Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas… Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

Meniškos sielos mechanikas

D. Galiausko vaikystė prabėgo Molėtų rajone, iš pradžių vienkiemyje prie Videniškių, po to persikėlė su tėvais prie Balninkų. Kaip sakė pašnekovas, matyt, jis jau gimė dailininku, nors iš pradžių buvo sunku pačiam tuo patikėti. Tik, deja, mokytis nebuvo iš ko, todėl mėgstamo užsiėmimo žinių sėmėsi iš visų įmanomų šaltinių – geriau piešti mokančių draugų ar atvažiuojančių dailininkų. Kaip prisiminė pašnekovas, tuo metu į dailę, kaip mokomąjį dalyką, nebuvo žiūrima rimtai, jos mokydavo net ir chemijos mokytoja, o ką jau kalbėti apie galimybes, kurios prieinamos šiandienos vaikams.
Kai aštuntoje klasėje kartu su tėvais D. Galiauskas atsikėlė į Uteną, svajonė apie dailę taip ir liko tik svajone, nes tuo metu jis manė, kad yra jau netinkamo amžiaus dailės mokyklai, be to, rasi, ir geresnių bei vertesnių atsiras. Todėl, baigęs mokyklą, įstojo į profesinę mokyklą Panevėžyje, įgijo metalo tekintojo specialybę ir įsidarbino Utenos remonto mechaninėje gamykloje. Tik tas monotoniškas darbas prie staklių širdžiai nelipo… Visgi likimas viską pasuko savaip, kai buvo pašauktas į sovietinę armiją. Iš pradžių tarnavo Ukrainoje, po to laikinai buvo perkeltas į Čekiją, iš kur traukiantis armijai galiausiai nukreiptas į dalinį Daugpilyje, Latvijoje. Grįžus po tarnybos namo viskas vertėsi aukštyn kojomis, nes Lietuvai atgavus nepriklausomybę nebeliko nei senosios tvarkos, nei darbo vietos. „Ta neaiški, nestabili padėtis išėjo į naudą, nes pagalvojau, kad tai – proga mokytis“, – sakė pašnekovas. Taip įstojo į Kauno aukštesniąją meno mokyklą (dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas), kur gilinosi į dailiojo stiklo profesijos paslaptis.
Vėliau, 1999–2002 metais, dar baigė Vilniaus dailės akademijos perkvalifikavimo studijas, tapo dailės pedagogu, o 2002–2007 metais Vytauto Didžiojo universitete, Menų institute, įgijo menotyros bakalauro kvalifikacinį laipsnį.

Mokytojo kelias

Būtų galbūt ir dirbęs pagal įgytą profesiją, bet tam reikėjo likti Kaune. „Stiklui gaminti reikalingos tam tikros sąlygos, nemažos investicijos, o ir poreikis šiems gaminiams nėra didelis, nes jie gana brangūs“, – aiškino vyras. Užtat reikiamu momentu ir reikiamoje vietoje jis pasibeldė į Utenos dailės mokyklos duris, kur kaip tik reikėjo dailės mokytojo Leliūnų skyriuje. Vėliau dar dirbo Sudeikiuose, Užpaliuose. Tiesa, kaimiškųjų skyrių jau su žiburiu neberasi – nebėra tokio poreikio, nes, žiūrėk, net ir mokyklos čia vienur, čia kitur kaimuose, miesteliuose ir net miestuose uždaromos, todėl dabar D. Galiauskas moko dailės paslapčių mažuosius uteniškius.
Savo darbu patenkintas besijaučiąs pašnekovas sakė, kad vaikai yra natūralūs, todėl jam įdomus bendravimas su jais. Ypač smagu mokytojui stebėti, kaip skleidžiasi gabūs, darbštūs vaikai. „Šiuolaikinis gyvenimas yra toks, kad niekas nenori ilgai ir sunkiai dirbti, daugumai iškart reikia rezultato. Bet norint kažką pasiekti, reikia įdėti daug pastangų. Gera dirbti su tokiais vaikais, kurie stengiasi, ieško ir nenuleidžia rankų ištikus pirmai nesėkmei, – tvirtino dailininkas ir džiaugėsi, kad vaikai jį būtent taip ir vadina – dailininku. – Mokytojo vardas kažkiek stato į klišę, nuo kurios negali nukrypti, o aš stengiuosi surasti priėjimą prie kiekvieno vaiko, kartais būtent nesilaikydamas šios klišės tam, kad vaikas jaustųsi laisvas ir galėtų atrasti save.“
Pats tris sūnus auginantis vyras apgailestavo, kad dailės mokykloje berniukų, deja, drastiškai mažėja, nes jiems įdomesni kompiuteriai, sportas ar kiti užsiėmimai.

Nuo peizažų ir abstrakcionizmo iki fotografijos

Laisvalaikiu, kurio lieka ne tiek ir daug, D. Galiauskas užsiima aliejine tapyba ir, kaip prisipažino, žavisi peizažais bei nenori jų atsisakyti. „Žinoma, peizažas neturi būti nukopijuotas vaizdas, jame turi atsispindėti kūrybiškumas, asmeninis perteikimas, savitas menininko žvilgsnis, braižas, kad menininkas būtų atpažįstamas. Juk ir geras fotografas turi savitą braižą, ką jau kalbėti apie tapybą, – peizažo tapybos subtilybes aiškino pašnekovas. – O tas realus vaizdas yra kaip motyvas, iš kurio palengva pereinama į abstrakciją.“ Vienuose dailininko darbuose atsispindi daugiau natūralumo, o kituose jo visai nebelieka. Tiesą sakant, abstrakcionizmas – dar viena tapytojo aistra. Kaip sakė jis pats, abstraktus vaizdas – tai tas pats peizažas, tik kita plotme – stipriai priartinus arba suskaidžius kitokiomis plokštumomis, kai paliekama vietos žiūrovo vaizduotei, pamąstymui, jausmui. Tačiau pagrindinis įkvėpimo šaltinis D. Galiauskui išlieka tas pats – gamta, ypač pavasarį.
O štai jausmai, atsispindintys dailininko paveiksluose, yra visa tai, ką jis pats tuo metu išgyvena ir ką pastebėjęs, užfiksavęs nori perteikti drobėje. „Turi atsirasti kažkoks ryšys tarp vaizdo, kurį tapau, ir manęs, kuriančiojo, tai ir norisi perduoti savo darbuose… – kalbėjo pašnekovas, nuoširdžiai vildamasis, kad jam tai pavyksta padaryti. – Nes paveikslas nėra vien spalvų potėpių vaizdas, tai yra kur kas daugiau.“
Kartais, išdavė paslaptį vyras, jis ima į rankas ir fotoaparatą, bet šis pomėgis, nors patrauklus, daugiau skirtas sau, o ne kitiems. Anot menininko, įdomu užfiksuoti, sugauti vaizdą, šviesos žaismą, per kurį taip pat galima išreikšti, atrasti save. „Gamtoje taip greitai viskas keičiasi, metų laikai veja vieni kitus, kad norisi pagauti ir įamžinti tuos stebuklingus vaizdus“, – nostalgiškai atsiduso D. Galiauskas.

Tarp mokytojo kepurės ir dailininko teptuko

Tam, kad pavyktų kurti, anot tapytojo, pirmiausia reikia vidinės ramybės ir harmonijos. Taip pat reikalingas laikas, kai niekas netrukdys ir neblaškys, nes dirbti trumpam prišokus, dailininko teigimu, jam neišeina. Todėl rasti laiko kūrybai nėra taip paprasta, tuo labiau kad mintys ties darbu nesibaigia. Tačiau kūrėjas prisipažino, kad tapybai norėtųsi skirti kur kas daugiau laiko, jei viskas nesiremtų į finansines galimybes ir jei pavyktų atsiriboti nuo buitinių rūpesčių bei darbų.
Vasara, anot pašnekovo, yra tas metas, kai dažniausiai pavyksta atitrūkti nuo visko ir atsidėti savo pomėgiui, kadangi tuo metų laiku mokykloje atostogos ir nėra tokio griežto kasdienio ritmo. Tapyti skambant muzikai, kuri padeda atsiriboti nuo aplinkos ir susikaupti, ar visiškoje tyloje, ar retkarčiais natūralioje gamtoje – tai, pasak menininko, priklauso nuo nuotaikos. Užtat gamtoje, prisipažino, pašalinių garsų tikrai nereikia, užtenka paukščių čiulbėjimo, medžių ošimo, vandens šnarėjimo.

Tylusis menas

„Pragyventi iš piešimo tikrai įmanoma, – teigė D. Galiauskas. – Bet tam reikia būti ne tik talentingu menininku, bet ir geru vadybininku. Jei atsiduočiau vien tapybai ir iš to pragyvenčiau, tai jau būtų nebe kūryba, o kažkoks štampavimas.“ Nors dailininkas prisiminė, kad ankstesniais laikais senieji tapytojai buvo savotiški amatininkai, dirbę pagal tam tikrus kanonus ir taisykles. Tik dabar, anot pašnekovo, dailė, kaip amatas, nebėra toks reikalingas ir svarbus, nes paveikslai nėra pirmo būtinumo pirkinys. Ir užsakymų nutapyti paveikslą, kaip prisipažino, sulaukiantis nedaug. „Nors aš ir nesistengiu, kad jų sulaukčiau, įdėjus pastangų gal viskas būtų kitaip“, – tvirtino pašnekovas.

D. Galiausko nuomone, dailė yra tyli. „Mes dirbame dirbame, pakabiname kur nors parodą. Kas nors praeina, pamato, kažkas galbūt ne, – dėstė vyras. – Štai neseniai kūrybinių industrijų centro „Taurapilis“ languose eksponavome dailės mokyklos mokinių darbus, bet jie tiesiog išnyksta urbanistiniame peizaže. Norint juos pastebėti, kažką juose atrasti, reikia sustoti ir įsižiūrėti.“
Daugybėje parodų, plenerų, renginių dalyvavęs dailininkas išliko kuklus ir sakė, kad nesijaučiąs esantis išskirtinis ar kažkuo gabesnis už kitus, todėl nesiveržiąs į pripažinimo, pasiekimų ar apdovanojimų aukštumas. „Bet man to ir nereikia, – pridūrė. – Kuriu ne dėl pripažinimo, o dėl savęs ir dėl tų, kuriems mano menas patinka.“

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios