Tauragniškė Justina Kulbačiauskaitė-Žebelienė savo širdyje puoselėja gausybę meninių pašaukimų ir svajoja įkurti studiją gamtos apsuptyje. Moteris sako be meno negalinti gyventi ir yra įsitikinusi, kad kūrybos gyslelę paveldėjo iš savo giminės. Iki rugpjūčio 20 dienos Utenio aikštėje esančioje Stiklo galerijoje veiks jos rankomis ir širdimi kurtų dekoratyviosios keramikos darbų paroda „Žemės dvasia keramikoje“. Su autore pasikalbėjome ne tik apie keramiką, bet ir apie kitus jos puoselėjamus amatus.
Minkyti molį pradėjo vaikystėje
„Mano šeimoje dauguma – muzikos atstovai, tik aš viena truputį kitokia. Mokiausi tuometėje Utenos dailės mokykloje, ir tas polinkis į menus užaugo kartu su manimi. Išbandžiau daug krypčių – keramiką, grafiką, vėlimą, siuvimą ir kt.“ – pasakojimą pradėjo J. Kulbačiauskaitė-Žebelienė.
Pašnekovė augo Tauragnuose supama gražios gamtos, šalia Taurapilio piliakalnio, tyvuliuojančių ežerų. Tai, anot kūrėjos, taip pat suteikė įkvėpimo.
Minkyti molį ji pradėjo būdama penkerių metų. Ir jau tuomet pajuto įsiliejimo į žemę galią.
„Keramika man – lyg žemės menas, pasinėrimas į save, meditacijos laikas. Ši kūryba yra dvasinė kelionė, kupina atradimų ir vidinio pasaulio išraiškos. Keramikoje atsispindi etnoraštai. Skutinėdama ant baltojo molio esantį juodąjį molį išgaunu ornamentus ir raštus, kurie darbams suteikia išskirtinę estetiką“, – mintimis dalijosi moteris.
Ne diplomai garantuoja sėkmę
Baigusi Utenos dailės mokyklą J. Kulbačiauskaitė-Žebelienė įsitraukė į Giedriaus Mazūro keramikos studijos veiklą, Utenos kolegijoje studijavo aprangos dizainą ir technologiją, modeliavimo žinių sėmėsi Vilniaus automechanikos ir verslo mokykloje, siuvimo dizaino mokėsi ir pas Jurgitą Pilypavičienę, kuri yra tituluojama Utenos Statkevičiumi. Susipažinusi su keramike Kristina Kinderiene iki šiol tebesisemia keramikos subtilybių jos rengiamuose mokymuose.
Kūrėja visgi mano, kad gyvenime svarbiausia yra ne diplomai ar įgytos teorinės žinios, o tai, ką žmogus išmoksta dirbdamas praktiškai ir kiek nuoširdumo įdeda į savo darbą. Mat visos idėjos ir patirtys į žmogaus gyvenimą ateina su branda.
Studijuodama Utenos kolegijoje J. Kulbačiauskaitė-Žebelienė dalyvavo konkurse „Bobų vasara“, kuriame pristatė savo kurtą drabužių su etnomotyvais kolekciją. Ši kolekcija komisijos, kurios pirmininku buvo dizaineris Aleksandras Pogrebnojus, buvo įvertinta „Grand Prix“, autorė taip pat pelnė „Kūrėjo iššūkio“ apdovanojimą ir kelionę į Paryžių.
„Man tai buvo didelis įvertinimas, kuris leido suprasti, kad einu teisingu keliu. Ir kuo toliau, tuo tas mano kelias yra vis įdomesnis“, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė esanti įsitikinusi, kad kai kovoji už savo svajones, jos taip pat pradeda kovoti už save, o galimybė įgyvendinti savo svajonę gyvenimą padaro įdomų.
Siuvo suknelę paskutinei gyvenimo šventei
Pašnekovė samdomą darbą dirba Utenoje, tačiau po darbų visada paskubomis grįžta į Tauragnus. Ten ji su vyru, kaip pati sakė, gyvena darnoje su gamta. Namuose neturi nei laikrodžio, nei televizoriaus bei, kaip ir dauguma menininkų, svajoja apie laisvę kurti nuosavoje studijoje gamtos apsuptyje.
„Samdomas darbas man taip pat svarbus. Aš dirbu dailininke-dekoratore, dirbdama galiu sau leisti įsigyti medžiagų, būtinų kūrybai, pasiimti paskolą ir pan.“ – atviravo ji.
Moteris kiekvieną dieną skiria dalį laiko menams. Ne tik užsiima keramika, bet ir siuva išskirtinius drabužius.
„Siūti pradėjau 2007 metais. Pirmiausia siuvau sau, paskui pradėjau kurti klientams, žinomiems žmonėms, pavyzdžiui, televizijos laidų vedėjai Loretai Sungailienei ir jos šeimai, „Žaliaduonių“ teatro trupei, muzikos grupei „Thundertale“, kūriau drabužių kolekciją Stripeikių bitininkystės muziejui, konsultuodamasi su archeologais, amatininkais“, – pasakojo pašnekovė.
J. Kulbačiauskaitė-Žebelienė turi įkūrusi studiją „Lino Mūza“, o klientai ją atranda net iš tolimiausio užsienio. Kūrėja siuva baltų apeiginius rūbus, bendradarbiauja su audėjomis, odininkais, drabužiams fotografuoti samdo profesionalius fotografus.
„Lino mūza“ yra kaip mano kūdikis, kadangi savo vaikų aš neturiu. Kiekvieną vakarą, siuvant drabužius ir klausant roko ar folkroko muzikos, gimsta ne tik darbai, bet ir įdomūs projektai mintyse. Kai kurie jau netrukus išvys dienos šviesą“, – atviravo pašnekovė.
Jau visai greitai turi pradėti veikti „Lino Mūzos“ lietuviškoji elektroninė parduotuvė, kurioje bus galima ne tik įsigyti lininių drabužių, bet ir paremti Lietuvos sengirę, jai išsaugoti skiriant 10 proc. nuo parduoto lininio gaminio.
Kūrėja savo gaminiais prekiauja ir „Etsy“ platformoje, čia sulaukia užsakovų iš Švedijos, Suomijos, Vokietijos, Austrijos, Čekijos, Škotijos, Lenkijos, JAV, Danijos, Estijos, Prancūzijos ir kt.
Moteris atskleidė, kad yra ne kartą sulaukusi išskirtinių užsakymų, kurių nepamiršta iki šiol.
„Buvo klientų, kurie prašė, kad pasiūtas drabužis būtų pripildytas geros energijos. Tokių dalykų dažniausiai pageidauja įvairias apeigas vedantys žmonės. Kartą teko per naktį pasiūti muzikos grupės „Thundertale“ nariams baltus lininius drabužius, kuriuos jie vilkėjo koncertuodami vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis.
Sykį dukros paprašė pasiūti gražią lininę suknelę savo mamos paskutinei gyvenimo šventei – laidotuvėms. Jos pasakojo, kad mama mėgo gamtą, gėles, natūralumą, todėl norėjusios padovanoti jai paskutinę dovaną. Šį užsakymą įvykdžiau per naktį. Nemačiau, kaip moteris atrodė su ta suknele, bet šis užsakymas mane labai sujaudino ir išliks atmintyje visą gyvenimą“, – jautriais prisiminimais dalijosi pašnekovė.
J. Kulbačiauskaitė-Žebelienė užsakymus visada atlieka laiku, net jeigu tenka dirbti naktimis. Ji stengiasi įgyvendinti užsakovų pageidavimus, mat, kaip pati sakė, gera reputacija yra kur kas svarbiau nei uždarbis.
„Kartą pasitaikė, kad dėl prastos medžiagos kokybės užsakymo atlikti taip, kaip norėjau, nepavyko. Nuotaka iš Prancūzijos užsisakė raudono lino sukneles sau ir dukrai. Siūdama pamačiau, kad medžiaga nekokybiška, lyginant ji keičia spalvą, atsiranda dėmių. Šį užsakymą išsiunčiau, bet nedelsdama ėmiausi siūti užsakovėms kitas sukneles iš kokybiškos medžiagos, kurias suspėjau pasiūti ir išsiųsti laiku iki numatytos datos. Antrąsias sukneles aš joms pasiuvau nemokamai“, – pasakojo moteris.
Atgaivą randa maudynėse ežere
Kiek yra surengusi savo darbų parodų, J. Kulbačiauskaitė-Žebelienė nė nesuskaičiuoja. Sertifikuota tautodailininkė sunkiai gali išskirti meno kryptį, kuri yra artimiausia jos širdžiai.
„Kai pavargstu nuo vieno amato, atitrūkstu ir prisilieju prie kito. Jie visi vienas kitą papildo. Mano tikslas – kad žmogus pamatęs mano darbą jo norėtų, nesvarbu, ar tai būtų drabužis, ar keramika, ar dar kažkas. Esu viskas viename“, – atviravo pašnekovė ir pridūrė kartais pavargstanti net nuo meno. Tuomet moteris su savo sutuoktiniu atgaivą randa maudynėse ežere, grožėdamiesi nakties žvaigždėmis arba važinėdamiesi motociklu.
