Važiuojant Krokulės gatvele iš Užpalių dešinėje pusėje apžėlęs pušelėmis ir apsnigtas rymo Lygamiškio piliakalnis, dar vadinamas Geniupio kalnu, arba Užpalių piliakalniu, regis, dūmojantis apie savo seniai praėjusius šlovingus laikus. Šiandien ant šio piliakalnio retkarčiais užklysta koks nors prašalaitis, kartais vyksta užpaliečių šventės, bet didžiąją laiko dalį jis skęsta savuose prisiminimuose niekieno nedrumsčiamas ir netrikdomas. Šis neaukštas, bet plačią aikštelę turintis piliakalnis datuojamas II–XII a., jo papėdėje aptikta senos gyvenvietės liekanų. Vieta graži – nuo kalno viršaus kaip ant delno atsiveria nuostabūs Šventosios vingiai ir Užpalių miestelis – gal todėl ir prosenelių vėlės nenori iš čia pasitraukti, o apie piliakalnį ir jo šlaite kėpsančią „laumės valtį“ sklinda įvairios legendos ir pasakojimai. Gal todėl ir ne kartą važiuojant pro šalį link švento Krokulės šaltinio šalia kalno galima sutikti baltą katytę…
Iš knygų…
Lygamiškio piliakalnis įrengtas Šventosios dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, 70 m ilgio, 60 m pločio pietvakarių krašte. Čia supiltas 90 m ilgio, 1,3 m aukščio, 10 m pločio lanko formos pylimas išoriniu 1,6 m aukščio šlaitu. Šlaitai statūs, 8–10 m aukščio. Aukštas pakilimas tik iš upės pusės, toliau – plokštuma, per kurią į pietvakarius tęsiasi pylimas. Ledynai čia prisėjo tiek akmenų, kad žemės dirbti visiškai neįmanoma. Šiaurės ir rytų papėdėje, 0,5 ha plote, yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos.
Piliakalnio šlaite meiliai prisiglaudęs guli didžiulis akmuo, vadinamas „Laumės valtimi”. Riedulio fiziniai duomenys: ilgis – 2,50 m, plotis – 1,95 m, aukštis – 1,10 m. Stanislovo Balčiūno ir Vandos Kuliešienės knygoje „Užpaliai mūsų svajonių kraštas” rašoma, kad „tas didžiulis akmuo – kažkada buvusi auksinė valtis, giliai piliakalnyje paslėpta. Ją daug kas bandė atkasti, bet, užgiedojus gaidžiams, drąsuoliai žūdavo. Tačiau vėl drąsių, atkaklių Užpalių krašto vaikinų atsirasdavo. Kartą du jauni, tvirti vyrai ryžosi laimę pabandyti. Nors jiems trukdė raganos, kalbino meilios gražuolės, jie atkasė auksinę valtį dar gaidžiams nepragydus, bet neištvėrė ir susiginčijo – kam ji atitekt turėtų. Ir valtis akmeniu pavirto… Ir dabar tas akmuo tebeguli…”
Daug pasakojimų dar sklando apie šį piliakalnį. Ir kad senelį matydavo ant akmens sėdintį, ir baltą ar margą nepagaunamą katytę aplink bėgiojančią, ir degančius užkeiktus pinigus, mėgintus ne vieno iškasti, ir apie pilį, kuri kadais stovėjo ant kalno ir užkerėta piktųjų dvasių prasmego bei kurios turtus kasnakt dvasios degina. Nemažai apie šį piliakalnį gali papasakoti ir netoliese gyvenantys žmonės.
Piliakalnio kaimynai
Visai šalia piliakalnio, galima sakyti, kitoje kelio pusėje, gyvena buvusi mokytoja Vanda Mažeikienė, kilusi iš Kėdainių rajono ir į Užpalius atsikrausčiusi gyventi, kai buvo paskirta čia mokytojauti. Šioje sodyboje gyveno ir vyro tėvai, bet jie taip pat buvo atvykėliai, nusipirkę namą iš prieš tai čia gyvenusių savininkų Butkų. Artimoje piliakalnio kaimynystėje gyvenanti moteris teigė, jog nei keistų garsų, nei šviesos ar kokių kitų keistų reiškinių naktimis toje pusėje nėra regėjusi ar girdėjusi, o savo kailiu patyrusi tik vienintelį stebuklą – neišpasakytą ramybę, sklindančią nuo kalno. Pašnekovė tvirtino, kad dažnai užsilipa į viršų tiesiog pabūti ar paskaityti knygą, taip ji nusiramina, pamiršta rūpesčius ir atsipalaiduoja.
V. Mažeikienė papasakojo, kad po karo, kolūkių laikais, kai atsirado galinga žemės ūkio technika, didįjį akmenį nuo piliakalnio šlaito mėginta nutempti, nes sklido gandai, jog tai ne akmuo, o durys į požemį. Keli vietiniai vaikinai bandė vikšriniu traktoriumi riedulį nutraukti, bet net ir galingos technikos jėgos pritrūko – akmuo tik šiek tiek pasislinko iš vietos ir liko gulėti piliakalnio pašonėje.
Moteris taip pat iš atminties ištraukė vieną mitą, kad prie piliakalnio galima sutikti iš kalno išvažiuojančią karietą, kurioje sėdi jaunoji ir jaunikis, visas juodai apsivilkęs, tik baltomis pirštinėmis pasipuošęs. Kartu gyvenanti V. Mažeikienės devyniasdešimties metų mama, anot buvusios mokytojos, sėdėdama prie lango kartais skaičiuoja nuvažiuojančius kinkinius.
Pašnekovė prisiminė, kad jos vyras pasakojo, jog vaikystėje su draugu žaisdavo lenktynių, kas pirmas nubėgs maždaug du kilometrus nuo piliakalnio iki Dvarašilio miško nenulipdamas nuo akmens – tiek akmenų tuose laukuose buvo primėtyta ledynmečio. Anot moters, netrūksta šiose vietovėse ir šaltinių, trykštančių iš po žemių.
Kad kažkada čia būta senos gyvenvietės, V. Mažeikienė sakė neabejojanti, nes šalia piliakalnio kasant tvenkinį jie su vyru rado akmeninių kirvukų, kurių, deja, jau nebeturi, nes nusinešus į mokyklą parodyti mokiniams eksponatai dingo. Statant pirtį, iškastoje žemėje piliakalnio kaimynai rado žmonių kaulų, buvusios mokytojos manymu, čia galėjo būti Napoleono arba Švedijos karių kapinės.
Matė sklindančią šviesą
Šiek tiek tolėliau už miškelio prisiglaudusioje sodyboje nuo pat vaikystės gyvena Genovaitė Ilčiukienė, iš čia kilę ir jos tėvai. Moteris prisiminė girdėjusi įvairių pasakojimų apie Lygamiškio piliakalnį: ir kad jaunikaitis ant balto žirgo pasirodantis bei po akmeniu prasmengantis, ir kad žmonės ten kasinėja bei ieško paslėpto aukso, kuris šviečiantis iš po žemių kas dvylika–trylika metų. Užpalietė prisiminė, kad ir pati matė spindint nuo piliakalnio pusės. „Buvo vakaras, mano amžinatilsį tėvukas kūreno krosnį, o aš sėdėjau ir ruošiau pamokas, – dėstė G. Ilčiukienė. – Pietų pusėje už kaimyno drebulių pamačiau šviečiantį kamuoliuką. Pasiklausiau mamos – gal saulė leidžiasi, bet mama man atsakė, kad saulė juk vakaruose leidžiasi. Kol prisišaukiau tėvus, kad jiems parodyčiau, švieselė dingo.” Moteris prisiminė, kad girdėjo legendų, jog žmonės vis bandydavo to šviečiančio aukso ieškoti, bet jau prisikasus ir, atrodo, belikus tik paimti, pradėdavo kasėjus pulti piktosios dvasios ir velniai. Ieškotojai viską mesdavo ir išsigandę pabėgdavo.
Pašnekovė paporino, jog dar nelabai seniai, kažkur prieš šimtą metų, aplink piliakalnį ir ant jo buvo išsidėstęs didelis Lygamiškio kaimas, kurio išnykimo istorija gana įdomi ir liūdna. Anot pasakojimų, viena moterėlė per Velykas užkūrė duonkepį pečių ir išėjo į bažnyčią, iš kurios grįžusi kažką planavo kepti. Niekas nebegali pasakyti, kas ten nutiko, bet pečius užsiliepsnojo, nuo jo troba, kadangi namai stovėjo arti vienas kito, gaisras greit išplito visame kaime. Toji moterėlė ir kiti bažnyčioje meldęsi kaimiečiai, grįžę namo, berado tik rusenančias žarijas. Taip ir dingo visa ulyčia nuo žemės paviršiaus.
G. Ilčiukienė nostalgiškai atsiduso, kad čia jai taip jauku ir ramu, juk gimtinė, todėl ir piliakalnis, ir netoliese esantis Krokulės šaltinis jai brangūs bei artimi.
Autorės nuotr.
