Senieji maneičiškiai nostalgiškai mena praeitį ir džiaugiasi naujakuriais

Prie Alaušo ežero, 18 km nuo Daugailių, 18 km nuo Utenos yra įsikūręs Maneičių kaimas, kadaise priklausęs Deksnio dvarui. 1923-iaisiais kaime buvo 27 sodybos, gyveno 151 gyventojas. Dabar vaizdingoje paežerėje stūkso išvaizdūs naujos statybos pastatai, tarp kurių kukliai šmėžuoja dar išlikusių senųjų namų atnaujintos kepurės. Dėl geografinės padėties kaimas nebuvo pasmerktas išnykti, tačiau senųjų gyventojų, dar vaikiškomis pėdutėmis mynusių Maneičių takelius, beveik neliko. Maneičiai atgyja vasarą, kai į kaimą ir jame esančią poilsiavietę suguža vasarotojai. Tuomet jie aplanko ir šalia esantį balno formos Maneičių piliakalnį, dar žinomą Sudeikių vardu, kurio kultūriniame sluoksnyje aptinkama pirmo tūkstantmečio lipdytinės keramikos.

Kolektyvizacijos buldozeriai
Vyriausia ir seniausiai kaime gyvenanti maneičiškė Albina Grigaliūnė gimė 1932 metais ir augo dviejų galų troboje, 1930 metais statytoje dar jos senelių. Viena ūkininkų šeimoje augusi moteris baigė Ruklių pradžios mokyklos keturis skyrius, tęsė mokslus Daugailių mokykloje, o po jų – gimnazijoje Utenoje. Tais laikais, kai daug vaikų apsiribodavo pradžios mokyklos suteiktomis žiniomis, ji buvo laikoma nemenkai išsilavinusia. „Mano tėvelis labai norėjo ir skatino mane mokytis, – pasakojo ji. – Nors pats buvo mažai mokytas, bet labai gabus ir apsišvietęs žmogus, mokėjo lenkų ir vokiečių kalbas, skaitė knygas ir laikraščius.“ Močiutė sakė neatsimenanti, iš kur laikraščiai „Lietuvos ūkininkas“, kažkodėl labai nepatikę kunigams, atkeliaudavo į Maneičius, tačiau jie, perskaityti ir aptarti, nuguldavo svirne. A. Grigaliūnienė apgailestaudama pasakojo, kad vėliau, sovietinei valdžiai nugriovus svirną, neliko ir senųjų laikraščių, o ji tuomet nesusiprato jų išsaugoti. „Po karo pastatai buvo suvisuomeninti, jau tuomet kaimas ėmė keistis. Ir mūsų tvartą, ir svirną nugriovė – sovietams reikėjo medžiagos kolūkio fermai statyti. Niekas neklausė mūsų sutikimo. Paėmė viską – ir žemes, ir gyvulius, net vištų po tris ar keturias iš kiekvieno kiemo, – apie kolektyvizacijos buldozerinę sistemą pasakojo A. Grigaliūnienė. – Paliko tik nuosavą gryčią.“ Ji džiaugėsi, kad pasinaudojus reikalingomis pažintimis pavyko išvengti tremties, nors jau buvo paruošti „kelialapiai į Sibirą“ ir jai, ir ūkininkavusiam tėvui.

Gaili sudarkyto ežeriuko
Išsimokslinusi maneičiškė grįžo į tėviškę, kur jau kūrėsi kolūkis ir šeimininkavo nauja valdžia. Įsidarbinusi buhaltere kolūkyje, šį darbą dirbo visą gyvenimą. Pradėjusi dirbti susipažino su savo vyru Broniumi, su kuriuo nugyveno visą gyvenimą ir dabar, vienas kitu besirūpindami, leidžia dienas. Iš Antandrajos kaimo kilęs jaunuolis dirbo brigadininku. Susituokę Grigaliūnai užaugino sūnų ir dukrą, o dabar džiaugiasi, kad sūnus nepaliko tėviškės ir čia, šalia tėvų, pasistatęs namus juose užaugino tris jų anūkus.
Senieji maneičiškiai prisiminė, kad jie ne tik dirbdavo „tėvynės labui“, bet ir kaime būdavo rengiami vieši vaidinimai, kuriuose vaidindavo ir vietiniai artistai, ir atvykėliai. Maneičiuose tuomet žmonės linksmai gyveno. Pirmiausia vaidinimai vykdavo klojime, o vėliau vieno ištremto maneičiškio name, sovietų paverstame mokykla Antandrajoje. „Bet aplinka anksčiau čia buvo gražesnė, – dėstė A. Grigaliūnienė, o Bronius prisiminė mėgęs šalia namų esančiame vandens telkinyje meškerioti. – Kolūkio laikais čia užtvenkė mūsų pievas. O iki tol buvusiame nedideliame ežeriuke buvo mūsų pirtis. Padarė tvenkinius, sudarkė vaizdą, augino žuvis. Dabar tie tvenkiniai privatizuoti.“

Vaikystės draugė
Grigaliūnai apgailestavo, kad senųjų Maneičių gyventojų beveik nebeliko. „Į jų vietą atėjo vilniečiai, kauniečiai, kurie vaizdingose Alaušo ežero apylinkėse įsirengė vasarnamius, vilas. Anksčiau Maneičius žmonės vadino Šileliu. Čia gyveno Taraškevičius, Jotautis, Mataras, Surgailis – nė vieno jų sodybos neliko, – dėstė A. Grigaliūnienė. – Dabar visi nauji žmonės čia įsikūrė, bet daugelis tik vasarą atvažiuoja. Yra dar ir senų trobų, bet nedaug.“
Senus laikus ji aptaria su vaikystės drauge, dabar gyvenančia Rukliuose. Moterys gali ištisą valandą kalbėdamos telefonu kedenti atmintyje išlikusias brangias praeities akimirkas, kad jos nedingtų, sulipusios į vieną tamsų užmaršties gniužulą. „Prisimena jos visą kaimą, visas pažintis, kurias kažkada turėjo, visus aptaria, net iš numirusiųjų prikelia“, – juokdamasis pasakojo B. Grigaliūnas.
„O kaipgi, juk visas gyvenimas kartu praėjo, ji kaimynystėje gyveno. Nors buvo jaunesnė, bet yra ir apmušusi mane, – aiškino moteris, grįždama į vaikystės prisiminimus. – Bet ir gailėdavo manęs. Kai vieną kartą įsipjoviau ranką, ji labai verkė klausdama manęs, ar nemirsiu.“ A. Grigaliūnienė sakė žinanti visų maneičiškių gyvenimus, kas kur išsikėlė, kur gyvena. Tiesa, gyvųjų jos bendraamžių gretos kasmet vis retėja – dabar liko vos keletas. Ir palaidoti visi kas kur – senose neveikiančiose kapinėse, kiek pamena seniausia Maneičių gyventoja, niekas nebuvo palaidotas. Kad pirmosios snaigės balta paklode uždengė amžinojo poilsio vietą, liudija tik šykšti informacinė lentelė palei kelią ir keli menki kryželiai.

Kalvis – svarbus kaime žmogus
Maneičiuose 1949 m. gimusi Vida Andrašienė visą gyvenimą nugyveno gimtojoje troboje. Joje užaugo, lankė Antandrajos pradinę, vėliau – Sudeikių mokyklas. „Tėtis pats namus pastatė, buvo labai nagingas – kalvis, – aiškino pašnekovė. – Jis buvo reikalingas žmogus. Pokario metais, kai žmonės badavo, neturėjo ką valgyti, ar prasimanę pinigėlių stovėdavo ilgiausiose eilėse prie duonos Utenoje, mūsų šeimoje to niekuomet nebuvo.“ Ji prisiminė, kad už darbą tėvui žmonės atsilygindavo ne tik pinigais, bet ir grūdais, todėl jų namuose visuomet būdavo mamos keptos duonos. V. Andrašienės tėvas buvo geras kalvis – ir arklius kaustė, ir ratus, ir įvairiausius padargus dirbo. Tais laikais, kai nebuvo traktorių ar kitos technikos, juos, dirbant bet kurį ūkio darbą, atstodavo arkliai, taigi, kalvis tuomet buvo labai svarbus žmogus kaime, o savo tėvo kalvę moteris prisimena iki šiol.

Kolūkietiški Maneičiai
Baigusi Antalieptės žemės ūkio technikumą sulaukė pasiūlymo gimtinėje dirbti zootechnike, vėliau dirbo fermos vedėja. Galiausiai šešiolika metų – Antandrajos parduotuvėje. Būdama dvidešimties 1969 metais ištekėjusi moteris nesigaili – gražiai su vyru Stasiu ėjo tuo pačiu keliu, žvelgė viena kryptimi. Užaugino dvi dukteris. Iš Antalgės kilęs vyras pagal paskyrimą, kaip tais laikais buvo įprasta, dirbo viename kolūkyje. Moteris prisiminė, kad kolūkietiško gyvenimo pradžia lietuviams buvo sunki – nauja, sovietinė valdžia ne tik jų žemes ir pastatus paėmė visuomenės reikmėms, bet ir neleido laisvai ūkininkauti, dirbti teko bendram kolūkio ūkiui. Senieji smetoninės Lietuvos gyventojai negaudavo ir sovietinių pensijų ar gaudavo jas labai menkas. „Atsimenu, mano mama gaudavo 12 rublių pensijos, – pasakojo ji. – Viena šeima tegalėjo turėti 60 arų žemės, tik vieną karvę. Jei šeima buvo daugiavaikė, kolūkio valdžia svarstydavo, ar leisti jai laikyti dar vieną karvę…“ Žemės ūkio specialistas S. Andrašius prisiminė, kad kolūkiečiams prasigyventi ir laikyti daugiau gyvulių leista tik sovietinei imperijai artėjant prie griūties. Tuomet, pasak jo, jau buvo galima gyventi – nors abu su žmona gaudavo 167–168 rublius algos, bet sugebėjo ne tik pragyventi, bet ir automobilį nusipirkti. Tačiau nusipirkti elementarių, kasdieninės reikmės prekių, net ir sutaupius vieną kitą rublį, dažniausiai buvo neįmanoma – parduotuvių lentynos buvo kaip iššluotos, visuotinio deficito laikais net kruopos ar miltai buvo skiriami ribotais kiekiais pagal sąrašus, todėl prieš mokslo metus apsipirkti šeima dundėdavo į Latviją.

Atskirti nuo pasaulio
Maneičiai, pasak V. Andrašienės, nors ir buvo pajungti į bendrakolūkinę sistemą, tačiau buvo savotiškai atskirti nuo pasaulio – nei čia kolūkio namai buvo statomi, nei keliai tvarkomi, nei telefono tinklai tiesiami. Telefoną jie turi tik nuo 1998 metų. Ir dabar, nors kaime daug prabangių ir ne tokių prakutusių naujakurių, Maneičių gyventojai savo kaime gyvena lyg atskiroje salelėje – čia niekada nebuvo nei mokyklos, nei parduotuvės. Į kaimą neužsuka net „autolavkomis“ vadinamos parduotuvėlės ant ratų. Kiekvieno pavasario žmonės laukia su baime – keletą savaičių jie būna visiškai atskirti nuo pasaulio, nes pažliugę keliukai tampa nepravažiuojamais nei medikams, nei gaisrininkams. Vietiniai gyventojai tuomet klampoja pėsti, tačiau tai jiems – įprasta. V. Andrašienė sakė visą gyvenimą pėsčia eidavusi, nuo pat vaikystės, kai tekdavo pasiekti mokyklą Sudeikiuose. Tiesa, būdavo, kad kaimo vaikus, susodintus į vežimą vasarą ar į roges žiemą, kiekviena šeima paeiliui veždavo arkliu. Ji prisiminė, kad išmoko vairuoti automobilį, kai vyras nupirko zaporožietį. Tada, nors neturėjo vairuotojo pažymėjimo, purpsėdavo į darbą automobiliuku – anais laikais kaimo keliukuose sutikti automobilius ir policiją buvo mažai vilties.

Džiaugiasi naujakuriais
Kaimas, pasak pašnekovės, ypač keistis pradėjo nepriklausomybės laikotarpiu. Vieni susigrąžino žemes ir jas pardavė, kiti pirko. Nusipirkę žemės užstatė visą paežerę. „Mes esame likusios trys senosios, čia gimusios kaimo gyventojos, – patvirtino A. Grigaliūnienės žodžius V. Andrašienė. – Kažkada Maneičiuose gyveno daug mano giminių. Mano mama yra iš septynių vaikų šeimos, užaugę daugelis įsikūrė tėviškėje, pasistatė savo namus. Tačiau senoliai išmirė, jaunesni išvažiavo. Dabar čia, be mūsų, trijose trobose gyvenančių senbuvių – vien miesčionys.“ Moteris naujakuriais nesiskundė, sakė esanti patenkinta, kad dabar daugiau tvarkos kaime. Vyras prisiminė, kad anksčiau privažiuodavo stovyklautojų, prisistatydavo jo laukuose palapinių, nežiūrėdavo, kad ten jo javai pasėti. „Dabar ir pakrantes išvalė, ir aplinką sutvarkė, mes su jais gražiai bendraujame. Žinoma, nebėra taip, kaip anksčiau, – pastebėjo ji. – Anksčiau mes labai linksmai gyvendavome, suėjusios kelios šeimos švęsdavome visas šventes, dainuodavom, šokdavom, žaisdavom įvairiausius žaidimus. Ir girtų nebūdavo. Dabar žmonės kažkokie kitokie, užsidarę savyje, nebendraujantys. Taip, kaip buvo – jau nebus. Jaunystės draugai išsibarstė arba nuseno.“ Andrašiams draugiją dabar palaiko arklys, kumelė, riebi kalė, atidžiai besiklausiusi šeimininkų pasakojimų. Dienas leidžiantys darbuodamiesi savo ūkelyje Andračiai sakė laukiantys penkiolika litų padidėsiančių pensijų ir perka loterijos bilietus. „Vyras visada nors po vieną bilietą nuperka, – atskleidė V. Andrašienė. – Niekada gyvenime nesu nieko laimėjusi, viskas, ką turime – savo darbu uždirbta, ką uždirbome, tą ir tyrime.“

Nuotr. Linos Narčienės

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas