Ten, kur duso žuvų tuntai, nardė dusių pulkai… (III)

Dusynių kaimas yra Vyžuonų ir Leliūnų seniūnijų paribyje. Norint jį pasiekti iš Utenos, reikia važiuoti Kupiškio plentu iki Vyžuonų, o už jų pasukti į žvyrkelį su nuoroda Vytauto paminklo link. Už maždaug keturių kilometrų reikia nepamiršti pasukti į kairę, nes priešingu atveju nuvažiuosite į Debeikius (Anykščių r.). Jei ieškosite kelio ženklo su nuoroda, kad įvažiavote į Dusynius, jo taip pat nerasite, nes jo tiesiog nėra. Vis dėlto, jei būsite atidūs, pastebėsite prie kelio stovinčius Dusyno – vienintelės Dusynių gatvės – medinius žymenis. Kaime yra ne viena antrą šimtmetį skaičiuojanti troba, tik keturi nuolatiniai gyventojai, neveikiančios kapinaitės, kuriose – vos vienas paminklėlis. Atrodytų – viskas. Su maža dalele šio kadaise gausaus kaimo istorijos kviečiame susipažinti ir „Utenos dienos“ skaitytojus.

Troba – retenybė

Danutė Steponaitienė (Rakauskaitė) teigė, kad troba, kurioje ji praleido savo vaikystę ir dalį jaunystės, yra statyta jos senelio Jurgio Zabulionio. Sodybvietė, anot pašnekovės, yra labai sena, menanti dar jos prosenelius. Kada tiksliai iškilo didelis dviejų galų namas, moteris negalėjo pasakyti, tačiau spėjo, kad apie 1880 m. Anot jos, tais laikais tokią didelę trobą ne kiekvienas sau galėjo leisti, todėl visi važiavo apžiūrėti šios retenybės. Ir nieko keisto: D. Steponaitienė atsimena, kad prie kaimo kapelių gyveno Budreika, kurio šeima su gyvuliais dalijosi vienu gyvenamuoju pastatu.

Moteris apgailestavo, kad dažytojai uždažė klėties pastatymo datą, tačiau ji mano, kad klėtis iškilo 1870 m. „Tada buvo tokia mada, kad pirmiausia pastato ūkinius pastatus, o tik tada – trobą“, – porino moteris. Jų sodyboje iškilo didelis klojimas, dviejų pusių klėtis, sujungta „vazaune“ (ratine, patalpa padargams, pakinktams laikyti), ir tvartas. Dusynietė spėjo, kad proseneliai buvo gana pasiturintys žmonės, jei sūnus tokius didelius trobesius pasistatė.

Pasak D. Steponaitienės, ne tik ji nepažino savo senelio, bet ir jos mama nespėjo pamatyti savo tėvo – jis mirė tais pačiais – 1912 m. – kai gimė dukra.

Moteris pasakojo, kad pradinę mokyklą baigė Baravainiuose (Leliūnų sen.). Jos mokytojos buvo Danutė Stanienė (Paliukaitytė), Eleonora Zarankaitė iš Leliūnų. Mokykla buvo įkurta buvusioje dvarvietėje. Tai pašnekovei minėjo jos motina, kuri žinojo dvarininkų pavardę. „Kai aš pradėjau lankyti mokyklą 1950 m., pastatai jau buvo tušti, išdraskyti“, – kalbėjo moteris, negalėjusi tiksliai įvardyti, kada buvo įkurta mokykla. Vidurinę mokyklą D. Steponaitienė pabaigė Vyžuonose ir išvyko į Kauną. Į tėviškę gyventi grįžo tik 1995 m.

Nesunaikinami turtai danguje

Pašnekovės teigimu, į gegužines pamaldas dusyniškiai rinkdavosi pas Musteikius, o kaimo gyventojams artimiausi atlaidai – Šv. Marija Magdalena – vyko Vyžuonose. Taip pat tuo metu tarp dusyniškių buvo populiarūs Žolinės atlaidai Utenoje. Kadangi Debeikių (Anykščių r.) pašonėje gyveno Zabulionių giminaičiai, tai, anot pašnekovės, jie važiuodavo ir į Šv. Baltramiejaus atlaidus, vykdavusius šiame miestelyje.

Pasak D. Steponaitienės, jos močiutė labai bendraudavo su kunigu Liepa, kuris atvykdavo pas Zabulionius. Jis, kaip apsišvietęs žmogus, burdavo kaimo jaunimą. Dievo tarnas vaikus supažindindavo su tikėjimo tiesomis. Pašnekovė minėjo dar vieną kunigą, kuris iš sakyklos žmones mokė: „Nekraukite turtų žemėje, kaupkite juos danguje, kur nei rūdys, nei kandys jų nesuės.“ Žmonės iš tokio prisakymo tik juokėsi, nes pats dvasininkas turėjo ir pieninę, ir odos apdirbimo gamyklėlę… Sukvietęs žmones į talką bulvių kasti, eidavo kasėjoms iš paskos ir radęs nukastoje vagoje netyčia paliktą bulvę mesdavo ja moteriai į užpakalį – atseit, ko bulves palikinėji!

Anot pašnekovės, Dusyniuose buvo dvi siuvėjos: Zofija Musteikienė ir Ona (?) Budreikienė. Zabulionių-Rakauskų kaimynas Pranas Guobužas mokėjo labai įdomiai pasakoti. „Anksčiau žmonės labai bendraudavo – nebuvo nei televizijos, nei radijo (radiją „Rodina“ Zabulioniai-Rakauskai nusipirko, kai D. Steponaitienė buvo pradinukė – aut. past.), todėl P. Guobužas dažnai pas mus ateidavo… Jis lankėsi Argentinoje. Nebeatsimenu, apie ką jis pasakojo, bet žinau, kad įdomiai“, – kalbėjo D. Steponaitienė.

Pašnekovė atsiminė, kad vienu metu viename jų namo gale buvo įsikūrusi skaitykla, greičiausiai Vyžuonų bibliotekos padalinys.

Iš kur Dusynas gavo tokį vardą, moteris negalėjo paaiškinti, tačiau iš vaikystės atsimena, kad jame maudydavosi. Žvejai iš galuežerio kaimo traukdavo tinklus, o žuvį pardavinėdavo Dusynių kaimo žmonėms. Ežeras, dusynietės teigimu, buvo žuvingas. Ji taip pat žino, kad upelyje Dusynoje vyrai statydavo bučius.

Ant arklio pusė kiaulės joja

Pasak D. Steponaitienės, už Zabulionių-Rakauskų klojimo buvusiu lygiu lauku kaip aerodromu naudojosi ir vokiečiai, ir rusai. Jų namuose viename gale buvo apsistoję tiek naciai, tiek sovietai. D. Steponaitienei, gimusiai 1943 m., pasakojo, kad vokiečiai pietaudavo prie gausiai nukrauto stalo, turėjo puikių indų. Mama Adelė Rakauskienė (Zabulionytė) šiek tiek mokėjo vokiškai, o tai kareivių akyse buvo privalumas. Anot pašnekovės, nei vokiečiai, nei rusai Zabulionių-Rakauskų neskriaudė.

Anot dusynietės, pokaris buvo sunkus. Gyveno dideliuose namuose trise: pašnekovė, jos mama ir mamos mama. Pokariu buvo ne tik sunku gyventi, bet ir sudėtinga išlaviruoti tarp dviejų konfliktuojančių pusių. „Kaip nebijosi, jei naktį vieni, o dieną – kiti?“ – klausė D. Steponaitienė. Ji sakė, kad jas, tris moteris, turinčias 16 hektarų ūkį, priskyrė buožėms ir ruošėsi išvežti į Sibirą. Tačiau joms pasisekė, nes šios Vyžuonose bendravo su skrebų giminaičiais – tie ir apgynė.

Pasak D. Steponaitienės, anksčiau Dusyniuose buvo 30–40 sodybų, o dabar kaimas gerokai ištuštėjęs. Aplinkiniai vienkiemiai ir kaimai išnyko arba baigia išnykti.

„Naktį veždavome pyliavą partizanams. Buvo nurodyta, kiek, kokio maisto reikia ir kur jį nuvežti. Dažniausiai reikėdavo pristatyti į sodybas prie didesnių miškų. Kartą skerdėme kiaulę ir mama pusę jos prisirišusi prie arklio nugaros nugabeno į nustatytą vietą. Būdavo, kad naktį į trobą suvirsdavo skrebai ir laukdavo partizanų. Tik Dievas mus apsaugojo, kad jie nesusidūrė. O partizanai ateidavo. Pasibelsdavo, pašaukdavo mamą vardu, ji vyrus turėjo pamaitinti.“

Dusyniuose gyveno kolūkio pirmininkas Gutauskas, kuris kartą A. Rakauskienei prisipažino, kad yra užverbuotas sovietų. „Atrodo – kaimynas, bet va, turi žinoti, su kuo ir ką kalbėti“, – sakė pašnekovė. Paskui partizanai jį nušovė, nes, kaip vėliau paaiškėjo, Gutauskas dirbo ir vieniems, ir kitiems. Anot D. Steponaitienės, nors ji ir buvo dar visai maža, bet atsimena tą naktį, kai savo namuose žuvo kolūkio pirmininkas. Jo žmona su dviem vaikais atėjo nakvoti pas Zabulionius-Rakauskus.

Pasak dusyniškės, saugumas į Vyžuonas buvo išsikvietęs tardyti jos motiną ir močiutę. Gerai, kad vieną kvietė ryte, kitą – po pietų, tai rytinė popietinei pasakė, ką kalbėjo, todėl pasakojimai sutapo. Anot D. Steponaitienės, kaimynas skundė kaimyną, kaip kitaip saugumas galėjo sužinoti, kad A. Rakauskienė ant arklio pusę kiaulės gabeno?

Pavėlavo į savo mirtį

Pašnekovė pasakojo, kad Palangoje gyvenęs jos dėdė buvo kariškis. Karo ar pokario laiku jis nusprendė emigruoti į Vakarus. Tačiau laivas, kuriuo jis turėjo išplaukti iš Klaipėdos, susprogo. Dėdė su bendrakeleiviu kunigu skubėjo į laivą, bet pavėlavo, taip jam likimas išgelbėjo gyvybę. Tada jie pasisamdė nedidelį laivelį, kuris juos nuplukdė į Švediją. Moteris spėjo, kad giminaitis galėjo vežtis ir brangenybių. Prieš išvykdamas dėdė giminaičiams iš Dusynių atsiuntė minkštų kėdžių, pora krėslų, labai gražią sofą su mediniu išpjaustytu atlošu, staliuką ir didelį veidrodį. Karo metais šie baldai pradingo, nes, kai Zabulionius-Rakauskus ketino išvežti į Sibirą, jie daugumą baldų, norėdami juos išsaugoti nuo išgrobstymo, išvežė į jų manymu saugesnes vietas. Vis dėlto atsarginis planas nepasiteisino ir daug kas prapuolė.

Pasak moters, jos mama baigė Antalieptės žemės ūkio mokyklą (Zarasų r.). Kelerius metus gyveno Skiemonyse (Anykščių r.), kur karo metais nutraukė neilgai trukusią santuoką ir su mažamete Danute grįžo gyventi pas tėvus į Dusynius. Pašnekovės tėvas buvo mokytojas, bendradarbiavęs su partizanais ir dėl to ištremtas į Sibirą. D. Steponaitienė sakė, kad jam grįžus iš tremties jiedu susitiko vieną kartą (ji tada buvo devintokė) – dukters ir tėvo keliai daugiau niekada nesusikirto.

A. Rakauskienė mirė 2008 m., eidama 96-ius metus. Pasak dusyniškės, mama džiaugėsi, kad Lietuva atgavo nepriklausomybę. „Visi dabar pyksta: „Oi, kaip blogai!“ Kažkodėl visi labai greitai pamiršo, kaip buvo. O buvo tai tikrai blogai! Jeigu į Vyžuonas atveždavo mėsos, tai visi iš krautuvės išeidavo be sagų – visi grūdasi, spraudžiasi… O kas buvo vitrinoje? Tik kanopos. Kas pažįstamų turėjo, tai gal tiems ir labiau pasisekdavo.“ Pašnekovė atsiminė, kad ir mokykloje valgė skurdžiai. Besimokant Kaune irgi nebuvo geriau, nors jau įsibėgėjo VII dešimtmetis. Atvažiavusi aplankyti mama stebėdavosi: „Ir ką jūs čia valgote?“ Spinta tuščia ir pinigų nėra… „O mes, studentai, nusiperkam pusę litro žirnelių, duonos – ir pietūs!“ – juokėsi moteris.

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas