Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (I)
ProjektaiSenojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (I)
2020 sausio 29, Trečiadienis 10:28

Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (I)

Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (I)

Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių.

Kaimo sargas

1960 metais Linskyje gimęs pašnekovas sakė, kad toli gražu ne visi jį pažįstantys žmonės žino jo tikrąjį vardą – dažniausiai vadina Laimiu. Vyras negalėjo pasakyti, kas jam išrinko tokį retą vardą.
Nors nuolatine gyvenamąja vieta L. Urbanavičius dabar įvardija Uteną, vasarą jis kiekvieną dieną būna kaime. Žiemą vyras taip pat dažnas svečias gimtinėje. Ir ne tik todėl, jog reikia pašerti katinus, bet ir dėl to, kad, „jeigu kaimo neprižiūrėsi, pamatysi, jog nieko jame nebeliko". Pašnekovas kartas nuo karto pravažiuoja per Linskį, apžiūri, ar sodybų neapiplėšė ilgapirščiai. Uteniškis sakė, kad nuolat reikia tvarkyti savo sodybos daugiau nei 100 metų senumo pastatus, ir kiek apgailestavo, jog vaikai iš užsienio negalvoja grįžti į tėvų žemę.

Sūnums – po pusę sodo

Anot pašnekovo, jo tėvas Napalys Urbanavičius buvo ūkininkas. Turėjo 25 hektarus žemės. Nors „į Sibirą vežė jau nuo valako", išbuožinimo jis išvengė. Pasak L. Urbanavičiaus, nieko iš Linskio į Sibirą neištrėmė. Kaimas nepatyrė ir Antrojo pasaulinio karo baisumų. Tiesa, iš tėvo pasakojimų pašnekovas yra girdėjęs, kad pokariu kaimas neišvengė nei miškinių, nei stribų apsilankymų. „Pas mane kaime lubose dar yra automato šūvių serijos žymių", – sakė pašnekovas. N. Urbanavičius dažnai sūnui pasakodavo, kad dėl nežinomos priežasties rusų kareiviai jį visą parą parklupdytą pralaikė ant Kunigiškių tilto (Anykščių r.).
Vyras pasakojo, kad pasibaigus karui ir besikuriant kolūkiams iš N. Urbanavičiaus buvo atimti gyvuliai, žemės ūkio padargai, klojimas, tvartas ir klėtis. Didžiuliame klojime buvęs jo šeimininkas turėjo prižiūrėti kolūkio veršelius. 1961 metais, kai kolūkiui Urbanavičių ūkinių pastatų nebereikėjo, buvo leista juos išsipirkti. Tuomet klojimas ir tvartas buvo sumažinti, nes tokių didelių pastatų jų šeimininkams jau nebereikėjo.
Anot L. Urbanavičiaus, jo tėvas turėjo apie 20 bičių šeimų, o kiti kaime laikė tik po kelias šeimas. „Avilius ir kitus bitininkystei reikalingus dalykus tėvas gamindavosi pats", – teigė pašnekovas. Avilius laikė sode, kur 15 obelų pasodino 1957 metais, gimus sūnui Bronislavui, o 1960-aisiais – dar 15 medelių pasaulį išvydus pagrandukui Laimantui.
Pasak L. Urbanavičiaus, jo motina Genovaitė Veronika Urbanavičienė (Barauskaitė) atitekėjo į Linskį iš netolimo Gyliškių kaimo (Užpalių sen.). Gimdytoja turėjo problemų su kojomis, todėl, nors ir dirbo kolūkyje, nuo lauko darbų buvo atleista. Gal tai ir lėmė, kad ji daug ausdavo. „Ausdavo savo reikmėms, – sakė vyras. – Užtiesalus televizoriui, užvalkalus pagalvėlėms, lovatieses ir divonus ant sienos." Padėdavo ir vaikai mamai austi. Pašnekovas tikino, kad net ir dabar, jei reikėtų, atsisėdęs prie staklių žinotų, kaip šį darbą dirbti.

Norėjo mokytis anglų kalbą

Pradinę mokyklą pašnekovas sakė lankęs gretimame Abromiškio kaime (Užpalių sen.). Ten ugdymo įstaiga iš pradžių buvo viename, paskui – kitame pastate. Perkėlimas į kitą pastatą mokyklos neišgelbėjo – ji buvo uždaryta, o trečiokėliui Laimantui reikėjo rinktis, kur lankyti ketvirtą klasę: už keturių kilometrų Auleliuose (Anykščių r.) ar už aštuonių Užpaliuose. Žinoma, buvo pasirinktas dvigubai trumpesnis kelias.
„Žiemą, jeigu labai užpustydavo, kažkas veždavo su arkliu. O šiaip eidavome pėsti: nusižiūrėdavome taką, pasižymėdavome jį žabeliais ir nuolat juo žygiuodavome. Kad ir kaip pustydavo, takas vis tiek matydavosi. Taip vaikų virtinė per laukus ir traukdavo į Aulelius", – pasakojo vyras.
L. Urbanavičius atsiminė, kad prie Abromiškio pradinės mokyklos (antrosios) stovėjo didelis ūkinis pastatas, kuriame būdavo rengiami vaidinimai. Viena iš tokių renginių organizatorių buvo mokytoja Nijolė Juknienė. Vaidindavo ne tik mokiniai, bet ir suaugusieji (pašnekovo motina taip pat yra vaidinusi).
Auleliuose buvo tik aštuonmetė mokykla, todėl ją baigus reikėjo rinktis iš Svėdasų (Anykščių r.) ir Užpalių vidurinių mokyklų. Nors Svėdasai buvo pora kilometrų toliau nei Užpaliai, pasirinkimą nulėmė užsienio kalba. „Auleliuose mes jau buvome pradėję mokytis anglų kalbą, o Užpaliuose dėstė prancūzų kalbą, todėl nusprendėme eiti į Svėdasus, nes ten, kaip ir Auleliuose, galėjome mokytis anglų kalbą", – sakė pašnekovas. Toliau gyvenantys mokiniai Svėdasuose visą savaitę gyvendavo mokyklos bendrabutyje, grįždavo namo tik šeštadienį, o pirmadienį vėl važiuodavo atgal. L. Urbanavičius sakė, kad baigęs vidurinę mokyklą bandė tapti automechaniku Vilniuje, tačiau jam nepasisekė – minėtą specialybę galėjo įgyti tik rajonų centrų mokyklų ugdytiniai. Jaunas vaikinas 1978 metais tapo vairuotoju, vėliau, grįžęs iš Sovietinės armijos, Panevėžyje baigė autobusų vairuotojų kursus.

Pistonais gąsdindavo varnas

Anot L. Urbanavičiaus, vaikystėje kaime jaunimo netrūko. „Rengdavome vasaros sporto olimpiadas. Seno kelio vietoje buvome pasistatę du krepšius ir žaisdavome krepšinį. Buvo ir bėgimas. Žiemą žaisdavome ledo ritulį. Turėjome pačiūžas", – pasakojo vyras. Jis prisiminė, kad būdavo ir šokinėjama su kartimi į aukštį. Kai kombainai iškuldavo javus, iškrėsdavo iš savo bunkerių šiaudų krūvas, pasistatę stovus vaikai šokinėdavo per juos tiesiai į minkštus šiaudus. „Sportavo visas kaimas", – tvirtino vyras.
„Penkerius metus ganiau kolūkio karves. Uždirbdavau daugiau nei lauko darbininkas. Man dienai mokėdavo keturis rublius ir šešias kapeikas. Per mėnesį gaudavau daugiau nei 80 rublių", – dalijosi vaikystės prisiminimais L. Urbanavičius. Pašnekovas taip pat atsiminė, kaip jie, vaikai, kolūkiui pasėjus kukurūzų turėdavo juos saugoti nuo varnų: susėsdavo lauko kampuose ir sprogdindami pistonus sukeldavo triukšmą, kurio išsigandę paukščiai nuskrisdavo. Tada vaikai sutūpdavo vienoje vietoje ir kortomis lošdavo. Už pasėlių apsaugą kolūkis irgi mokėdavo pinigus.
L. Urbanavičius sakė vaikystėje nubėgdavęs į visai gretimą Peldiškių vienkiemį, poeto Prano Rasčiaus tėviškę, pasiskinti serbentų, kurių, pasak uteniškio, šioje sodyboje netrūko. Dabar vienkiemio vietoje auga jaunas miškelis, o kur stovėjo troba ir kiti trobesiai, sunku pasakyti net gerai sodybą atsimenantiems žmonėms.
Pašnekovo jaunystėje Linskyje vykdavo gegužinės. Vyras teigė prisidėdavęs prie jų rengimo. Tuo metu jaunimas jau turėjo garso kolonėlių, juostinių magnetofonų. Šokiai ir gegužinės, pasak L. Urbanavičiaus, vykdavo visur aplinkui: Kišūnuose, Kušliuose (Užpalių sen.), Užpaliuose, Vyžuonose, Duokiškyje (Rokiškio r.), Auleliuose, Būtėnuose, Svėdasuose (Anykščių r.).

Nepaisė draudimo

Kaip teigė L. Urbanavičiaus, Linskio kapinaitėse, esančiose Kušlių miško pakraštyje, nėra nė vieno paminklo. Jas žymi neseniai atsiradęs medinis žymuo, o linskiečiai neužmiršta uždegti žvakelių išėjusiesiems savo protėviams. Kapinaitėse, pašnekovo žiniomis, jau seniai nebelaidojama. Kažkada stovėjęs medinis kryžius jau seniai nupuvo. Kaime vyras atsiminė medinį kryžių stovėjus tik prie Grūdžių sodybos.
L. Urbanavičiaus teigimu, nors sovietmečiu oficialiai buvo draudžiama lankytis bažnyčioje, jo šeima šio draudimo nepaisė. Kad mažiau kristų į akis ir pernelyg uolūs sovietiniai mokytojai nepamatytų savo ugdytinių neleistinoje vietoje, Urbanavičiai aplenkdavo tiek Užpalių, tiek Svėdasų Dievo namus ir vykdavo į Duokiškį. „Nemokėjau dar gerai skaityti, o prie Pirmosios komunijos jau buvau priėjęs, – sakė vyras. – Vietinė davatkėlė surinkdavo vaikus iš aplinkinių kaimų ir už tam tikrą mokestį mokydavo juos poterių."

Stiprus beržas

L. Urbanavičius atsiminė, kad elektra kaime buvo įvesta apie 1966 metus. Vyras dar pamena už jų trobos stovėjus dideles elektros laidų rites. „Įvedus elektrą kaime prasidėjo melioracija, – kalbėjo vyras. – Vietos buvo drėgnos. Melioracija vyko ne vienus metus." Pašnekovas suskaičiavo, kad šiuo metu Linskyje yra 11 sodybų, prieš melioraciją jų buvo dvigubai daugiau. Melioratoriai per Linskį nutiesė vieškelį, kuriuo tris kartus per dieną iš Utenos atidulkėdavo autobusas (vienu metu jį vairavo pašnekovas).
Pasak L. Urbanavičiaus, kaime prie Tursų sodybos apžėlusi krūmais telkšojo bala, vadinama Tursabala, tačiau melioracija ją sunaikino. „Melioracija naikino viską, kas buvo ne vietoje, – sakė pašnekovas. – Darė pievas, ganyklas, kurias tvėrė gardiniais." Melioratoriai liepė Urbanavičiams nugriauti ir už kelio stovėjusią pirtį (kurią jie persistatė visai arti namų) bei užvertė balą prie jos.
Vyras pasakojo, kad tėvas, išėjęs į pensiją, kad nebereikėtų dirbti kolūkyje, įsidarbino melioracijoje ir melioratoriams arkliu vežiojo kurą bei molinius drenažinius vamzdelius. Juos tėvui vežioti padėjo ir L. Urbanavičius.
Pašnekovas pasakojo, kad karui traukiantis Linskyje rusai įrengė karinį aerodromą, kuris tęsėsi nuo pašnekovo namų iki Kušlių miško. Medžius, krūmus, trukdančius lėktuvams manevruoti, išpjovė, iškirto. Dar yra išlikęs beržas, kurio didžiąją dalį tuomet nupjovė, tačiau medis nepasidavė ir atžėlęs dar ir šiandien auga. Po karo aerodromas, pasak vyro, buvo perkeltas į Šiaulius. Sovietmečiu jau kitoje kaimo vietoje leisdavosi vadinamieji „kukurūznikai". Į juos prikraudavo trąšų, kurias jie barstydavo virš laukų.

Senoje sodyboje

Kaip sakė L. Urbanavičius, jo gimtuosius namus apie 1893 metus statė jo senelis Ciprijonas Urbanavičius. Troba ir ilga klėtis liko iš senų laikų, o tvartas ir klojimas sovietmečiu perstatyti – sumažinti.
L. Urbanavičius rodė dūminę pirtį, kurioje prisipažino nesiprausęs gal dešimtmetį, o anksčiau žmonės joje ir perdavosi, ir mėsą rūkydavo. Nugriautoji pirtis, taip pat dūminė, buvo didesnė, skirta didesniam skaičiui žmonių.
Ant senos obels kabo senas plūgo noragas. Šeimininkas sumušė į jį pagaliu ir paaiškino: „Jis buvo reikalingas kaimyną prisišaukti gaisro atveju ar kitai nelaimei ištikus ir esant kokiam svarbiam reikalui."
Pašnekovas teigė, kad išlūžusias obelis nupjauna, tačiau be reikalo pjūklo nesigriebia. Anot jo, pavyzdžiui, senos rūšies obels sodinuko 'Sierinka' dabar niekur nebegausi.
Anot vyro, pakelėje augančios šimtametės liepos gali būti sodintos dar jo senelio. Didžiausia iš jų turi didžiulę drevę, tačiau šeimininkas tikino nesiruošiantis medžio pjauti. Juo labiau kad medžio virtimo atveju jis pastatų neturėtų kliudyti.
L. Urbanavičius rodė ir gal dar senelio laikais iš didelių akmenų krautą šulinį, kurio, pasak vyro, niekas dabar ir išvalyti nedrįsta, bijodami sienų griūties.
Pašnekovo gimtajai sodybai, stovinčiai „ant sankryžos", priklauso ir didelė (8 a) už kelio telkšanti kūdra.
Pašnekovas pasidžiaugė, kad gal jau dešimtmetį su kaimynais Jasiulioniais ir Paškoniais kasmet vis kitoje sodyboje ruošia vasaros palydėtuves, į kurias paskutinį rugpjūčio mėnesio savaitgalį susirenka kaimo gyventojai, prisijungia jų draugai.

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (X)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Paskutinėje straipsnių apie Abromiškį ciklo dalyje apie kaimą pasakoja jo buvusių gyventojų palikuonys.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IX)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje straipsnių apie Abromiškį ciklo dalyje – su kaimu susijusių žmonių atsiminimai.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VII)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimą.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VI)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiš­kyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia su­nykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimą.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (V)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimas.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IV)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimą apie kaimą savo senelių Bronės ir Evaristo Kemeklių lūpomis.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (III)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie kaimą savo senelio Evaristo Kemeklio lūpomis.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (II)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje straipsnių ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie prosenelį Joną Kemeklį.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (I)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, koks buvo jų gimtasis kaimas, kokie žmonės čia gyveno. Galimai nuo XVIII amžiaus savo pradžią skaičiuojanti vietovė, 2002 metais praradusi vienintelę gyventoją, kurį laiką buvo laikoma mirusia, tačiau prieš vienuolika metų 1900 metų Samulių sodybą įsigijęs vilnietis muzikantas Ričardas Bimbiras pastaruosius penkerius metus joje gyvena nuolat.

  • Senojo kaimo ramybę tebesaugo šimtametės liepos (V)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Penktojoje ir paskutinėje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – buvusių kaimo gyventojų prisiminimai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5175
Vakar apsilankė:9055
Šią savaitę apsilankė:14230
Šį mėnesį apsilankė:293004
Viso (nuo 2015-02-16):13740070
Šiuo metu naršo:
153
2020-05-26
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!