuldavo „dampėmis". „Gegužės 1-osios" kolūkio centras buvo Butiškiuose (Užpalių sen.). Kadangi tuo metu kolūkis savo pastatų dar neturėjo, naudojo ūkininkų nusavintus pastatus.

„Fantomasas" sutraukdavo liaudį

Anot vyro, kaimo moterys buvo gana aktyvios. Jos vasaros pabaigoje kokiame Linskio arba Abromiškio klojime surengdavo vaidinimą. Aktyvumu pasižymėjo Tursienė, Jasiulionienė.
Pašnekovas sakė, kad kelerius metus jų namuose veikė kilnojamoji biblioteka. Paškoniai sutardavo su aktyviu kolūkio bibliotekos vedėju, ir šis iš Kėpių (Užpalių sen.) atveždavo žmonėms paskaityti knygų, kurias laikas nuo laiko keisdavo.
Pasak A. Paškonio, iš pradžių su arkliu, paskui ir automobiliu kiekvieną savaitę į kaimą atveždavo rodyti kiną. Kino seansai vykdavo žmonių „seklyčiose". „Į Kaimynus 1965–1967 metais iš Utenos ar net toliau atveždavo plačiaekranius filmus. Populiarus filmas buvo apie Fantomasą. Susirinkdavo daug liaudies. Paskui vykdavo šokiai", – pasakojo A. Paškonis. Anot jo, rusų kalba įgarsinti filmai būdavo rodomi su lietuviškais subtitrais.

Iš „ulyčios" į vienkiemį

1944 metais Linskyje gimusi Audronė Ramanauskienė (Prievelytė) spėja, kad jos tėvai į vienkiemį iš kaimo „ulyčios" išsikėlė apie 1937 metus, nes tais metais sodyboje iškastas šulinys. „Šulinio juk nebūtų kasę, jei nebūtų gyvenę", – samprotavo A. Ramanauskienė. Iš kaimo Prieveliai persivežė ir savo senąjį namą, kuriame gyveno, kol buvo statomas naujasis. Senoji troba, anot moters, paversta garažu, stovi ir dabar.
Pašnekovė atsiminė, kad jos senelis Petras Prievelys buvo kalvis, kaustydavo arklius ir atlikdavo kitus paprastus kalviškus darbus. Kalvė buvo netoli Prievelių sodybos. „Oi, kaip mes, vaikai, norėdavome dumples pūsti!" – prisiminė moteris.

Meldėsi, kad nenuskriaustų

A. Ramanauskienė sakė pradinę mokyklą lankiusi Abromiškyje. Ją mokė mokytojai Veteikytė, Žičkus, Tvarijonavičius. Moters atmintyje pedagogas Žičkus išliko kaip piktas mokytojas, dėl kurio ji net į mokyklą nenorėdavo eiti.
A. Ramanauskienė su giminaičiais daro prielaidą, kad jos proseneliai gali būti palaidoti Linskio kapinaitėse. Ji iš vaikystės atsiminė šioje šventoje vietoje stovėjus bent du didelius medinius kryžius.
Anot pašnekovės, karo metais su kaime apsistojusiais rusų lakūnais linskiečiai sugyveno gerai. Ji turi ir nuotraukų, kuriose su kareiviais yra nusifotografavę kaimo gyventojai.
Tačiau pokaris anaiptol nebuvo toks ramus. „Atsimenu, kai ateidavo skrebai, tai atsiklaupdavau prieš šventųjų paveikslą, persižegnodavau ir prašydavau, kad mūsų nenuskriaustų", – kalbėjo moteris.

Nuostabūs jaunystės laikai

„Kokie nuostabūs buvo laikai, kai lakstydavom į gegužines! Dabartinis jaunimas galėtų mums pavydėti. Iššluodavom klojimą, apkaišydavom berželiais, viską gražiai sutvarkydavom. Buvo labai gražus bendravimas tarp jaunimo", – su pasigėrėjimu pasakojo moteris. Ji spėjo, kad gražius jaunuolių santykius lėmė ir tai, jog juos pažinojo visas kaimas. Per gegužines linskiečiai rinkdavosi pas Tursas klojime, pas Grižienę „seklyčioje". Pastarąją patalpą jaunimas po šokių sutvarkydavo, išplaudavo grindis, kad šeimininkei nekiltų jokių nepatogumų. Šokdavo jaunimas ir Kušliuose (Užpalių sen.) pas Būgienę, klojime arba klėtyje. „Vien tik šilti ir gražūs atsiminimai, – minė senus laikus pašnekovė. – Jokių įžeidinėjimų tarp jaunimo nebuvo."
A. Ramanauskienė pasakojo, kad pagroti į gegužines vaikinai atveždavo aklą akordeonu grodavusį muzikantą Macelį iš Užpalių. Leisdami grojėjui atsikvėpti, jį trumpai pakeisdavo muzikalesni vaikinai.

Linskio dangus pro kamino angą

„Kaime buvo šaunu, labai šaunu gyventi. Man geriau buvo nei mieste. Aišku, kai buvau jauna, kaip tik norėjau kuo greičiau į miestą išvažiuoti, bet dabar – ne, kaime geriau. Labiausiai patiko šokiai, vakarai, gegužinės. Pas Paškonį rodydavo kiną. Vaikų neleisdavo, bet mes įsigudrindavome užlįsti už spintų ir pasižiūrėti", – kalbėjo Šiauliuose gyvenanti 1955 metais Linskyje gimusi Laima Špukienė (Kemeklytė).
Pasak pašnekovės, kaime gyveno daug žmonių, namas prie namo buvo. Vaikų buvo pilnos trobos. Beje, viešąjį transportą iš Utenos į Linskį pašnekovė įvardijo kaip didelį to laikotarpio privalumą. Moteris atsiminė, kad vaikystėje mažieji linskiečiai žaisdavo žaidimą kerepėtą.
Pasak L. Špukienės, jos senojoje vaikystės troboje yra rūkykla, „kuknia" vadinama. Ten rūkydavo mėsą. Pažvelgus į rūkyklos viršų, dangus matosi. „Klausdavau tėvo, kaip čia taip įdomiai padaryta, – pasakojo moteris. – O jis atsakė, kad taip padarė meistras, statęs rūkyklą, o kaip darė, paslaptis – neišduos."

Vasaros palydėtuvės ir „Misija Linskis"

Viena iš vasaros palydėtuvių Linskyje organizatorių Gintarė Žulienė (Virginijos Gruodinskienės (Paškonytės) dukra) teigė, kad devintus metus vykstančiame kaimo renginyje susirinkusieji turi laikytis teminio vakarėlio taisyklių: „Neateiname tik pabaliavoti. Norisi, kad žmonės susirinktų šiek tiek pasiruošę. Pavyzdžiui, 2016-ųjų palydėtuvės buvo kareivių tema. Vyrai, tarnavę karinėse pajėgose, turėjo papasakoti kokių nors juokingų atsitikimų, o moterys turėjo pasiieškoti anekdotų apie kareivių gyvenimą. Kitais metais buvo sporto tema, susibūrė sporto komandos, kurios turėjo atlikti įvairias sportines užduotis."
Pasak moters, linskiečių į palydėtuves susirenka apie trisdešimt. Palydėtuves stengiamasi daryti taip, kad nesutaptų su Utenos miesto švente ir linskiečiai galėtų dalyvauti dviejose šventėse.
G. Žulienė atskleidė, kad norima sukurti kaimo vėliavą. Ji tikisi, jog per 2020 metų vasaros palydėtuvės kiekvienas kaimo gyventojas galės pateikti savo pasiūlymą, kaip jis įsivaizduoja būsimą Linskio vėliavą, kuri galimai kaime suplevėsuos 2021-ųjų vasarą.
Kaip kaimo skaudulį G. Žulienė įvardijo Linskio kapinaites: „Turime kapinaites, bet jų kryžius nukritęs ir supuvęs. Degame žvakeles per kiekvienas Vėlines, bet nebeturime kryžiaus..." Moteris iš vaikystės atsiminė, kad kryžius dar buvo. Tiesa, jis jau gulėjo ant žemės, bet dar buvo gana tvirtas, o dabar, pasak pašnekovės, greičiausiai iš jo telikę tik trūnėsiai.
Anot G. Žulienės, po žiemos ketinama kreiptis į Užpalių seniūnijos seniūną ar į kokius ūkininkus, kad šie bent medienos duotų – nagingi kaimo vyrai sumeistrautų paprastą kryžių. „Misija Sibiras" įgyvendinama, o čia būtų „Misija Linskis", – šypsojosi moteris.

Autoriaus., Vytauto Ridiko, Gintarės Žulienės asm. archyvo nuotr.

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (X)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Paskutinėje straipsnių apie Abromiškį ciklo dalyje apie kaimą pasakoja jo buvusių gyventojų palikuonys.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IX)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje straipsnių apie Abromiškį ciklo dalyje – su kaimu susijusių žmonių atsiminimai.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VII)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimą.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VI)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiš­kyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia su­nykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimą.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (V)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimas.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IV)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimą apie kaimą savo senelių Bronės ir Evaristo Kemeklių lūpomis.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (III)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie kaimą savo senelio Evaristo Kemeklio lūpomis.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (II)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje straipsnių ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie prosenelį Joną Kemeklį.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (I)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, koks buvo jų gimtasis kaimas, kokie žmonės čia gyveno. Galimai nuo XVIII amžiaus savo pradžią skaičiuojanti vietovė, 2002 metais praradusi vienintelę gyventoją, kurį laiką buvo laikoma mirusia, tačiau prieš vienuolika metų 1900 metų Samulių sodybą įsigijęs vilnietis muzikantas Ričardas Bimbiras pastaruosius penkerius metus joje gyvena nuolat.

  • Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (IV)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Ketvirtojoje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – Petrauskų giminės atstovų prisiminimai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:380
Vakar apsilankė:12955
Šią savaitę apsilankė:32641
Šį mėnesį apsilankė:311415
Viso (nuo 2015-02-16):13758481
Šiuo metu naršo:
139
2020-05-28
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!