Tauragnų dvarininkų atminimui išblėsti neleidžia jų palikuonis

Kadaise krašto šviesuliu ir kultūrinio bei tautinio gyvenimo lopšiu buvusio Tauragnų dvaro didybės likę tik pėdsakai – po karo, sovietų okupacijos ir kolūkiečių šeimininkavimo jis buvo kone nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tačiau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę protėvių žemę susigrąžinęs Tauragnus valdžiusių Gineičių palikuonis Rimantas Gineitis kantriai lyg dėlionę stengiasi atkurti šeimos istoriją, iš atminties ir istorinių archyvų vieną po kitos traukdamas svarbias datas bei pavardes, brėždamas giminės medžio šakas ir kabindamas ant jų vis naują lapelį su pavarde. Nuo kalno žvelgdamas į vaizdingas apylinkes ir po kojomis tyvuliuojantį Labės ežerą, tauragniškis smulkmeniškai pasakoja Gineičių šeimos istoriją, negrįžtamai pakeistą giminę užklupusių represijų ir tėviškės netekties.

Ieško seniausių šaknų

R. Gineitis, beieškodamas savo giminės šaknų, išsiaiškino, kad dar I ar II amžiuje Gineičio vardas būdavo suteikiamas karalių žemių saugotojams, su savo kariuomenėmis budėdavusiems valdovų pilyse. Gineitis – nuo žodžio „ginti” kilęs vardas, vėliau tapęs pavarde. 1413 m. Lietuvai ir Lenkijai siekiant apsiginti nuo vokiečių ordino sudarius Horodlės uniją, 47 Lietuvos bajorams katalikams buvo suteikti lenkų herbai. Vienas iš šių bajorų – Koncaitis Gineitis.
„Radau, kad Gineičių pavardė paminėta 1499 m. Lietuvos Konstitucijoje, tačiau nežinau, kokiame kontekste, – sakė į savo šeimos šaknų paieškas istorijos kloduose paniręs tauragniškis. – Radau tik informaciją, kad tais metais buvo paminėti Stanislovas ir Morkus Gineičiai. Stanislovo sūnus Baltramiejus buvo Upytės seniūnas, pasikeitęs pavardę į Pilsudskio. Tačiau aiškių sąsajų su bendrapavardžiais kol kas neradau, todėl kol kas netvirtinu, kad garsūs bajorai – mano protėviai.”
R. Gineitis tikslius duomenis turi nuo 18 amžiaus, savo proprosenelio pėdsakų. Iš archyvo, esančio Kaune, jis parsivežė dokumentus, kur aprašytos 1818 m. gimusio Karolio Gineičio žemės. Tame pačiame aprašyme – ir jo tėvo Petro Gineičio aprašas. Pastarasis įvardijamas miestiečiu, o jo sūnus – valstiečiu, gyvenusiu Alantos valsčiuje. Spėliojant, kaip paprastas valstietis nupirko Tauragnų dvarą, gimė ne viena legenda. Viena jų pasakoja, kad K. Gineičio bernas, ardamas dirvą, iškasė auksinių pinigų puodą, už kuriuos šeimininkas, nuvykęs į Krokuvą, iš dvarininko Zigmanto Puslovskio už 21 000 auksinių nupirko 600 hektarų žemės.

Dvaro pirkimas

Tačiau, pasak R. Gineičio, tikroji jo prosenelio praturtėjimo istorija mažiau panaši į pasaką – K. Gineitis tiesiog buvo itin verslus. Jis tiekė pašarus ir produktus darbininkams, kurie tiesė kelią nuo Kauno iki Daugpilio. Be to, jis pirko, pardavinėjo žemės rėžius, kuriuos įsigijo kaimiečiai, panaikinus baudžiavą, nuomavo palivarkus. Matyt, jis sugebėjo gerai verstis šiuo verslu ir taip užsidirbti nemažai pinigų. Rėžiais supirkęs žemes gyveno Remeikių kaime, vėliau persikėlė į netoli Tauragnų buvusį Paakmenės palivarką, kol 1885 m. nupirko Tauragnų dvarą ir 400 hektarų žemės. Dalį žemių jis pardavė, o kitas prieš mirtį padalijo dviem sūnums – Antanui ir Pranui. Dvaro pirkimo istorija – verta atskiro aprašymo. Pasak R. Gineičio, Tauragnų dvaras 1885 m. priklausė grafams Puslovskiams, kurie jį buvo pažadėję parduoti į Lietuvą perkeltiems rusams. Po 1863–1864 m. sukilimų carinės Rusijos ištremtų lietuvių namuose buvo apgyvendinti rusai kolonizatoriai. Sirvydžiuose tankiai apsistoję rusai pasišovė plėsti savo gyvenamas teritorijas. Jie buvo sutarę, kad iš Puslovskių Tauragnų dvarą su 400 hektarų žemės nupirks išsimokėtinai per 50 metų. Rusai ketino Tauragnų bažnyčią paversti savo cerkve, kelios naujakurių šeimos jau gyveno Tauragnų dvare. Tauragnų klebono tokie rusų planai nedžiugino, todėl jis susisiekė su tuo metu Bajoruose palivarką nuomavusiu K. Gineičiu ir šį prikalbino nusipirkti dvarą. „Dvaro pardavimo reikalais rūpinosi grafų įgaliotinis Bartkevičius, kurį pavaišinę degtine klebonas su mano proseneliu išgavo raštą, kad Sirvydžių rusai dar neįmokėjo jokių įmokų už dvarą, – pasakojo pašnekovas. – Nešinas tuo raštu ir grynaisiais pinigais K. Gineitis nuvyko į Krokuvą, tiesiai pas Poslovskius, ir nupirko dvarą. Tauragnuose kilo didelis triukšmas – ruseliai įpyko, nenorėjo išsikraustyti iš dvaro. Tuomet K. Gineitis nupirko miestelio bernams tris gorčius degtinės, kad šie patriukšmautų ir išvytų atėjūnus. Netrukus šie paliko dvarą, tačiau dėl ankstesnio sandorio nutraukimo nedavė ramybės Bartkevičiui, kuris nusišovė ir buvo palaidotas netoli dvaro esančiame kalnelyje.”

Rūpinosi tautiškumu

K. Gineitis, žemę padalijęs dviem sūnums – Antanui ir Pranui, davė pasogas dukterims, kurias jaunas ištekino už vyresnių turtingų ūkininkų. Teklė buvo ištekinta už Kvyklio iš Daugailių, o Uršulė – už Vadišiaus iš Aviniškio. Kaip buvo įprasta tais laikais, niekas nežiūrėjo merginų norų, joms buvo ieškoma turtingesnių, didžiažemių ūkininkų.
K. Gineičio valdytame dvare buvo itin puoselėjama katalikybė, tautiškumas, ypač tuo rūpinosi vienas iš keturių jo vaikų – sūnus Antanas, pašnekovo senelio brolis, rėmęs knygnešius, rašęs į lietuvišką spaudą. 1907 m. rudenį jo rūpesčiu dvare buvo atidarytas „Saulės” mokyklos mergaičių skyrius. 1905 m. jis buvo Vilniaus Didžiojo Seimo, kuriame buvo reikalaujama Lietuvai autonomijos, dalyviu. Vėliau A. Gineitis buvo vienas iš 1917 m. Vilniaus konferencijos organizatorių, dirbo organizaciniame komitete. Konferencijoje jis iškėlė būtinumą atkurti Lietuvos valstybę. Nepriklausomoje Lietuvoje A. Gineitis 1918 m. lapričio 24 d. buvo išrinktas Tauragnų parapijos komiteto nariu, o 1919 m. rugpjūčio 16 d. – Tauragnų valsčiaus atstovu Utenos apskrities taryboje. Nuo 1918 m. lapkričio jis buvo paskirtas Lietuvos Vyriausybės komisaru Saldutiškio apskrityje, nuo 1920 m. vasaros buvo pirmuoju Saldutiškio apskrities viršininku. Jis organizavo administracinį personalą Švenčionių apskričiai. Tauragnuose jis buvo renkamas Ūkininkų ir Tautininkų sąjungos skyrių vadovu. Kaip Ūkininkų sąjungos Tauragnų skyriaus atstovas 1924 m. rugsėjo mėnesį jis buvo išrinktas 1924–1929 m. kadencijos Tauragnų valsčiaus tarybos nariu, 1924–1926 m. buvo šios tarybos iždininku, 1926–1929 m. – valsčiaus tarybos pirmininku. A. Gineitis buvo vedęs ūkininko ir dvarininko dukrą Teklę Žulytę-Gineitienę, užaugino septynis vaikus: Kazį, diplomatą, nuo 1928 m. buvusį Lietuvos konsulu Londone, Stanislovą, Teklę, Jadvygą, Oną, Mariją ir Bronę.

Jaunikiai – vyresni trimis dešimtimis

K. Gineičio sūnus Pranas Gineitis – R. Gineičio senelis – turėjo tris dukras – Eleną, Mariją ir Oną, bei tris sūnus – Praną, Juozą ir Karolį. Pastarasis – R. Gineičio tėvas. Dukros, kaip buvo įprasta ir naudinga, buvo ištekintos už turtingų, tačiau senų jaunikių. Ona ištekėjusi gavo Prunskienės pavardę, dvidešimtmetės nuotakos vyras buvo vyresnis kone trisdešimčia metų. Marija tapo Žiuliene, ištekėjusi už stambaus Noliškių ūkininko, turėjusio ne tik malūną, bet ir dvi parduotuves Kaune. Iki vedybų Marija dar baigė žemės ūkio mokslus Briuselyje, Belgijoje. Jauna, graži ir išprususi dvarininkaitė nenorėjo seno vyro, tačiau neturėjo kitos išeities, kaip tik paklusti tėvo valiai. Elena, ištekinta už Baleišio iš Spitrėnų, ilgai nenorėjo likti pas trimis dešimtimis metų vyresnį vyrą, norėjo grįžti pas tėvą, tačiau vėliau apsiprato ir liko auginti naujos giminės medžio atšakos, kartu su seserimi Elena fundavo Spitrėnų bažnyčios statybą.

Karininko likimas

P. Gineičio sūnus Juozas jaunystėje mokytojavo, o 1918 m. stojo savanoriu tarnauti kariuomenėje, baigęs mokslus tapo Lietuvos kariuomenės karininku, dalyvavo mūšiuose su lenkais ir bermontininkais. 1923 m. vaduojant Klaipėdos kraštą vadovavo savanorių pulkui. Iki 1934 metų jis jau buvo gavęs kapitono laipsnį. Tais metais Lietuvoje buvo organizuojamas sąmokslas prieš tuometinį prezidentą Antaną Smetoną, jaunieji karininkai ketino į prezidento vietą pasodinti Augustiną Voldemarą. Į šį sąmokslą buvo įsitraukęs ir J. Gineitis, tačiau išvakarėse susirinkę karininkai nutarė perversmą atšaukti. Už paaiškėjusius ketinimus J. Gineičiui teko šešerius metus pabuvoti kalėjime, kur ne tik turėjo du erdvius kambarius su tuometiniais patogumais, bet ir jauną kareivėlį, valiusį jam batus. Išėjęs iš kalėjimo neilgai ramiai pagyveno – sovietams okupavus Lietuvą, jam iškilo pavojus. Ir nors turėjo pasiūlymą ir galimybę su kitais lietuviais aktyvistais saugiai pasitraukti iš šalies – nesutiko, 1941 m. buvo suimtas ir su šeima ištremtas į Sibirą, o 1942 m. mirė lageryje. Jo žmona ir dukra buvo ištremtos į Altajaus kraštą. Žmonai atsidūrus kalėjime, dukra buvo apgyvendinta vaikų namuose, vėliau su kitais vaikų namuose gyvenusiais lietuviais vaikais pervežta į Lietuvą.

Įsteigė „Saulės” gimnaziją

Antras P. Gineičio sūnus Pranas baigė Panevėžio realinę gimnaziją, universitetą Kijeve. Grįžęs į Lietuvą mokytojavo, buvo aktyvus lietuvybės skleidėjas Utenos krašte. Jo iniciatyva Utenoje buvo įsteigta „Saulės” gimnazija, kurios direktoriumi jis tapo, vėliau dėstė gamtos mokslus, mokytojavo ne tik Utenoje. 1941 m. su žmona Domicele ir dviem sūnumis buvo ištremtas, o 1942 m. mirė Rešiotų lageryje. Du vyresni sūnūs liko Lietuvoje, vėliau vienas jų – Romas – pabėgo į Ameriką. Vidmantas liko tėviškėje, aktyviai dalyvavo 1941 m. pasipriešinimo judėjime, 1944 m. Pavarlių kaime buvusiame partizanų štabe buvo atsakingas už aprūpinimą. Vėliau buvo NKVD užverbuotas ir vienintelis iš visos šeimos bendradarbiavo su kolaborantais.
Po šešerių metų Rešiotuose atsidūręs R. Gineitis sužinojo, kad iš 3 000 ištremtų lietuvių inteligentų gyvų liko tik 80. 1948 m. Prano sūnūs Rimantas ir Mindaugas, pasikeitę pavardes į Geniočio, grįžo į Lietuvą. Rimantas baigė ekonomikos mokslus, tapo aukštu valdininku. Broliui Romui iš Amerikos atvažiavus atostogų Rimantas nuėjo su juo susitikti, tačiau to užteko, kad saugumo struktūros išaiškintų tremtinio vaiko tapatybę. Priverstas palikti užimtą postą jis dėstė ekonomiką, rengė mokomąją literatūrą. Kitas iš tremties grįžęs sūnus apsistojo Kaune.

Kadaise krašto šviesuliu ir kultūrinio bei tautinio gyvenimo lopšiu buvusio Tauragnų dvaro didybės likę tik pėdsakai – po karo, sovietų okupacijos ir kolūkiečių šeimininkavimo jis buvo kone nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tačiau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę protėvių žemę susigrąžinęs Tauragnus valdžiusių Gineičių palikuonis Rimantas Gineitis kantriai, lyg dėlionę, stengiasi atkurti šeimos istoriją, iš atminties ir istorinių archyvų vieną po kitos traukdamas svarbias datas ir pavardes, brėždamas giminės medžio šakas ir kabindamas ant jų vis naują lapelį su pavarde. Nuo kalno žvelgdamas į vaizdingas apylinkes ir po kojomis tyvuliuojantį Labės ežerą, Tauragniškis, smulkmeniškai pasakoja Gineičių šeimos istoriją, negrįžtamai pakeistą giminę užklupusių represijų ir tėviškės netekties.

Prieškario Tauragnai – giminės centras

Dabartinio Tauragnų dvaro šeimininko tėvas Karolis Gineitis gimė 1898 metais, baigė keturias Utenos gimnazijos klases ir liko ūkininkauti tėviškėje. 1926 m. vedė Veleikių dvarininkaitę Vilutytę, 1863 m. sukilimo dalyvio Karolio Sagadino, ištremto į Tomsko guberniją, anūkę. Po 1863 m. sukilimo iš Užpalių valsčiaus, kurio ribose buvusiame Ramavydiškių kaime K. Sagadinas gyveno, į Sibirą cariniai žandarai ištrėmė 59 šeimas. Tomske apsigyvenęs sukilėlis, pasibaigus jo katorgos laikui, ėmėsi verslo – turėjo porą parduotuvių, prekiavo kailiais. Pašnekovas spėja, kad verslus tremtinys užgyvenęs nemažai pinigų ir grįžęs į Lietuvą pasirūpino šeimai nupirkti Veleikius. Po vedybų K. Gineitis su žmona apsigyveno Tauragnuose.
R. Gineitis prisimena, kad jo vaikystės Tauragnų dvaras buvo visos giminės susitikimų vieta. Ypač svarbu buvo visiems susieiti birželio mėnesio pabaigoje, per Petrines. „Pamenu, kai iš Noliškio atvažiuodavo giminės kajetonu – tokiu vežimaičiu, primenančiu karietą, – iškilmingomis atmintyje įstrigusiomis akimirkomis dalijosi dabartinis dvarininkas. – Visos šventės buvo čia švenčiamos, vardinės, krikštynos ir kitos. O sekmadieniais Tauragnų dvare niekas nedirbo, visi bernai ir mergos, šeimininkė eidavo į bažnyčią.” Pašnekovo tėvas K. Gineitis buvo šaulių sąjungos narys, kaip ir kiti Gineičiai – savo šalies patriotas, aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime prieš sovietus, todėl šalyje siaučiant okupantams žinojo, kad jam yra numatyta tremtis.

Palikti Tauragnų nenorėjo

Dar 1940 m. pažįstamas žydas R. Gineičio tėvą įspėjo, kad jo suimti ateina sovietai. K. Gineitis už poros kilometrų, pažįstamų žmonių sodyboje, išsikasė bunkerį ir ten prasislapstė iki karo. Tuo metu Tauragnų dvare gyvenusi šeima visą laiką buvo apsupta, o K. Gineičio laukė pasala. Tačiau prasidėjus karui jis galėjo grįžti į namus, kur apsigyveno ir į tėviškę atostogų grįžęs, bet dėl karo išvykti nebegalėjęs, Londone dirbęs Kazys Gineitis. Vokiečiai dvarininkų neujo, neskriaudė. Nors prievolė ir buvo didelė, bet neimdavo tiek, kad neliktų sėklai ar gyvuliams. Besibaigiant karui pastarajam pavyko gauti sunkvežimį ir jis ėmė kalbinti K. Gineitį su šeima pasitraukti į vakarus. „Tėvas nesutiko. Pasakė: Tauragnuose aš – Gineitis, o kas aš būsiu Anglijoje? – prisiminė R. Gineitis. – Tėvas aiškino, kad jei ankstesnės okupacijos metu nacionalizavę žemes sovietai jam paliko 30 hektarų žemės, tai paliks ir vėl. Tiek žemės užteks šeimai pragyventi. Bet kai priartėjo frontas, Tauragnus artilerija daužė iš visų pusių, motina privertė tėvą pakinkyti vežimus, susodinti mus ir traukti į vakarų pusę.”
Tačiau šeima nuvažiavo netoli. Už kelių kilometrų sutiko pažįstamą savanorį. Šis nuramino tėvą neskubėti niekur bėgti ir pakvietė apsistoti netoli Vyžuonų buvusioje jo brolio sodyboje, esą ilgai ši suirutė netruks ir greit bus galima grįžti namo. Dešimt dienų Gineičiams prabuvus sodyboje, tėvas išėjo apsidairyti į Tauragnus. Ten rado rusų karius, kurie užtikrino, kad dvarininkas su šeima gali grįžti namo. Sugrįžusius į dvarą Gineičius jau kitą dieną aplankė NKVD’istai. Jie įkalbėjo tėvą važiuoti į Vilnių, esą pakalbėti per radiją, kad visi pabėgę lietuviai nurimtų ir grįžtų namo. Tačiau K. Gineitis sostinės nepasiekė ir per radiją jo balsas nenuaidėjo – jį suėmė ir ilgiems mėnesiams areštavo.

Nuosprendis už „nemeilę rusams”

Šeima nežinioje gyveno nuo liepos iki spalio mėn., kol motina sužinojo, kad K. Gineitis su kitais 12 žmonių yra Utenos kalėjime. 1942 m. vasario mėnesį vyko teismas, kur K. Gineičiui buvo pateikti kaltinimai su kitais bendrais suėmus 64 raudonarmiečius ir jis buvo nuteistas dešimčiai metų katorgos. Visi kaltinimai buvo laužti iš piršto ir sutvirtinti įvairiais skundais, tokiais kaip „nemeile rusams”. Skunduose buvo akcentuojama, kad K. Gineičio žmona moka rusiškai, tačiau šia kalba nekalba ir liepia rusams važiuoti namo – tai, pasak R. Gineičio, buvo vienas stipresnių kaltinimų. Po teismo K. Gineitis buvo išveštas į Sibiro katorgą, o Tauragnuose likusi šeima kiekvieną dieną laukė savo eilės – visur aplinkui vyko masiniai suėmimai, trėmimai. Kaip „bandito ir buržuazinio nacionalisto” šeimą Gineičius išvežė 1948 metais, pašnekovui tuomet buvo 13 metų. „Tuomet mokiausi trečioje progimnazijos klasėje. Birželio 22 d. laikiau lietuvių kalbos egzaminą, rašiau rašinį. Į klasę įėjo stribai, kariškis. Pasakė dvi pavardes – Graužinio ir mano. Graužinis atsistojo, stojausi ir aš, – lemtingą dieną prisiminė R. Gineitis. – Mus išsivedė, radau motiną ir brolį bei jaunesnę seserį maišus kraunančius. Pasiėmėme porą maišų kviečių, rūbų – viskas buvo suruošta. Iki Kuktiškių pavežė arkliuku, tuomet iki Švenčionių sunkvežimiu, o ten – į vagonus.” Jis pasakojo, kad viename vagone okupantai vežė per 60 žmonių, kas sėdėjo ant maišų, kas glaudėsi ant padarytų narų. Ešaloną sudarė 60 vagonų, per Daugpilį į tolimąjį Sibirą jie kratėsi dvi savaites. Čeliabinske visus krūvoje nuvarė į pirtį, Omske – pirmą kartą davė šiek tiek maisto. Kol traukinys dardėjo per Lietuvą, Latviją, Rusijos centrinę dalį, vagonai buvo aklinai uždaryti, gamtiniams reikalams atlikti viduryje vagonų buvo įtaisytos skylės, virš kurių nesidrovėdami tūpdavo visi reikalo prispirtieji. Privažiavus Volgą traukinys pradėjo stoti. Sustojus jį apsupdavo rusų kareiviai ir duodavo komandą „pod vagon”. Seniai, moterys, vaikai – visi tūpdavo šalia vienas kito vykdyti komandos. Ir taip visi per 47 iš Lietuvos išvežti ešalonai. Tremtinys pamena, kad stotyse per uoliai vykdytų komandų rezultatus nesimatė traukinių bėgių…

Tremtis

Birželio 12 d. tremtiniai buvo išlaipinti Rusijos gūdumoje, dienas skaičiavo mintyse, kalendorių neturėjo. Pradžioje giesmes giedoję, Marijos globos šaukęsi, vėliau tremiami lietuviai aprimo. „Mes, vaikėzai, visą tą siaubą ir atplėšimą nuo savos šalies kiek lengviau pakėlėme, o senesniems žmonėms tai buvo labai skaudu, – sakė R. Geniotis. – Seni žmonės ir kūdikiai pirmiausia išmirė tremtyje.” Birželio mėnesį galutinėje stotelėje Sibire išlipusius žmones pasitiko šalna. Miške jie keletą dienų praleido sėdėdami ant savo mantos, geliami uodų, kol pradėjo važiuoti vadinamieji pirkėjai. Jie lyg filmuose apie vergovę rinkosi stipresnius, miško darbams tinkamesnius tremtinius ir vieną po kitos per savaitę visas šeimas išsivežė. Pašnekovas prisiminė, kaip patiems teko pasirūpinti būstais – rausė žemines, kuriose gyveno iki rudens. Vėliau jiems leido apsigyventi išvežus japonus belaisvius likusiuose laisvuose barakuose. Pirmi metai tremtyje buvo ypač sunkūs – negaudavo jokio atlyginimo už darbą, maisto. Į duoną ar bulves mainė iš Lietuvos atsivežtą geresnį rūbą ar išsaugotą žiedą. „Valgydavome žoles, panašias į česnakus: šviežias, sūdytas, raugintas. Tik po tokio maisto kvapas iš koto versdavo, – prisiminė pašnekovas. – Rudenį rinkdavome riešutus, grybus, uogas. Juodieji serbentai būdavo kaip galas piršto.” Žiemos pradžioje surinkti vyrai buvo išsiųsti gilyn į taigą statyti namelių, taip išdygo nauja Telyčėto gyvenvietė, kurioje R. Gineitis pragyveno iki 1953 metų. Vėliau smalsus jaunuolis siekė išsilavinimo – jam pavyko patekti į septynmetę mokyklą Lebežės gyvenvietėje, vėliau – gyveno ir mokėsi Rišotuose, kur baigė vidurinę mokyklą. Įsidarbinęs garvežio kuriku karjerą tęsė Centrinėje mechanikos remonto dirbtuvėje dirbdamas elektriku. Tuomet jau gaudavo atlyginimą, dirbo žemę, užsiaugindavo karves, paršelius. Įsigijo net šautuvus, tiesa, nelegaliai, bet jau galėdavo medžioti – šaudė į briedžius, kurtinius. R. Gineitis prisiminė, kad su rusais susigyventi pavyko ne iš karto – iš pradžių, veikiami tuometinės propaganos, jie lietuvius vadino fašistais, banditais. Buvo tokių, kurie po karo Lietuvoje gavo į kailį nuo mūsų partizanų. Šitie, ypač paragavę degtinės, buvo pikti ant visos Lietuvos.

Į Lietuvą – be teisės gyventi

Įstojęs į Visasąjunginį politechnikos institutą Krasnojarske mokslams gabus R. Gineitis 1958 metais buvo pašaukas atlikti tarnybos sovietinėje kariuomenėje. „Surinko mus, lietuvius tremtinius, 50 žmonių. Paskirstė vienus į Tolimuosius Rytus, kitus į Kurilų salas, o mane su kitais aštuoniais paskyrė tarnauti povandeniniuose laivuose. Nuvežė naktį į persiuntimo punktą, kur karininkai išvadino mane fašistu, nežinia kaip patekusiu į slaptus dalinius, ir išsiuntė atgal, – prisiminė R. Gineitis. – Bet aš nebegrįžau nei į institutą, nei į darbą, o išvažiavau į Lietuvą.” Tačiau laisvai jaustis gimtoje žemėje tremtinys negalėjo – jo pasą darkė įrašas „be teisės gyventi Lietuvos TSR”. Toks pasas leido jam laisvai judėti visoje Sovietų Sąjungoje, tačiau nei dirbti, nei gyventi Lietuvoje negalėjo. Apsistojęs dėdės namuose Vilniuje jis sulaukė patarimo važiuoti pas giminaičio pažįstamą Panevėžyje. Ten apsigyvenęs vietinės mokytojos šeimoje R. Gineitis susipažino su butą remontavusiu rusu, kuris jį supažindino su Panevėžio pasų stalo viršininku. „Daug buvo šnapso išgerta, daug kainavo, bet gavau pasą be jokių įrašų, – atskleidė tauragniškis. – Šnapsas visais laikais viską tvarkydavo.” Kai Panevėžyje buvo įsteigtas Kauno politechnikos instituto filialas, R. Gineitis įstojo ten mokytis ir įsidarbino aukštos klasės elektriku – čia jam pasitarnavo patirtis, įgyta tremtyje. Vėliau pradėjo dirbti Panevėžio statybos valdyboje, kur rūpinosi kaimų elektrifikavimu. Pasižymėjęs kaimo aprūpinimo elektra darbuose jis buvo pasiūlytas apdovanojimui. Tuomet saugumo struktūros ir išsiaiškino jo praeitį ir tai, kad gyvena Lietuvoje, nors neturi tam teisės. „Tada jau buvo šioks toks atšilimas, niekas nebemušdavo per tardymus, nebebuvo tokių represijų, taip ir paliko mane ramybėje, žinoma – be apdovanojimų ir bet kokių sovietiniam žmogui priklausiusių „privilegijų”, – apie demaskavimą pasakojo tauragniškis. – Išdirbęs statybos valdyboje septynerius metus įsidarbinau gamykloje „Ekranas”, buvau elektros baro viršininku, vėliau, iki pensijos, 18 metų dirbau Aklųjų kombinate vyriausiuoju energetiku.” Panevėžyje R. Gineitis sutiko ir žmoną, dirbusią toje pačioje „Ekrano” gamykloje, užaugino sūnų ir dukterį, dabar džiaugiasi penkių anūkų kompanija.

Susigrąžino tėviškę

Į tėviškę vyras atvažiuodavo pasidairyti, tačiau baiminosi kur nors landžioti, kad nebūtų demaskuotas. Sovietiniais metais gyvenamuosiuose pastatuose gyveno kolūkio žmonės. Tiesa, ne patys tvarkingiausi, o tokie, kuriuos šiomis dienomis vadiname asocialais. Gineičių svetainėje, kurioje kadaise krašto šviesuoliai sprendė lietuvybės išsaugojimo ir puoselėjimo klausimus, kolūkiečiai laikė kiaules ir avis, prakiurus stogui ir supuvus grindims – jie sienas ėmė naudoti vietoje malkų.
Dar prieš išeidamas užtarnauto poilsio R. Gineitis nuo 1991 m. pradėjo rūpintis prosenelio žemių susigrąžinimu. Nors buvusio dvaro buvo likęs tik prisiminimas – pastatai nukentėjo nuo karo, gaisro, kolūkinės nepriežiūros, vyras pasiryžo ne tik atgauti kadaise nacionalizuotą nuosavybę, bet ir čia apsigyventi. Iš pradžių jam pavyko susigrąžinti tik 14 hektarų žemės, vėliau, po keleto teismų, kaip kadaise jo prosenelis, po rėžį atgavo 120 hektarų. Dabar jis su žmona gyvena name, pastatytame svirno, arklidės ir avidės vietoje, Tauragnų dvaro sodybos teritorijoje apsigyveno ir R. Gineičio sūnus. Aštuoniasdešimtmetis aria 41 hektarą žemės, prižiūri 80 hektarų miško, kita žemė palikta ganykloms. Laiko keturias vištas, o kompaniją palaiko ir saugumą užtikrina du vokiečių avigalių veislės šunys. Atkurti buvusią dvaro didybę būtų sunku, tačiau tauragniškis tvirtina negalintis žodžiais apsakyti to jausmo, kuris apėmė grįžus į tėviškę.

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas