Vyžuonų dvaro istorija: iš rankų į rankas keliavęs dvaras sunyko I

„Utenos diena“ tęsia rubriką „Dvarų istorijos“. Skaitytojams jau pristatėme šešis Utenos rajone esančius dvarus, supažindinome su jų būkle ir perspektyvomis. Šį kartą žurnalistų dėmesys krypsta į Vyžuonas. Kultūros vertybių registre įregistruotas Vyžuonų buvusio dvaro sodybos kompleksas, kurį sudaro išlikę kumetynas, tvartas, ūkinis pastatas, grūdų sandėlis, kluonas, gyvenamasis namas, kalvė, spirito rezervuaras ir spirito varykla. Publikaciją apie dvarą yra parengęs prof. Algirdas Vyžintas („Vyžuonos. Kraštas ir žmonės“) Skaitytojų dėmesiui – profesoriaus pasakojimas.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad Vyžuonų gyvenvietė nuo senų LDK laikų augo ir plėtojosi dvarui darant įtaką. Nuo pat feodalizmo aušros iki baudžiavos panaikinimo čia buvo baudžiavinių valstiečių kraštas. Senuose šaltiniuose žodis Vyžuonos reiškė, visų pirma, dvarą, kuriam priklausė žemė ir žmonės. Vyžuonos buvo perkamos, parduodamos, dovanojamos, nuomojamos, jos ėjo per kunigaikščių ir didikų stambių žemės savininkų dinastijas. Nuosekliai aprašytos Vyžuonų istorinės raidos neturime. Svarbesnė rašytinė tradicija prasidėjo tik nuo XVI amžiaus. Daug raštijos dokumentų žuvo karų ir miestelio gaisrų metu. Todėl mūsų laikus pasiekė tik fragmentiško pobūdžio žinios, publikuotos dažniausiai svetimšalių veikaluose. Kaip rašytinėje, taip ir žodinėje tradicijoje apstu spėliojimų, motyvuotų ir nemotyvuotų pasakojimų. Pavyzdžiui, spėjama, kad Vyžuonoms pagrindą davusi senovės lietuvių pilis, prie kurios buvęs įkurtas dvaras, minimas, kaip ir bažnyčia, nuo XV amžiaus.
Bene visuose šaltiniuose dvaro istorija siejama su LDK Vytauto laikų didiko Kristino Astiko vardu. Būdamas Vytauto bendražygis Kristinas Astikas Dvaro rūmų fragmentas šiandien gavo šiuose kraštuose dideles žemės valdas, tarp jų ir Vyžuonas. K. Astiko sūnus Radvila Aslikailis buvo Radvilų giminės pradininkas. Vyžuonos Astikų giminės rankose išlikusios iki 1555 metų. Radvilų giminės tyrinėtojas istorikas Jonas Yčas teigia, kad Vyžuonos buvo pirmasis ir pagrindinis Radvilų lizdas, jų ekonominis centras. Didikų kelią į Lietuvos šiaurę jis taip apibūdina: „…įsigiję Dubingius, Radvilai pamažu stūmėsi į šiaurę, pripirkdami dvarus ir kultūrines žemes, ėjo per Aluntą, Vyžainius (taip jis vadina Vyžuonas – A. V.), Svėdasus, Pandėlį, Papilį ir per ilgą laikotarpį nuėjo iki Biržų ir Nemunėlio, Radviliškio, savu su stiprintais punktais ir pilimis sudundami sienas tarp Lietuvos ir latvių gyvenamųjų kraštų.“
Vyžuonos taip pat turėjo būti sustiprintas punktas, ypač atsižvelgiant į gamtines ir geografines savybes, jų strateginę padėlį tarp Utenos, Kupiškio, Užpalių. Svėdasų. Ši vietovė galėjo būti specialiai rengtu gynybos punktu, forpostu, turint omeny karus su švedais, kalavijuočiais, kurių metu galėjo būti sunaikintas senasis Radvilų dvaras. (Matyt, ne be prasmės bažnyčios sienoje įmūryti senojo tikėjimo ir karo simboliai, o vėliau pastatytas ietigalio formos paminklas Kartuvių kalne…). Ne be prasmės ir žmonių pasakojimai apie kovas su priešais ant ir prie Kartuvių kalno, juo labiau ir archeologiniai radiniai šį tą primena. Tad gal kiek drąsiau turėtume kelti hipotezę dėl čia buvusio ir sunaikinto Radvilų dvaro, žmonių dar vadinto Didžiadvariu, o gal ir dėl didesnių gynybinių įtvirtinimų. Apie tai yra prasmės galvoti turint omeny ir tą faktą, kad Livonijos kronikininkai aiškiai kalba apie kalavijuočių karo žygius į kaimynines Vyžuonų vietoves Užpalius, Uteną, Tauragnus… Vyžuonos (nors jos tiesiogiai neminimos) yra kaip tik toje geografinėje zonoje.
Vyžuonų dvarvietę taip pat pažymi archeologas Eugenijus Ivanauskas, apibūdindamas radinius, datuodamas juos XVI a. II puse XVII a. ir manydamas, kad šioje vietoje greičiausiai buvęs senasis Vyžuonų dvaras, ilgą laiką priklausęs Radvilų giminei. Su Astikų, Kiškų, Radvilų dinastijomis ir sunaikintais jų rūmais lyg ir baigiasi, sakytume, ankstyvasis Vyžuonų dvaro egzistavimo periodas, kuriame gausu didžiūnų kaitos peripetijų, fragmentiškai paminėtų istoriniuose šaltiniuose. Paskutinis Radvila, valdęs Vyžuonas, buvo Dominykas. Susidaro prielaidos manyti, kad XVIII a. dvaras iš senosios buvimo vietos persikėlė ir kūrėsi arčiau miestelio, jo pietinėje pusėje, kur daugelis pastatų ir parko fragmentų išliko iki mūsų dienų.

Antanas MASIONIS
Vyžuonos

Į rytus – ežeras,
Į šiaurę – miškas,
Per pačią širdį – upės duburys.
Klevai ramybe apkeri – kaip žmonės,
Baltais vardais paženklinę duris.

Langinėse ir kraiguose – senolių laikas
Sustingo, skardžiai persmelktas varpų.
Dabar asfalto kvapas ir pražilęs dūmas
Gyvybės teisę dalosi perpus.

Šį žemės dryžį apčiulbėjo paukščiai,
O rytą – pasakiškai šaukia šuliniai.
Ta vieškelio ranka, kur vedasi per Lietuvą,
Įduoda šventą šauksmą giminės.

Kasmet kiti vaikai plasnoja į mokyklą.
Praauga, sodžių ir tėvų viltis.
Ir juokias, pažaliavęs nuo likimo,
Bažnyčioje įmūrytas
Pagoniškas žaltys.

udiena.lt inf., N. Jonavičienės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas