Ten, kur duso žuvų tuntai, nardė dusių pulkai… (I)

Dusynių kaimas yra Vyžuonų ir Leliūnų seniūnijų paribyje. Norint jį pasiekti iš Utenos, reikia važiuoti Kupiškio plentu iki Vyžuonų, o už jų pasukti į žvyrkelį su nuoroda Vytauto paminklo link. Už maždaug keturių kilometrų reikia nepamiršti pasukti į kairę, nes priešingu atveju nuvažiuosite į Debeikius (Anykščių r.). Jei ieškosite kelio ženklo su nuoroda, kad įvažiavote į Dusynius, jo taip pat nerasite, nes jo tiesiog nėra. Vis dėlto, jei būsite atidūs, pastebėsite prie kelio stovinčius Dusyno – vienintelės Dusynių gatvės – medinius žymenis. Kaime yra ne viena antrą šimtmetį skaičiuojanti troba, tik keturi nuolatiniai gyventojai, neveikiančios kapinaitės, kuriose – vos vienas paminklėlis. Atrodytų – viskas. Su maža dalele šio kadaise gausaus kaimo istorijos kviečiame susipažinti ir „Utenos dienos“ skaitytojus.

Šniūrai“, įrėminti ežiomis

Ona Vitienė (Zabulionytė) Dusyniuose gimė 1932 metais. Visą amžių gimtajame kaime pragyvenusi moteris juokėsi, kad savo „gryčioje“ pradėjo vaikščioti, iš čia ir išeis. Ne tik savo, bet ir tėvo Karolio Zabulionio tėviškėje gyvenanti pašnekovė gimdytojo neteko, kai jai tebuvo devyneri. „Karo laiku gydytojus buvo sunku pasiekti. Tėvui ant kelio išsikėlė votis, mama gydė taip, kaip sugebėjo, bet koja gangrenavo ir baigta…“ – liūdnai kalbėjo O. Vitienė.

Į devintą dešimtį įkopusi moteris pasakojo, kad anksčiau Dusynių kaimo trobos stovėjo viena prie kitos, o dirbama žemė buvo sumatuota „šniūrais“, kuriuos skyrė ežios. Šios, kaip „rubežiai“, buvo nedirbamos, tad apželdavo žole. Senolė juokėsi, kad taip buvo netausojamas žemės plotas, nors „šniūre“ kartais vos akėčios išsitekdavo.

O. Vitienė pasakojo, kad, kai kaimą skirstė į vienkiemius, žmonėms vėl iš naujo reikėjo kurtis, ant pliko lauko statytis visus trobesius. Sunku buvo, daug kas kaip reikiant ir neįsikūrė, nes sutrukdė karas. Lyg nujausdamas būsimus vargus, K. Zabulionis atsisakė keltis iš kaimo, todėl jam nurėžė pusę turėto valako. „Tėtė ir verkė, ir ko tik nedarė, o mama pasakė: „O kam mums reikia šito vargo? Užteks ir pusės.“ Taip ir likom sudevyniais hektarais“, – kalbėjo Dusynių kaimo senbuvė. Ji sakė, kad daugelis nespėjo pasistatyti ir klėčių, o pas juos buvo net dvi.

Nors pašnekovė nežino, kada buvo įkurtas jos gimtasis kaimas, bet nė neabejoja, kad Dusyniai – sena vietovė.

Pašnekovė žino, kad gimtoje sodyboje dabartinis klojimas iškilo tais metais, kai ji gimė, gurbas – kai buvo septynerių metų, tačiau, kada atsirado gyvenamasis namas, moters atmintyje neišliko. Vis dėlto senolė mena, kad gimė senojoje troboje, kuri stovėjo arčiau kelio. Viename gale gyveno žmonės, kitame buvo laikomi gyvuliai. Išdygus namui, senasis buvo nugriautas. Pasak dusynietės, Zabulioniai šiame kieme gyveno nuo seno – ne tik jos tėvas, bet ir jo tėvas.

Pasak O. Vitienės, didelių mokslų ji nebaigė. Pradinę mokyklą lankė už trijų kilometrų esančiuose Baravainiuose (Leliūnų sen.). Mokymo įstaiga buvo įsikūrusi pas stambiažemį Dičių, kurio sodybos dideli pastatai, apsupti krūmynų, buvo išsidėstę plačiai.

Žūklaudavo bulviniu krepšiu

Anot O. Vitienės, Dusynių pašonėje dunksantis ežeras pramintas Dusynu, nes neva ten žuvys dusdavo. „Nebuvo laiko žvejoti – visi ūkininkai buvo“, – juokėsi guvi senolė. Ji neneigė, kad Dusynos upelyje, įtekančiame į ežerą, žuvies buvo. Kadangi žuvies buvo, tai ir žvejoti lengva: pabraukdavai bulviniu krepšiu prieš srovę ir jau spurda laimikis nelaisvėje. „Anksčiau prie ežero visur galėdavai laisvai prieiti – valčių nereikėjo, – įsiterpė į pokalbį pašnekovės sūnus Valdas Vitas. – Jei kimba, tai kimba. Tačiau niekas žuvų kaip kiaulių nešerdavo, net sapne minčių tokių nebuvo. Neršto metu žuvis plaukdavo prieš srovę link šiltų, iš pievų subėgančių vandenų, tačiau po melioracijos viskas pasikeitė: į ežerą dabar subėga šaltas ir drumzlinas, greitai tekantis iš po žemės vanduo. Daug įtakos anksčiau turėjo ir gilios žiemos – ištirpęs sniegas irgi subėgdavo į ežerą.“

Anot V. Vito, anksčiau Dusyna įtekėdavo į ežerą tiesia vaga. Žiočių vietoje būdavo giliau nei kitur pakrantėje, tačiau tekantis vanduo per daug metų sunešė ir labai švarų smėlį, ant kurio stovint būdavo gera žvejoti: „Pasigauni ranka aplink kojas besisukiojantį kilbuką – ant kabliuko ir meti tolyn. Tačiau upelis pakeitė vagą, apžėlė karklais ir ta vieta pasikeitė.“ O. Vitienė apgailestavo, kad, kai nebeliko senųjų paežerės gyventojų, niekas pakrančių nevalo, o iš miestų vasarnamius prie vandens pasistatę poilsiautojai prasikerta tik nedidelius priėjimus. Anot pašnekovės, anksčiau ežero pakrantės buvo švarios, nes žmonės, kuriems priklausė pievos prie Dusyno, jose rišdavo gyvulius. Šie išgrauždavo net švendres, todėl atabradas būdavo skaistus, švarus, o kietas, susigulėjęs smėliukas šviesdavo iš toli.

Paklausta, ar nėra Dusyniuose vietų, kur vaidenasi, O. Vitienė nusijuokė: „Važiuojant į Šiaudinius buvo didelė pakalnė. Vežimų ašys buvo medinės ir dar mediniu kaiščiu ratas užkaiščiuotas. Kol nubilda žemyn nuo to kalno, ratas nuo ašies nusmunka, nes medinis kaištis sulūžta. Tada ir sakydavo: „Vaidenasi.“ Važiuok geležinėmis ašimis, geru vežimu ir niekas nenusmuks.“

Kaimo senbuvė neatsimena, kad kas nors būtų laidotas neveikiančiose Dusynių kapinaitėse. Tačiau senolė žino, kad čia užkasta sušaudyta, anot jos, „bandičiokų“ šeima.

Katorga jaujoje

Anot pašnekovės, turėjo Dusyniai ir savo kalvį Joną Šeduikį, kuris atlikdavo paprastus kalvystės darbus, o audėjų buvo kiekviename kieme, tik jos ausdavo ne raštais, o dimais (keturnyčio ar daugianyčio audeklo raštais). Rinktinių raštų audėjų Dusyniuose nebuvo, tačiau diminiais audiniais kiekviena audėja savo šeimą rengdavo. O. Vitienė pasakojo, kad sunkus ir ilgas darbas laukdavo norint pasigaminti lininius drabužius. Pasėtus ir užaugintus linus reikėdavo nurauti, nušukuoti sėmenis, pamerkti šiaudelius „sodžiaukoje“, po dviejų savaičių išgriebti, patiesti ant žemės, kad sudžiūtų, sugrėbti, vežti į jaują, kurioje ant ardų (jaujos kartys, ant kurių statydavo džiovinamus linus ar javus) sustatydavo linus. Įkūrendavo krosnį taip, kad išdžiūvę lino šiaudeliai net braškėtų. Darbininkai rankomis traukdavo nuo kuokštų šiaudelius – likdavo minkštos pakulos. Iš jaujos tokie surišti pakulų ryšuliai keliaudavo namo, kur juos braukdavo per priebraukus, kol išbyrėdavo visi spaliai. Tada pakulas braukdavo per stambias šukas, paskui per smulkesnes. Prieš verpimą pakulas dar šeriniu šepečiu iššukuodavo. „Žmonės išdūktų, jeigu reikėtų dabar šitaip padaryti! – juokėsi moteris. – Šitas linas tikra katorga buvo! O kiek dulkių prirydavai šitoj linamynėj!“ Pasak O. Vitienės, jaujos dažnai sudegdavo, gal todėl jų Dusyniuose ir nebuvo. Žmonės veždavo linus pas Šiaudinių Bivainį. Šis naudojo molinį pastatą.

Ji sakė, kad išaustas audeklas buvo plonytis plonytis – karo metu, kai trūko siūlų, siuvimo mašinoms moterys išausdavo siūlo plonumo verpalą. „Štai kokios rankos buvo senybinių žmonių!“ – stebėjosi O. Vitienė. Moteris sakė taip ir nespėjusi tapti nei verpėja, nei audėja. Vis dėlto jai, vaikui, rūpėjo išbandyti verpimo ratelį. Kai kada slapčiomis nuo motinos paverpdavo, tačiau jos vaikiškas darbas labai skyrėsi nuo patirties turinčios mamos, kuri, pastebėjusi dukterį prikišus nagus prie verpimo ratelio, neleisdavo Onutei gadinti siūlų.

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas