Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas – Šeimyniškių piliakalnis su papiliu ir gyvenviete – įsitaisęs Užpalių seniūnijai priklausančiame Šeimyniškių kaime. Tai – vienas didžiausių Lietuvos piliakalnių, ant kurio stovėjo Užpalių pilis. Žvarbią kalendorinio pavasario dieną galingų medžių apsuptu ir miško žvėrių išmintu taku žingsniuojant link pilies kalno apėmė jausmas it patekus į mistinę vietovę.
Lipti – pavojinga
Šeimyniškių piliakalnis pasiekiamas keliu Užpaliai–Dusetos nuvažiavus nuo Užpalių apie 4 km, pasukus į dešinę (yra krypties rodyklė į lankytiną vietą), už kelių šimtų metrų pasukus į dešinę ir pavažiavus ar paėjus pėsčiomis dar kelis šimtus metrų. Rasti lankytiną objektą nesudėtinga – pakeliui įrengta ne viena nuoroda.
Pilies kalnas įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį iš šiaurės rytų juosia Piliaus, iš pietvakarių – Piliupio upelis. Prieš du dešimtmečius Užpalių seniūnija pasirūpino, kad nuo šiaurinio šlaito alksnyno apie 60 arų plote būtų pašalinti medžiai, tad šiandien piliakalnis atsiveria visu gražumu. Lankytojų patogumui netoli jo įrengta poilsiavietė. Šiaurės vakarų šlaite neseniai buvo pradėti laiptų atnaujinimo darbai, todėl šiuo metu lipti ant pilies kalno pavojinga – apie tai atvykėlius įspėja laikinai įrengta lentelė.
Užpuolė Livonijos ordinas
Piliakalnio šlaitai statūs (16 m aukščio), sunkiai įveikiami net dabar, praslinkus keliems šimtmečiams. Į pietryčius nuo piliakalnio yra papilys. Jo aikštelėje aptikta grublėtosios ir žiestosios keramikos. 1958 ir 1970 metais piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos instituto darbuotojai. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.
Pilies papilį vieną 1373 metų kovo mėnesio naktį užpuolė ir sudegino Livonijos ordinas, išžudęs visus jame buvusius žmones ir išsivedęs 70 arklių. 1433 metų vasario mėnesio pradžioje Livonijos ordinas liepsnose pražudė pilį, tačiau ši greiŠeimyniškių tai buvo atstatyta.
Iš kartos į kartą keliauja pasakojimas, kad ant piliakalnio kadaise stovėjo labai gražūs rūmai, kuriuose gyveno galingas valdovas, buvo pilna karių bei tarnų. Kartą valdovo žvalgai neva pranešė, jog artėja labai didelė priešo kariuomenė. Išsigandęs valdovas įsakė savo baudžiauninkams užpilti rūmus žemėmis, tikėdamasis, kad priešai praeis pro šalį, tačiau rūmuose ėmė trūkti oro ir visi čia užtroško – liko tik kalnas, saugantis tolimos praeities paslaptis.
Spėjama, kad iš pradžių Užpaliai (minimi nuo XIV a.) galėjo būti kitur, prie Šeimyniškių piliakalnio.
Mažėja lankytojų
Vos už kelių šimtų metrų nuo Šeimyniškių piliakalnio įsikūrusioje senoje sodyboje „Utenos dienos” žurnalistes pasitiko čia užaugęs Algimantas Dapkus. Pusamžis vyras prisipažino turintis mažai žinių apie vieną didžiausių šalies piliakalnių. „Girdėjau, kad kadaise čia stovėjo pilis, – sakė jis. – Anksčiau mažai kas domėjosi piliakalniu – žmonėms užtekdavo žinoti, kad toks yra. Kai atsikūrė Lietuva, lankytojų padaugėjo, dabar jų vėl mažėja. Kartais čia atvyksta mokiniai, būna, kad pavieniai keliautojai klausia kelio.“
Švęsdavo gimtadienius
Paprašytas pasidalyti praeities prisiminimais pašnekovas pasakojo, kad jaunystėje su draugais ant piliakalnio švęsdavo vieni kitų gimtadienius, tarybiniais laikais per Sekmines čia susirinkdavo kolūkiečiai – skambėdavo muzika, degdavo laužai.
„Jau senokai buvau užlipęs ant piliakalnio. Žinau, kad rudenį pradėjo tvarkyti laiptus, – kalbėjo A. Dapkus, aplankęs ne vieną Lietuvos piliakalnį. – Beveik nebeliko žmonių, kurie galėtų kažką įdomaus papasakoti. Dauguma Šeimyniškių kaimo senbuvių išmirė.”
Tikėtina, kad rado lobį
Įdomių faktų prieš kelerius metus vieno laikraščio buvusiam žurnalistui Jonui Kazlauskui yra papasakojęs Užpaliuose gimęs ir augęs, jau į devintą dešimtį įkopęs Antanas Čeponis, kurio istorija pakliuvo ir į 2013 metais išleistą monografiją „Užpaliai”.
A. Čeponis, dar būdamas dvylikametis berniūkštis, labai mėgęs su bendraamžiais kopti į piliakalnį, nes ten pakasinėję surasdavo retų, nematytų senienų: keistos dervos gabalų, nuo laiko pažaliavusių, apirusių žalvarinių ietigalių. Radinių daugiausia pasitaikydavo aukštesnėje pietinėje piliakalnio dalyje, kur, kaip manoma, buvo senovės lietuvių pagonybės simbolis – aukuras. Vietos gyventojai vydavę vaikus nuo piliakalnio, neleisdavę kasinėti, bet smalsumas nugalėdavęs baimę.
Jau gimnazistas Antanukas su draugais užtempdavo ant Šeimyniškių piliakalnio didžiulį akmenį ir paleisdavo jį žemyn. Juos tiesiog užburdavo neįprastas krintančio akmens dundesys, tarsi iš po žemių sklindantis. Garsas buvęs toks, tarsi po žeme glūdėjusi didžiulė kiaurymė. O gal tą garsą ir rezonavo požeminė pilies dalis?
A. Čeponio senelė buvo kilusi iš Svilų giminės. O Svilams tuomet priklausė nemažai žemės ir pats Šeimyniškių piliakalnis. Gal todėl Antanukas, kaip artimas giminaitis, drąsiau jausdavosi ant piliakalnio.
Kaip sakė A. Čeponis, gyventojai labai stebėjosi netikėtai praturtėjusia Svilų šeima. Iki tol buvę vos pasiturintys ūkininkai, Svilai išmokė sūnų inžinieriumi, dukrą – mokytoja. Daryta prielaida, kad Svilai ant Šeimyniškių piliakalnio, aukuro vietoje, suradę aukso. Savo senelės Anelės Svilaitės-Pajedienės A. Čeponis neprisimena. Tad ir patvirtinti šių spėjimų negalįs.
Istorinė sakmė
Štai kokį padavimą apie Šeimyniškių piliakalnį (Pylių) savo knygoje „Utenos krašto sakmės” (1999 m.) suguldė uteniškė mokytoja Leonora Buičenkienė.
„Piliakalnio rytinė pusė – daug aukštesnė. Sakydavo, kad čia apipilta didelio rūmo bonia. Senovėje dar buvusi žemėmis neužgriuvusi skylė. Piemenys beišdykaudami įmetė į tą skylę kepurę. Ši nusmuko gilyn: nei beišimsi, nei beištrauksi. Kur tos skylės galas – nežinia. Kepurė, kaip ir visi rūbai, piemeniokui buvo duoti gaspadoriaus.
Vargšas ėmė raudoti – bijo gaspadoriui į akis rodytis. Visi gena gyvulius namo, o jis bėga pas savo tėvelį. Tėvas pasiėmė ilgas virves, pasivadino kelis kaimynus ir su sūnumi nuėjo ant Pyliaus. Vyrai berniokui užrišo už pažastų virves ir nuleido pro skylę vidun. Paprašė, kad sujudintų virvę arba surėktų, kai kepurę susiras ir reiks jį ištraukti. Po kurio laiko pasigirdo iš kalno vidaus šauksmas ir virvė sujudėjo. Vyrai ėmė traukti. Ištraukė sveiką gyvą piemenioką. Ir, kas keisčiausia: berniokas abiem rankom laikė kepurę, pilną žvangančių pinigų. Tėvas ir sūnus labai džiaugėsi, mat didžiais turčiais tapo.
Vyrų klausinėjamas piemenukas štai ką papasakojo: grabo jis tamsoje kepurės, tik staiga kažkas nematomas pešt jam už rankos ir įdavė pilną kepurę pinigų. Jis bijojo kepurės neimti.
Apie tokį nepaprastą įvykį pasklido gandas po apylinkę. Vienas gaspadorius primokė savo sūnų įmesti skylėn kepurę. Sūnelis įmetė. Gaspadorius viską padarė su sūnumi taip, kaip ir ano piemenuko tėvas. Tik vaikas, įleistas skylėn, nei šaukė, nei virvės judino. Nusibodo gaspadoriui laukti ir jis pradėjo traukti. Traukė traukė ir, kokia baisybė: iškėlė sūnų be galvos. Po šio įvykio daugiau niekas nebandė kepurių mėtyti.”
Daug rašytų ir dar daugiau nerašytų paslapčių mokantiems jas skaityti gali papasakoti Šeimyniškių piliakalnio žemė. Daug istorijų gali surašyti kūrybingi plunksnos broliai. Galbūt kada nors piliakalnį, ant kurio, kaip teigia istorikai, stovėjo stipriausia medinė pilis Aukštaitijoje, o šalia jos gyveno pirmieji užpaliečiai, ims tyrinėti žymiausi šalies archeologai.
(Tęsinys kituose laikraščio numeriuose)
Autorės ir Vytauto Ridiko nuotr.